Straipsnis iš
"Žaliosios Lietuvos"
Kuo trumpesnis kelias nuo augalo iki burnos - tuo maistas sveikesnis
Aiva Vaivarienė,
Natūralaus gydymo centro (www.ngc.lt)
gydytoja-homeopatė
Smarkiai sumažėjo žiemai paruoštų maisto atsargų - rūsiuose sudygo likusios morkos, šaldytuve nebėra šaldytų uogų, spintelėse džiovintų grybų taip pat tik kvapas belikęs. O sveikos mitybos specialistai pataria valgyti kuo daugiau vietinių augalų. Parduotuvėse jų nėra. Ką daryti? Nejaugi teks pirkti importinius pomidorus ir beskonius agurkus?
Lietuvos žemė turtinga valgomaų augalų, tačiau daugelį jų pamiršome, nebevertiname. Tik senoliai kartais prisimena, kad vaikystėje yra valgę šviežių viksvų lapų, skabę liepų pumpurus ar srėbę balandų sriubos.
Laukiniai augalai – nepakeičiamas ir puikus maistas. Jie auga trąšų ir herbicidų nepaliestame dirvožemyje, yra išsaugoję savo pirmykštį, pačios gamtos duotą pavidalą, yra pilni mikroelementų, vitaminų, fermentų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų. O būtent jų labai trūksta kultūriniuose augaluose, užaugintuose plantacijose. Ypač vertinga augaluose esanti medžiaga - chlorofilas. Tai žaliasis pigmentas, kurio dėka saulės šviesos energija paverčiama gyvybine augalų energija. Daug chlorofilo turintys laukiniai augalai skatina gyvybinius procesus, atnaujina ląsteles ir yra ypač naudingi mūsų kraujui. Tai pati geriausia priemonė mažakraujystei gydyti, nepakeičiamas vaistas esant nusilpusioms nervų, endokrininei bei imuninei sistemoms.
Laukinius augalus galima naudoti labai įvairiai - čia mūsų, šeimininkių, fantazijos reikalas. Jeigu norime, kad vaikai, šeima būtų sveika, būtina patiekti ant stalo kuo įvairesnio ir turtingesnio „žaliojo raciono“.
Smulkiai pjaustytus laukinius augalus galima dėti į salotas, t.y. valgyti žalius, pagardinant įvairiais mėgstamais užpilais - aliejumi, aliejaus ir citrinos sulčių mišiniu, grietine (arba rūgpieniu, kefyru), pomidorų padažu (arba grietinės ir pomidorų padažo mišiniu), sojų padažu ir kt. Taip pat galima ruošti įvairiausius troškinius ir sriubas (tiesiog įprastus patiekalus gardinant laukinėmis žolėmis). Iš žaliųjų augalų masės nesunku paruošti padažus arba įdarus blynams, koldūnams, balandėliams, pildytoms daržovėms (pvz. paprikai ar baklažanui), Be galo vertingos yra šviežių laukinių augalų sultys, tik jų negalima naudoti daug – užteks po kelis valgomuosius šaukštus.
Balandos (Chenopodium) randamos jau anksti pavasarį. Tai labai skani ir vertinga „piktžolė“. Joje daug baltymų, kalcio, fosforo, magnio, kalio, karotinoidų, C vitamino. Maistui tinka visa antžeminė jaunų balandų dalis. Vasarą skabomi tik lapai, rudenį naudojamos ir sėklos. Balandą galima naudoti vietoj špinatų, įprastinių lapinių salotų. Lapus ir jaunus ūglius galima valgyti ir žalius, ir virtus. Ruoškite kol švieži. Galima džiovinti ir saugoti žiemai.
Dilgėlė (Urtica) – vienas naudingiausių laukinių augalų, kurį pažįsta kiekvienas. Ji vertinga, gero skonio, lengvai paruošiama. Savo verte jį prilygsta ankštinėms daržovėms (žirniams, pupoms). Šviežiose dilgėlėse yra daugybė mineralinių medžiagų (geležies, kalio, kalcio) bei vitaminų, ypač C, E, K ir B, karotino, organinių rūgščių, fitoncidų ir fermentų. Dilgėlės „gerina“ kraują (skatina hemoglobino gamybą), mažina kraujavimą, didina krešėjimą, didina gimdos raumenų tonusą, valo organizmą, pašalina nuovargį, pagerina medžiagų apykaitą ir sustiprina imuninę sistemą.
Geriausia skinti kai stiebeliai dar jauni - iki 10-15 cm aukščio. Patartina nepjauti augalo pernelyg žemai – gali sunykti. Vasarą maistui skinami tik suaugusių dilgėlių lapai. Gerai nuplautas dilgėles nuplikykite verdančiu vandeniu ir susmulkinkite. Gautą žalią masę naudokite maisto gamybai.
Paprastoji kiaulpienė (Taraxacum officinale) rusų liaudies medicinoje vadinama gyvybės eliksyru. Jos lapuose daug angliavandenių, geležies, fosforo, kalcio, magnio, karotino, vitaminų B2, C, E. Žieduose - gausu lecitino. Kiaulpienės gerina medžiagų apykaitą, valo organizmą, ypač atgaivina kepenis bei kasą, nualintas civilizacijos nuodų.
Jos visos dalys yra valgomos. Iš jaunų lapų daromos salotos, garnyras prie mėsos, žuvies patiekalų. Iš jų verdamos sriubos, gaminami įdarai. Žiedpumpuriai marinuojami ir naudojami mišrainėms, šaltoms sriuboms, pikantiškiems patiekalams. Valgomi ir žiedai – jie dedami į salotas, tyres, sriubas, tinka puošti patiekalus.
Kad lapai nebūtų kartūs, prieš vartodami nuplaukite juos ir pusvalandį palaikykite sūdytame šaltame vandenyje. Juos galima netgi rauginti kaip kopūstus.
Varnalėša (Arctium) - be galo vertingas vaistinis ir maistinis augalas, kai kuriose Azijos šalyse kultūrinamas ir auginamas plantacijomis. Maistui naudojami jauni lapai, ūgliai - jie renkami pavasarį iki žydėjimo, o rudenį renkamos šaknys. Šaknys - puikus ir sveikas bulvių pakaitalas. Be to, šaknų miltai, sumaišyti su ruginiais ar kvietiniais miltais, tinka duonai kepti.
Jaunuose lapuose ir ūgliuose gausu vitamino C, eterinių aliejų, skaidulinių medžiagų, fitoncidų. Jie naudojami gaminant sriubas, salotas, mišraines, troškinius.
Garšva (Aegopodium) – dažna parkų ir daržų „piktžolė“. Neravima, nešienaujama greitai sudaro platų, tankų sąžalyną. Auga ūksmingose vietose. Nuo senų laikų garšva buvo vienas iš pagrindinių maistinių augalų mūsų kraštuose. Joje daug vitamino C, mineralinių medžiagų, baltymų, taip pat eterinių aliejų.
Šventasis Serafimas Sarovskis savo raštuose pažymi, kad garšva sudaro apie 80% viso žalumynų raciono vienuolyne, ji yra pagrindinis vienuolių maistas. Rinkti jaunus garšvos lapelius galima nuo ankstyvo pavasario, o kur šienaujama – ir visą vasarą. Garšvą puikiai galima vartoti vietoj įprastųjų kopūstų, kol dar jų nėra.
Asiūklis (Equisetum). Maistui vartojami sultingi, jauni dirvinio asiūklio sporiniai ūgliai. Galima valgyti šviežius, virti, troškinti, kepti pavoliotus miltuose. Asiūkliuose daug silicio, flavonoidų ir mikroelementų - tai lemia jo gausias gydomosios savybes.
Gyslotis (Plantago). Dažnas pievų ir pakelių augalas. Jo gražūs lapai prašyte prašosi į salotas. Šiame augale daug naudingų glikozidų, fermentų, fitoncidų, vitamino C, labai daug kalio ir cinko. Gysločio šviežios sultys yra puikus vaistas kenčiantiems nuo opaligės - jos malšina skausmus, veikia kaip antibakterinis preparatas, normalizuoja virškinimo trakto motoriką. Vienas žymiausių senovės gydytojų Avicena teigė, jog gyslotis - pats geriausias vaistas senoms žaizdoms bei opoms (netgi vėžinėms) gydyti.
Receptai
Žaliosios salotos
Žliūgė, dilgelės, garšva, pienių lapai, ridikėlių lapai, pipirinė, agurklė, rūgštynės (arba kiškio kopūstai), svogūnų laiškai, grietinė arba aliejus, prieskoniai.
Supjaustyti po sauja visų minėtųjų žalumynų, užpilti aliejumi arba grietine, pridėti mėgstamų prieskonių. Galima įlašinti citrinos sulčių. Žalumynų proporcijos gali būti įvairios, pagal kiekvieno skonį.
Salotos su garšva
Morkos, garšva, aliejus.
100g morkų smulkiai sutarkuoti, įdėti saują smulkiai supjaustytų garšvų lapų, sumaišyti su aliejumi, prieskoniais.
Sriuba iš garšvos
Smulkiai supjaustykite kelis svogūnus, morkas. Pakepkite jas keptuvėje su sviestu arba aliejumi kelias minutes. Pabaigoje įberkite šaukštą miltų ir gerai išmaišykite. Užpilkite vandens ir leiskite užvirti. Sudėkite nuskustas, gabaliukais supjaustytas bulves. Kai bulvės išvirs, pridėkite smulkiai supjaustytos garšvos, pagal skonį pasūdykite (galima įberti pipirų, baziliko, muskato ir kitų prieskonių), pridėkite krapų, petražolių, nukėlus nuo ugnies palaikykite šiltai dar 10-20 min. Patiekite su grietine.
Garšva tinka prie šaltibarščių!
Kruopų ir laukinių žolių sriuba
2 valg. šaukštai miežinių ar kitokių kruopų, 2 morkos, 4 bulvės, 2 svogūnai, 2 valg. šaukštai aliejaus, po saują - garšvos, dilgėlės, pienės, varnalėšų lapų, builio, krapų, petražolės, kitų prieskonių.
Kruopas nuplaukite, išmirkykite, po to pavirkite 5 min. Svogūnus supjaustykite, pakepinkite svieste ar aliejuje, sudėkite į sriubą. Kartu dėkite smulkiai tarkuotas morkas, supjaustytas bulves. Įpilkite vandens ir pavirkite dar 10 min. Per tą laiką supjaustykite laukines žoles, po to jas visas sudėkite į puodą ir nukėlę nuo ugnies laikykite uždengtas dar 20 min. Prieš valgydamį įberkite krapų, pagardinkite grietine.
Dilgėlių troškinys
2 stiklinės supjaustytų dilgėlių, svogūnas, aliejus, džiovinti prieskoniai arba daržovės, žalumynai.
Dilgėles švariai nuplaukite, nuplikykite. Smulkiai supjaustytą svogūną pakepinkite aliejuje, sudėkite dilgėles, prieskonius ir 1-2 min. viską dar pakepinkite. Troškinys tinka koldūnų įdarui, lietiniams, pyragėliams. Galima valgyti su virtomis bulvėmis, kruopų košėmis ar duona, tinka kaip garnyras prie įvairių patiekalų.
Garšvos ir rūgštynių maltinukai
900 g garšvos, 200 g rūgštynių, 100 g aliejaus, grietinės, 1-2 svogūnai, 2 kiaušiniai, riekė mirkyto batono.
Garšvą ir rūgštynes nuplikykite ir susmulkinkite. Svogūną susmulkinkite ir apkepkite aliejuje, sumaišykite su garšvos ir rūgštynių mase, įdėkite du kiaušinius, piene ar vandenyje išmirkytą batoną. Viską gerai išmaišykite ir, jeigu reikia, įberkite šaukštą miltų, manų kruopų arba džiūvėsėlių trupinių (kad galėtumėte formuoti). Suformuokite „kotletukus“ ir kepkite aliejuje, kol paskrus. Valgomi pagardinti grietine ar pomidorų padažu.
Dilgėlių maltinukai
100 g dilgėlių, 200 g sorų kruopų košės, 20 g riebalų, druskos, prieskonų pagal skonį.
Dilgėles nuplauti, nuplikyti ir labai smulkiai supjaustyti arba sumalti mėsmale. Dilgėlių masę sumaišyti su sorų kruopų koše, prieskoniais, suformuoti nedidelius „kotletukus“ ir kepti įkaitintuose riebaluose. Patiekti su grietine.
Kiaušinienė su garšva
(arba - dilgėlėmis, pienėmis, sumaltais gysločių lapais)
Pora saujų garšvos, svogūnų laiškai, du kiaušiniai.
Smulkiai supjaustytus garšvos lapelius ir svogūnų laiškus troškinkite aliejuje 5 min., užpilkite plaktais kiaušiniais, kepkite kol kiaušiniai iškeps. Pabarstykite prieskoniais, druska.
Dilgėlių jachinija (iš bulgarų virtuvės)
500 g dilgėlių, 2 svogūnai, 2 valg. šaukštai aliejaus, 100 g graikiškų riešutų.
Dilgėles nuplaukite, nuplikykite ir išvirkite pasūdytame vandenyje. Gautą masę pertrinkite per sietelį. Pakepintus svogūnus sudėti į dilgėlių masę ir troškinti, kol sutirštės. Prieš patiekiant apibarstyti smulkintais riešutais.
Kepti paparčių ūgliai
Nuvalyti paparčių (stambialapio šakio) ūglius, nuplauti, blanširuoti, apvolioti miltuose ar džiūvėsėliuose ir apkepti svieste. Paduoti kaip garnyrą.
Pienių kava
Kiaulpienės šaknys taip pat naudojamos maistui. Iš jų, kaip ir iš cikorijos ar gilių, verdama kava. Šaknis galima kasti anksti pavasarį, kol dar nėra žiedų arba vėlyvą rudenį. Švariai nuplauti šepetėliu, nupjauti antžeminę dalį. Išdžiovinti, paskrudinti iki rudumo ir sumalti kavamale. Milteliai gerai tirpsta vandenyje, gaunama sveika ir skani kava.