Iš knygos Didžiosios civilizacijos. Vyriausiasis redaktorius Goran Burenhult. Išleido Alma littera
403 p.
Įspėjimas: žemdirbystė gali būti kenksminga sveikatai
Taip iškilo ir žlugo šiaurės Meksikoje susidariusi sudėtingiausia indėnų kultūra. Neturint archeologinių radinių Misisipės visuomenės plėtra lieka neaiški, o tai temdo visuotinai susiklosčiusį mūsų supratimą apie praeitį. Per dažnai kultūros raida suprantama kaip daugybė didžiulių technologijų revoliucijų, kurios kažkokiu būdu pasaulį padarė geresne vieta gyventi. Esame įsitikinę, kad dėl savo išradingumo ir pažangos priešistoriniai žmonės po truputį sumažino sunkumų ir pavojų, su kuriais susidurdavo visa žmonija.
Vadinamoji neolito revoliucija, kai žmonės pradėjo auginti įvairias kultūras, yra vienas iš tokių pokyčių; manoma, kad ji panaikino žmonių priklausomybę nuo gamtos ir metų laikų. Toks požiūris besąlygiškai aukština pažangą, kuriai būdingas gyventojų skaičiaus didėjimas ir žmonių sugebėjimas labiau valdyti savo gyvenimą. Galima tvirtinti, kad žmonėms pradėjus verstis žemdirbyste sumažėjo jų darbo krūvis, pagerėjo mityba ir juos kankino kur kas mažiau ligų – trumpiau tariant, žmonių gyvenimo kokybė vis gerėjo.
Šias prielaidas apie pažangią žmonijos praeities raidą šiandien paneigia nauji tyrimų rezultatai, t.y. kad pasikeitusi sveikatos būklė, siejama su žemdirbystės suklestėjimu, yra kur kas sudėtingesnė, nei manyta anksčiau. Pavyzdžiui, dabar žinoma, kad sukultūrinimas – genetinė augalų manipuliacija – nebūtinai pagerina augalų maistinę vertę; iš tikrųjų gali būti atvirkščiai. Dar daugiau, kadangi laikomų atsargų maistinė vertė dar labiau sumažėja, sėslios bendruomenės, kurios maitinosi maisto atsargomis, vartojo gerokai prastesnį maistą.
Kai kurie šiuolaikiniai žmonių griaučių liekanų tyrimai rodo, kad sukultūrinti augalai ir sėslus gyvenimo būdas paskatino daugybę ligų. Pavyzdžiui, Diksono pylimuose Ilinojuje, kuris klestėjo miškų laikotarpiu (nuo 800 iki 1250 metų) ir vėlesniu Misisipės laikotarpiu (nuo 1250 iki 1400 metų), Misisipės žmonių sveikata, mityba ir gyvenimo trukmė smarkiai smuko. Paplito ligos dėl prastos mitybos (tikriausiai dėl per didelio gyventojų tankumo), sužeidimai (tikriausiai dė padažnėjusių smurto atvejų), porotinė hiperostozė (kaulų lūžiai, kuriuos tikriausiai lėmė mažakraujystė), itin padaugėjo susirgimų dantų ligomis. Trumpai tariant, šie žmonės patyrė blogesnes sąlygas ir turėjo mažiau gyvenimo vilties nei jų protėviai. Kai kurie tyrimai leidžia manyti, kad vietoj medžioklės ir maisto rinkimo ėmus intensyviai auginti kukurūzus infekcinių ligų paplitimas Misisipės bendruomenėse galėjo išaugti dvigubai. Iš esmės “pažanga” pareikalavo didesnių aukų, nei daugelis norėtų manyti.
Kai kuriose srityse sąlygos buvo geresnės nei kitose. Alabamoje esančiame Mondvilyje ir Etovoje, Džordžijoje (nuo 1250 iki 1500 metų) žmonės buvo palyginti sveiki ir jų gyvenimo trukmė ilga, tačiau aiškiai skyrėsi visuomenės klasės. Nors aukštesnės padėties žmonėms skirtuose pylimuose palaidoti vyrai mirdavo palyginti vėlai (apytikriai 40 metų), tie, kurie palaidoti aplinkinių kaimų kapinėse (turbūt žemesnės padėties sritis), mirdavo tesulaukę 23 metų. To meto medžiotojai ir maisto rinkėjai, gyvenę atokiose gyvenvietėse netoli Etovos, buvo kur kas aukštesni ir tvirtesni nei žemdirbyste besiverčiantys kaimynai; juos mažiau kankino infekcijos ir artritas.
Šios šiuolaikinės studijos ne tik atskleidė žemdirbystės tamsiąją pusę, bet ir pabrėžė plačiai paplitusių “pažangos” idėjų klaidingumą. Nelauktai paaiškėjo, kad Amerikoje ir kitose vietose žemdirbyste nesiverčiantys žmonės galėjo gyventi sveikiau ir ilgiau nei jų amžininkai žemdirbiai.