Mūsų protėviai

** Pir 2006 06 19, 20:14

Galbūt kas nors esate išgyvenę, kad tokia istorija, kokia pasakojama V. Megre knygose, buvo? t.y. buvo vedinė kultūra, kuri vėliau buvo sunaikinta. Domintų asmeninė jūsų patirtis šiuo klausimu..

**Basta** Tre 2006 06 21, 20:46

Įdomus klausimas:)
Vat aš mąsčiau apie juos... Gaila, asmeninės patirties kol kas nelabai turiu, tik apmąstymus. Neseniai skaičiau Tacito raštus apie aisčius, ten išties yra užuominų apie sodybas ir galima įžvelgti daug dalykų, jei netingi pamąstyti... Taip pat logiškai mąstant, galima nustatyti, kas tik gandai - o kas - tikra.
Tuo laiku jau ne visur buvo išlikusi ta kultūra, bet kai kur yra jos likę: gerbiama moterų nuomonė, gyvenimas sėslus, vaišingumas.

Beje, manoma, kad gintarą senąja mūsų kalba jie turėjo vadinti "glaisu" - tas, kuris limpa, maždaug. Iš to žodis glesum, kurio šaknis, matyt, ne "spindėti", o "lipti".

Ir pamąstykime - jei mūsų protėviai buvo tokie vaišingi, kad noriai "pamylėdavo" ir kviestą, ir nekviestą svečią, vadinasi, tikrai buvo pasiturintys.

Atsiprašau, kad aš čia ne savo asmeninę patirtį, o tik asmeninius apmąstymus.

**1000myliu** Tre 2007 01 03, 16:53

Ieškojau informacijos apie lietuvių mitologiją ir netikėtai radau šitai:

"Vėlyvoji ikiindoeuropietiškoji gimininės matriarchalinės (matristinės) santvarkos epocha

Gamtos kultas susijęs su dvasių ir atskirų dievybių kultu. Būta tik moteriškų dievybių. Jos rūpinasi Visatos, žmonijos, gyvūnijos, augmenijos vaisingumo, gimimu, egzistavimu. Jų kulto sferoje kūrėsi menas, apeigos, atliekamos pačių moterų.

Senieji europiečiai buvo taikūs (tai rodo ir piešiniai sienose: niekur nevaizduojamos karo scenos, ginklai). Kelis milijonus metų žmogus buvo maisto rinkėjas, daugiausia vegetaras, retai medžiojo didelius žvėris, dažniau pasinaudodavo kitų žvėrių nužudytais gyvuliais.

Tai – Didžiosios Deivės religija, žemės, o ne dangaus religija. Gentį valdė Kunigė – Didžiosios Deivės atstovė žemėje. Tikėta, kad žmogaus gyvybinė energija nemirtinga. Miršta tik kūnas, o energija (siela) persikūnija į kitą gyvą objektą. Didžiąją Deivę supantieji simboliai – vanduo (gyvybės šaltinis), sprogstantys pumpurai, žiedai, išsikeroję augalai, paukščiai, žvėrys, – t.y. gyvybės ženklai. To meto piešiniuose vaizduojami gyvybės atsinaujinimo simboliai – kiaušinis, gyvybės medis, spiralės, bitės, peteliškės ir t.t."

** Tre 2007 01 03, 19:50

Gamtos kultas susijęs su dvasių ir atskirų dievybių kultu. Būta tik moteriškų dievybių. Jos rūpinasi Visatos, žmonijos, gyvūnijos, augmenijos vaisingumo, gimimu, egzistavimu. Jų kulto sferoje kūrėsi menas, apeigos, atliekamos pačių moterų.

Manau, čia apie kitą laikotarpį kalbama. Arba šiuolaikiniai istorikai taip iškreiptai (na, gerai, netiksliai

) (pagal savo dabartinį supratimą) vedinį laikotarpį interpretuoja.
Tiek vyrų, tiek moterų dominavimas nėra tai, mano nuomone.

**Basta** Ant 2007 10 16, 1:00

http://daile.podarbo.com/001.shtml

atkreipkit dėmesį į moterį, renkančią laukinį medų..

nuostabu!
visai neprimityvu, tiesiog stilizuota.. ir 10 000 metų pr.m.e.!

**Basta** Ket 2008 05 15, 13:41

Pasirodė įdomu http://www.lietuvos.net/istorija/lietuv ... /index.htm

Pagal SIMONO DAUKANTO
"Tikyba Senovės Lietuvių"
Įtardami pasaulį kilusį iš šilumos (šaltis - smertis, šiluma - gyvyba); todėl pirmąjį šilumos į kūrėją vadino Perūnu, arba Perkūnu, nuo žodžio perėti, jis išperėjo visą pasaulyje. Jis reiškėsi svietui šiluma. Jis savo didybę ir grožybę rodęs Saulėje, kuri spindi kad viskas augtu, dėl tos malonės vadino jį - Tečiu, arba Tičiu, arba Papiu, tai yra Tėvu. Tikybos slaptis (simbolis) todėlei buvo - Ugnis. Žodis kurti, kurstyti buvo šventas, todėl Jį dar vadino Kūrė, Kūroniu (Cernonis?), arba Kūrėju, kurs savo šiluma visa įkūrė šiame pasaulyje. Vadino jį Bočiu, arba Vėčiuoju Tėvu, Tėvaliu (Televelis?),, nuo to jog jis pirm viso gyvojo. Vadino jį Praamžiu, nuo pra ir amžius - amžiaus neturintis, be pradžios esantis. Taip pat vadino Aukštėju,, arba Aukštuoju Tėvu, dėk to jog gyveno aukštai danguje. Vadino jį Visagysčiu, arba Gyveleidžiu, nuo žodžių gyvas ir leisti. Visgamtu, arba Vaisgimčiu, nuo žodžių vaisius ir gimdyti. Vadino Aukopirmas, nuo žodžių auka ir pirmas, Labdariu, nuo žodžių labas ir dayti. Vadino jį Likyčiu nuo žodžių likimas. Vadino Derintoju ir Lygyčiu. Vadino jį Duotonu, arba Duotoniu, nuo žodžio duoti. vadino Žvaigždykščiu, nuo žodžių žvaigždė ir diegti. Vadino jį Lielu, didžiu nuo jo galybės. Vadino Sutvaru, nuo žodžio sutverti, kadangi ją sutvėrė iš amžinos miglos (dumpio), todėl jį dar vadina Pergrūdžiu nuo žodžio perėti ir grūdas dėl to, jog jis globė javus ir vaisius, vadino Žemperiu, nes išperėjo Žemę. Vadino Godu, nuo žodžio goda, beje, godos, arba garbės vertu. Vadino dar Perūna Viršaičiu nuo žodžio viršus, viršininkas. Vadino jį Didžiuoju Šeimininku, arba Gaspadoriumi, nuo to, jog jis savo butoje, taip ir danguje ir pasauly visais daiktais, gyvuojančiais ir negyvuojančiais, rūpinos ir apveizėjo visu tuo, ko kam reikėjo. Vadino jį dar Viešpačiu nuo žodžių vis ir pats (iš čia ir Ponas). Dar ir šiandien žmona sako į savo vyriškį mano pats vietoje mano vyriškis. Galiausiai įtarė Perūna turint devynias galybes (Lasicius), kuriuos dar ir šiandien minavojamos mūsų tautosakoje yra. Taip skaičius 9 yra laimingas laikomu, o žodis devintinės dar ir dabar suprantamas. Lasickis 1566 rašo, kad žemaičiai Perkūną vadinę tečiu, arba tėvu, kursai motiną savo Saulę, per dieną nuvargusią ir nudulkėjusią, vakare vedąs į pirtį, idant ryto metą ji vėl linksma keltųsi ir žibėtu. Iki šiandien vartojamas žodis perėti, o Daukanto laikais dar buvo klausiama: "Ką paperėjo, sūnų ar dukterį?" vietoje - ką pagimdė. Peras, perai, perėti, perukliai, užperis - žodžiai iki šiandien vartojami mūsų kalboje. Dauguma kitataučių girdėdami kaip dažnai ir skirtinguose aplinkybėse lietuviai naudoja Perūno apibūdinimus, dorai nesuprasdami mūsų kalbos, parašė, jog lietuviai perkūnija už dievą turintys ir garbinantys. Lygia dalia kitus Perūno privalumus, viršiau minavotus, ypatingais dievais pramanė. Taip atsirado nesusipratimas tarp Perūno ir Perkūno vienop ir to paties asmens. Perkūnija viso labo tik Perūno galybė, kuria jis reiškiasi. Dar šiandien žemaičiai laikydami vaiką ant rankų ir išgirdę griaudint perkūniją senų dienų įpročiu sako: "Klausykis, Titis skelbias" arba "Bočius griaudžia". Taip at latvis išgirdęs perkūniją, sako: "Vėčasis tėvas baras", arba "Večasis kajo", "Papis (T.y. tėvas) subildėjo". Dar ir šiandien sužvarbęs žemaitis prie ugnelės šildydamasis senu įpročiu sako: "Oi tititi, oi tititi", arba "Oi Titi, Titi", žodžiai reiškiantys: šildyk mane sužvarbusį, stiprink ir gūžk. Ne vien žemaičiai minavoja šiuos žodžius, bet ir apgudę lietuviai, t.y. tie kurie į gudus išvirto, Daukanto laikais gyvenę apie Balostokę (Bialystoką), Uolą (Skalą), Usvietę, Vitesbę, Žąslaukį, Padauguvyje, prie Pripetės, Padunojyje, susirūpinę, atsidūsta tokiais žodžiais: "Och tititi", tai yra: "Oi Titi, Titi". Ir taip netyčiomis reiškia senąją nuomonę apie protėvių Dievą ir savo Baltišką kilmę. Viršiau suminėti Perūno privalumai yra ne ypatingi dievai, o tik jį apibūdinantys vardai. o prašalaičiai kalbos nesuprasdami tarė juos esant skirtingais dievais. Istorikas (Varnių kanauninkas) Strijikauskis (Strijikovskis) pramanė už žemaičių dievus šluotražį, raugą, pryparšes, bestiją, galiausiai užrašė jog žemaičiai 30 šimtų dievų senovėje turėję (mūsų kalboje išeitų beveik vienas žodis - dievybė). O važinėdamas po Žemaitiją ir jų midų gerdamas, girdėjo žemaičius giedant: "Titis leido, Titis leido", nepermanydamas jų kalbos parašė Didis Ledo, o lenkų raštininkai įtikėjo, ir net pasisavino šią vaizduotės sukurtą dievybę, nors ką tuodu žodžių jų kalboje reiškia, nei vienas nesupranta. Tas pats Strijikauskis sako, kad buvęs jų dievas Lelium po Lelium vadinamas; mes gi turime savo kalboje atitikmenį lielum per lielą, arba didų per didį, o lenkai pasisavinę už dievą šiuos žodžius nesugeba paaiškinti jų prasmes.

**Basta** Pen 2009 02 20, 23:59

SARMATA, arba Sarmatija
Įrodymai http://www.lietuvos.net/istorija/sarmatia/sarmatia.htm
Diskusijos http://www.lietuvos.org/forumas/viewtopic.php?t=311

Gal kas rasit ką nors įdomaus dar.

**SANDRA** Ant 2009 02 24, 16:56

manau tautu buvo ir dar kurkas daugiau. :love:

**AHarmonika** Ket 2012 06 21, 16:34

Vydūno darbas "septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių", už kurį jis sėdėjo kalėjime: http://biblioteka.gindia.lt/septyni-simtmeciai-vok-liet-santykiu/26-septyni-simtmeciai
Pradžioje labai gerai aprašytas žmonių gyvenimas iki krikšto, tiek materialus, tiek dvasinis, tiesiog tip top Anastasijos vedrusų kultūra

Manau, visiems lietuviams reikėtų šitą perskaityti.