mano katei didžiausias skanėstas yra
virtų pupų lupenėlės.
Taip pat virtų bulvių lupenos.
būnant žemėje, kelis vakarus užsuko katinas. Aš veikiau kažką ir apsimečiau, kad juo nelabai domiuosi (nenorėjau išgąsdinti, nes jis buvo labai bailus
). Veikiau kažką ant kalnelio, o jis apie žeminę buvo, dar pievoje kažką gaudė, paskui įlindo į žeminę. Galvoju - lysk, vis tiek ten normalaus maisto nėra, bet paskui nuėjau pažiūrėt. Žiūriu - lydyto sūrio gabalą tempia.
Aišku, jis labai išsigando, metė tą sūrį ir nurūko, bet ne visai, atsisėdo toliau ir stebi. Padėjau jam duonos, batono, truputį jogurto, sūrio ir nuėjau toliau. Grįžo. Po kiek laiko pažiūrėjau, kad suėdė viską. Įsivaizduojat, net duoną su batonu!
tada pridėjau jam daržovienės kalną, vėl batono, truputį sūrio (žodžiu, ką turėjau tuo metu) ir jis vėl viską švariai suėdė.
Kodėl pasakoju šią istoriją?
Įsivaizduoju, kad jei ne šitas katinas, tai bus kitas katinas. Nenorėčiau jam specialiai pirkti mėsos, konservų, pašarų, bet pasidalinčiau maistu nuo savo stalo. Jei jis norėtų. Taip išeitų didelę dalį maisto jis turėtų susirasti pats. Gal pasirinktų paprastesnį būdą ir gyventų per kelis kiemus. Jei užklys kacas ir jam tiks tokios sąlygos, mielai priimsiu ir labai džiaugsiuosi tokia kaimynyste.
Pasirodo yra ir tokių katinų, kurie gyvenimo taip įpratinti, kad valgo viską. Bet man širdį skaudėtų katiną, kuriuo iki tol visiškai žmogus rūpinosi ir maitino, pratint patį susirasti maisto ir nemaitint. Arba staigiai pakeisti "dietą". Dėl šių priežasčių neimčiau ir naujo katuko, nes nesinori jo kankint. Jei pats ateis, tai ateis.