Masanobu Fukuoka "Vieno šiaudelio revoliucija"
Iš rusų kalbos vertė: valdas (Evaldas Račys)
Tekstas neredaguotas
Įvadas
Savo ūkyje, esančiame šalia mažo kaimelio Šikokų saloje Pietų Japonijoje, Masanobu Fukuoka sukūrė natūralaus ūkininkavimo metodą, kuris gali padėti sustabdyti šiuolaikinės žemdirbystės degradacines tendencijas. Natūralus ūkis nereikalauja nei mašinų, nei chemijos ir reikalauja tik minimalaus purenimo. Misteris Fukuoka nearia dirvos ir nenaudoja komposto. Jis neužliejinėja vandeniu savo ryžių laukelių augalų vegetacijos metu, kaip tai buvo daroma per amžius Rytuose ir visame pasaulyje. Dirva jo laukuose neariama jau daugiau kaip 25 metai ir vis tik jis gauna derlius tolygius labiausiai produktyviuose japonų ūkiuose. Jo dirvos dirbimo metodas reikalauja mažiau darbo negu bet koks kitas žemdirbystės būdas. Jis neteršia aplinkos ir nereikalauja brangaus kuro naudojimo.
Kada aš pirmą kartą išgirdau pasakojimus apie misterį Fukuoką, buvau visiškas skeptikas. Argi įmanoma kiekvienais metais gauti didelius derlius ryžių ir žieminių javų, tiesiog išmėtant sėklas ant dirvos paviršiaus? Čia turėtų būti paslėpta kas nors daugiau.
Keletą metų aš gyvenau su grupe draugų ūkyje kalnuose esančiuose į šiaurę nuo Kioto. Mes naudojome japonų žemdirbystės tradicinius metodus, augindami ryžius, miežius, rugius, soją ir įvairias daržoves. Aplankantieji ūkį dažnai pasakodavo apie misterio Fukuokos darbus. Niekas iš tų žmonių ilgai negyveno jo ūkyje, kad įsisavintų visas jo technikos detales, bet jų kalbos įžiebė manyje nenumaldomą smalsumą. Kiekvieną sykį, kada mūsų darbe atsirasdavo laisvadienių, aš išvažiuodavau į kitas šalies dalis, sustodamas ūkiuose ir bendruomenėse, padėdavau jiems dirbti. Vienos tokios kelionės metu aš aplankiau misterį Fukuoką, kad galėčiau pats ištirti šio žmogaus darbą.
Aš nelabai pamenu, kokį aš tikėjausi jį išvysti, bet po to, ką aš tiek girdėjau apie šį didį žmogų, buvau šiek tiek nustebęs, pamatęs, kad jis avi batus ir dėvi drabužius tokius kaip bet koks vidutinis Japonijos ūkininkas. Bet jo netanki žila barzda ir gyvas pasitikintis elgesys teikė jam išties nepaprasto žmogaus įvaizdį.
Tą, pirmą kartą aš išbuvau misterio Fukuokos ūkyje keletą mėnesių, dirbdamas laukuose ir citrusinių sode. Ten, molinėse trobelėse, vakarinių diskusijų su studentais-ūkio darbininkais metu, misterio Fukuokos metodas ir jo filosofija darėsi man suprantami.
Misterio Fukuokos sodas išsidėstęs kalvų šlaituose, atsuktuose į Matsujamos įlanką. Tai “Kalnas”, kur gyvena ir dirba jo studentai. Daugelis jų atvyko taip pat, kaip ir aš, su kuprinėmis ant pečių ir visiškai neįsivaizduodami kas jų čia laukia. Jie pasilieka keletui dienų ar savaičių ir po to vėl pradingsta, nulipę nuo kalno žemyn. Bet paprastai, čia yra centrinė grupė, iš 4-5 žmonių, kurie gyvena čia apie metus. Per praėjusius metus daugelis žmonių, vyrai ir moterys, ateidavo čia, kad kurį tai laiką pabūti ir padirbti. Čia nėra šiuolaikiškų patogumų, geriamą vandenį atsineša iš šaltinio kibirais, maistą ruošia atvirame ugniakure degindami malkas, o vakarais apsišviečia trobeles žvakėmis ir žibaliniais šviestuvais. Kalnas aprūpina juos laukinėmis žolėmis ir daržovėmis. Žuvies ir moliuskų galima pasigauti artimiausiame upelyje, o jūros dumblių - Vidinėje jūroje už kelių mylių nuo čia.
Darbas kinta priklausomai nuo sezono ir oro. Darbo diena prasideda apie 8 val., valanda skiriama pietums (2-3 val. karštomis dienomis vidurvasary), studentai grįžta į trobeles prieš pat saulės laidą. Be žemės ūkio darbų, čia dar yra kasdieninės pareigos: atnešti vandens, priskaldyti malkų, palesinti vištas ir surinkti jų kiaušinius, pasigaminti maistą, paruošti karštą vonią, prižiūrėti ožkas ir bites, taisyti, kartais ir statyti naujas trobeles, ruošti “miso” (sojų pastą) ir “tofu” (sojų varškę). Misteris Fukuoka skiria 10000 jenų (apie 35$) per mėnesį visos bendruomenės išlaidoms. Didelė dalis tų pinigų tenka sojos padažo, aliejaus ir kitų būtinų produktų pirkimui, kuriuos nepraktiška gamintis namuose dėl nedidelio suvartojimo kiekio. Kitus poreikius studentai turi patenkinti panaudodami tas kultūras, kurias išaugina patys, tai kas auga supančioje gamtoje ir pasitelkdami savo išradingumą. Misteris Fukuoka specialiai verčia savo studentus gyventi tokį primityvų gyvenimą. Taip jis pats gyveno daugelį metų, kadangi laikė, kad toks gyvenimo būdas lavina intuiciją, reikalingą ūkininkavimui, pagal jo natūralųjį metodą.
Šikokų apylinkėje, kur gyvena Fukuoka, ryžiai auginami pakrantės lygumose, o citrusiniai - supančiose juos kalvose. Misterio Fukuokos ūkį sudaro 0,5 ha ryžių laukeliai ir 5 ha pločio mandarinų sodai. Toks ūkis vakarų fermeriui nepasirodys didelis, bet kadangi visas darbas atliekamas su tradiciniais japonų rankiniais įnagiais, tai reikia nemažų pastangų, kad apdirbti netgi tokį nedidelį plotą.
Misteris Fukuoka dirba kartu su savo studentais laukuose ir sode, bet niekas tiksliai nežino, kada jis aplankys tą ar kitą darbo vietą. Jis atrodo, turi sugebėjimą atsirasti tuo metu, kada studentai mažiausiai tikisi. Jis energingas žmogus ir visada noriai aiškina vieną ar kitą dalyką. Karts nuo karto jis surenka studentus kartu, nurodydamas būdą, kurį panaudojus darbas atliekamas ir greičiau ir lengviau. Kitais kartais jis pasakodavo apie ligų sukėlėjo gyvybinį ciklą arba vaismedžių grybines ligas, o kartais nukrypsta, kad prisiminti ir papasakoti apie nutikimus iš savo ūkininkavimo praktikos. Aiškindamas savo technika, Misteris Fukuoka mokina taip pat ir žemdirbystės pagrindų meno. Jis pabrėžia kaip yra svarbu rūpestingai elgtis su darbo padargais ir niekad nepavargsta demonstruodamas jų galimybes.
Jei naujai atvykęs galvoja, kad “natūralus ūkis” reiškia, kad viskas darosi savaime natūraliu būdu, kai pats tuo metu tik sėdi ir stebi, tai Misteris Fukuoka greitai jį pamokys, kad ir “natūralus ūkis” reikalauja daug žinių ir darbo. Jei suprasti tiesiogiai tai vienintelis “natūralus ūkis”- tai medžioklė ir natūralaus maisto rinkimas. Žemės ūkio augalų auginimas- tai sekantis kultūrinis žingsnis, reikalaujantis žinių ir pastovių pastangų. Svarbiausia Misterio Fukuokos metodo ypatybė yra ta, kad jis ūkininkauja kooperuodamasis su gamta, nesistengdamas jos nei nugalėti, nei pagerinti. Iš čia ir jo metodo pavadinimas “natūralus” tai yra įprastas arba gamtinis.
Daugelis lankytoju atvažiuoja į ūkį popietiniu laiku ir misteris Fukuoka kantriai rodo jiems savo ūkį. Įprastas vaizdas – matyti jį žvaliai kylantį kalnų takeliu su iš paskos puškuojančia grupe iš 10-15 lankytojų. Bet ne visada čia buvo tiek daug lankytojų. Tų metų bėgyje, kada misteris Fukuoka kūrė savo metodą, jis mažai turėjo ryšių už savo kaimelio ribų.
Jaunas būdamas misteris Fukuoka paliko savo gimtuosius namus ir išvažiavo į Jokohamą, kad taptų mikrobiologu. Jis tapo augalų ligų specialistu ir keletą metų dirbo laboratorijoje muitinės inspektoriumi žemės ūkiui. Būtent tuo metu, būdamas 25 m. misteris Fukuoka pergyveno tą praregėjimą, kuris suformavo pagrindą jo darbui, tapusiam jo gyvenimo užduotimi, tema šiai knygai “Vieno šiaudelio revoliucija”. Jis paliko savo darbą muitinėje ir grįžo į gimtąjį kaimą, kad išbandytų savo laukuose tų idėjų gyvybingumą.
Pagrindinė idėja kilo jam kartą, kada jis ėjo šalia seno, užleisto ir daugelį metų nearto lauko. Ten jis pamatė sveikus ryžių daigus, prasimušusius pro žolių ir piktžolių painiavą. Nuo to laiko jis nustojo užliejinėti vandeniu savo ryžių laukus. Jis nustojo sėti ryžius pavasarį ir vietoj to sėjo sėklas rudenį tiesiai ant dirvos paviršiaus, kaip jie ir tūrėtų išsisėti natūraliu būdu – tiesiog kristi ant dirvos paviršiaus iš subrendusių šluotelių. Vietoj to, kad naikinti piktžoles arimu, jis išmoko kontroliuoti jų kiekį pastoviai palaikydamas daugiau mažiau pastovią dangą iš baltųjų dobilų ir mulčiuodamas ryžių ir miežių šiaudais. Įsitikinęs, kad tokios sąlygos gerai palaiko kultūrinių augalų vistymasį, misteris Fukuoka stengėsi kaip galint mažiau kištis į augalų ir gyvūnu bendruomenės gyvenimą savo laukuose.
Kadangi daugelis vakarų fermerių nepažįstami su ryžių ir žieminių javų sėjomaina ir kadangi misteris Fukuoka daug dėmesio skiria ryžių auginimo technologijai savo knygoje “Vieno šiaudelio revoliucija”, gali būti naudinga tarti keletą žodžių apie tradicinę japonų žemdirbystę. Senais laikais ryžių sėklas tiesiog išmėtydavo užtvindytame vandeniu upės slėnyje musoninių liūčių metu. Bėgant laikui, upės slėniuose pradėjo daryti terasas vandens sulaikymui po potvynių sezono. Atitinkamai tradiciniam metodui, naudojamam iki pat antro pasaulinio karo ryžių sėklas sėjo į rūpestingai paruoštus daigynus. Kompostą ir mėšlą iškratydavo lauke, kurį po to užtvindydavo, ir po arimo daigyno dirva tapdavo žirnių sriubos tirštumo. Kada daigai pasiekdavo 20 cm aukštį, juos rankomis persodindavo į lauką. Patyręs fermeris galėdavo apsodinti apie 13 arų, bet beveik visada šį darbą atlikdavo daugiau žmonių, dirbdami kartu.
Po to, kai ryžius persodindavo, lauką lengvai purendavo tarpueiliuose, po to rankomis ravėdavo ir dažnai mulčiuodavo. Tris mėnesius laukas būdavo užtvindytas vandeniu, jo būdavo 2,5 ir daugiau cm virš dirvos paviršiaus. Derlių imdavo rankomis pjautuvais. Ryžius rišo į pėdus ir keletui savaičių kabindavo džiūti prieš kūlimą ant medinių ar bambukinių karčių. Nuo pasodinimo iki derliaus nuėmimo kiekvienas lauko colis mažiausiai keturis kartus būdavo liečiamas rankų. Po derliaus nuėmimo, lauką suardavo ir iš dirvos formuodavo plokščias 0,5 m pločio lysves, atskirtas drenažinėmis vagomis. Rugių ar miežių sėklas išmėtydavo ant tų lysvių ir įterpdavo į žemę. Tokia sėjomaina buvo įmanoma tik gerai suplanavus darbus ir pastoviai rūpinantis, kad laukai gautų pakankamai organinių trąšų ir svarbiausių maistinių medžiagų. Įdomu pastebėti, kad naudodami tradicinį metodą, japonų žemdirbiai augino ryžius ir žieminius javus kiekvienais metais tame pačiame lauke daugelį šimtmečių ir dirvos derlingumas nuo to nė kiek nesumažėdavo.
Pripažindamas daugelį vertingų metodo pasiekimų, misteris Fukuoka spėja, kad jame yra ir tie darbai, be kurių galima apsieiti. Jis kalba apie savo metodą kaip apie “nieko - nedarymo” metodą ir skaito, kad ji naudojant, netgi tingus ūkininkas gali išsiauginti užtektinai maisto savo šeimai. Bet, jis nesako, kad šis būdas nereikalauja jokių pastangų auginant kultūras. Jo ūkis turi grafiką reguliarių ūkio darbų. Tai kas yra daroma, turi būti padaryta laiku ir su supratimu. Jei ūkininkas nusprendė, kad tame žemės plotelyje turi augti ryžiai arba daržovės ir pasėjo ten sėklas, tai reiškia, kad jis prisiima sau atsakomybę už tą žemės plotą. Suardyti gamtą ir po to ja palikti – tai neatsakinga ir pražūtinga.
Rudenį misteris Fukuoka išsėja ryžių, baltųjų dobilų ir žieminių javų sėklas kartu viename lauke ir uždengia juos storu sluoksniu ryžių šiaudais. Miežiai (arba rugiai) ir dobilai sudygsta iškart, ryžių sėklos guli lauke ramybės būklėje iki pavasario. Kol žieminiai javai auga žemutiniuose laukuose, soduose, esančiuose kalnų šlaituose, verda aktyvus darbas. Citrusinius skina nuo lapkričio vidurio iki balandžio.
Rugius ir miežius pjauna gegužę ir patiesia apdžiovinimui 7-10 dienų. Po to juos iškula, išvalo ir supila į maišus apdžiuvimui. Šiaudus išsklaido lauke kaip mulčią. Vandeniu užlieja laukus trumpai birželio musoninių liūčių metu, kad susilpnėtų dobilai ir piktžolės ir galėtų pro šiaudų mulčią sudygti ryžiai. Po to kai vandenį išleidžia iš lauko, dobilai atsigauna ir suveša po ryžių priedanga. Nuo to momento ir iki derliaus nuėmimo (tradiciniam ūkininkui tai pats įtempčiausias darbymetis), vienintelis darbas misterio Fukuokos lauke palaikyti gerame stovyje sausinimo kanalus ir siaurus pėsčiųjų takelius tarp laukelių. Ryžius pjauna spalio mėn. Pėdus sukabina džiovinimui, po to iškulia. Rudens sėja baigiasi kaip tik tada, kai prasideda ankstyvų mandarinų derlius. Misteris Fukuoka gauna 50-58 cnt./ha ryžių derlių. Tai beveik toks pats derlius kaip ir pas kaimyninius ūkininkus, kurie naudoja chemikalus arba tradicinės žemdirbystės metodus. Žieminių javų derlius pas misterį Fukuoką dažnai būna didesnis, negu pas kaimyninius ūkininkus, naudojančius sėją į lysves.
Visi trys metodai (natūralus, tradicinis ir cheminis) duoda sulyginamus derlius, bet ryškiai skiriasi savo poveikiu dirvožemiui. Misterio Fukuokos laukuose dirva su kiekvienais metais tampa vis geresnė. Per paskutinius 25 metus, kai jis nustojo dirvą arti, pastoviai didėja jo laukų derlingumas, gerėja dirvos struktūra ir vandens sugėrimo savybės. Naudojant tradicinę žemdirbystę dirvos derlingumas išlieka pastovus. Derlius, kurį augina ūkininkas, tiesiogiai priklauso nuo komposto ir mėšlo kiekio, įterpiamo į dirvą. Naudojant cheminę žemdirbystę dirvožemis apmiršta ir jo natūralus derlingumas per trumpą laiką suyra.
Svarbiausia misterio Fukuokos ypatybė, kad ryžius galima auginti neužliejant laukų visam vegetacijos periodui. Mažai kas gali įsivaizduoti, kad tai yra įmanoma. Bet tai įmanoma, ir misteris Fukuoka tvirtina, kad taip auginami ryžiai auga geriau. Jo ryžiai turi tvirtą stiebą ir gilia šaknų sistemą. Sena ryžių veislė, kurią jis augina, turtinga glitimu ir išaugina 250-300 grūdų ant vieno augalo.
Mulčiavimo naudojimas didina dirvos savybę sugerti ir išlaikyti vandenį. Daugelyje vietų natūralus metodas gali visiškai panaikinti drėkinimo problemą. Tokiu būdu, ryžiai ir kitos aukšto derlingumo kultūros gali būti auginamos ir tuose rajonuose, kurie dabar yra laikomo tam netinkamais. Statesnius šlaitus ir kitas nepatogias žemes galima sukultūrinti, nesibaiminant erozijos. Natūralus metodas leidžia dirvoms gražinti gyvybę, sunaikintą neteisingu dirbimu arba chemija.
Augalų ligas ir kenkėjus galima rasti ir misterio Fukuokos laukuose, bet jie niekada masiškai nepažeidžia kultūrinių augalų. Pažeidžiami tik patys silpniausi augalai. Misteris Fukuoka tvirtina, kad geriausias būdas kontroliuoti ligas ir kenkėjus – tai sukurti augalams sveiką aplinką.
Vaismedžiai misterio Fukuokos sode negenimi, kad būtų patogu skinti vaisius, jų vainikai auga laisvai ir įgyja natūralią formą. Daržovės ir žolės auga sode su minimaliu dirvos dirbimu. Pavasarį kopūstų, ridikėlių, sojų, garstyčių, ropių, sodinės varnalėšos, morkų ir kitų daržovių sėklos sumaišomos kartu ir išbarstomos tarp medžių, kad sudygtų iki prasidedant ilgiems pavasario lietums. Toks sėjos būdas aišku tinka ne visur. Jis puikiai tinka Japonijoje su jos drėgnu klimatu ir gausiais pavasario lietumis. Misterio Fukuokos sode dirvožemis molingas. Purus paviršinis sluoksnis turtingas organinėmis medžiagomis ir puikia sulaiko vandenį. Šis sluoksnis susiformavo iš piktžolių ir dobilų dangos per ilgą jų augimo sode laiką.
Kada daržovių daigai dar jauni ir silpni, piktžolės turi būti nupjautos, bet kada daržovės pakankamai išsivysto, jos paliekamos augti kartu su natūralia aplinkos augmenija. Kai kurios daržovės lieka nenukastos, jų sėklos patenka į dirvą ir per vieną dvi kartas jos sugrįžta prie savo ištvermingų ir truputį kartokų laukinių protėvių savybių. Daugelis iš tų daržovių auga visiškai be jokios priežiūros. Kartą, kai aš tik atvykau į misterio Fukuokos ūkį, vaikščiodamas po tolimesnę sodo dalį netikėtai užkliuvau už kažko tai kieto ir aukšto žolėje. Pasilenkęs, kad geriau apžiūrėčiau, pamačiau žolėse augantį agurką ir šalia moliūgą.
Daugelį metų misteris Fukuoka rašė apie savo metodą knygose ir žurnaluose, davė interviu radijui ir televizijai, bet beveik niekas nesekė jo pavyzdžiu. Tuo metu japonų visuomenė vystėsi visiškai priešinga kryptimi.
Po Antrojo Pasaulinio karo amerikiečiai atvežė į Japoniją dabartinės cheminės žemdirbystės metodą. Naudodamas jį japonų ūkininkas galėjo gauti beveik tokį patį derlių kaip ir tradicinėj žemdirbystėj, bet sugaišdavo tam dvigubai mažiau laiko ir darbo. Atrodė, kad išsipildė sena svajonė, ir vienos kartos bėgyje visi fermeriai perėjo į cheminę žemdirbystę.
Per ilgus šimtmečius japonų fermeris palaikė didelį organinių medžiagų kiekį dirvoje kaitaliodamas kultūras, įterpdamas kompostą, mėšlą ir augindamas dengiamąsias kultūras. Bet kada ši praktika buvo atmesta ir imta naudoti greitai veikiančias chemines trąšas, dirvos humuso sluoksnis, vienos kartos bėgyje buvo sunaikintas. Dirvos struktūra taip pat suiro, augalai pasidarė silpni ir pilnai priklausomi nuo cheminės apsaugos. Naujoji sistema grobuoniškai išnaudojo dirvos derlingumo rezervus, kad kompensuotų sumažėjusį žmogaus ir žemės ūkio gyvulių darbą.
Per paskutinius 40 metų misteris Fukuoka su liūdesiu stebėjo degradavimą ir japonų žemės ir japonų visuomenės. Japonai tiesiogiai sekė amerikietiškų ekonomikos ir industrinio vystymosi modeliu. Įvyko didelės permainos gyventojų pasiskirstyme, kadangi fermeriai iš kaimų migravo į augančius industrinius centrus. Kaimas, kur misteris Fukuoka gimė ir kur jo šeima gyveno, tikriausiai 1400 ir daugiau metų, dabar atsidūrė ant augančio Matsujamos miesto ribos. Nacionalinis plentas su šiukšlėmis iš butelių nuo sakės ir kitokių niekalų kirto misterio Fukuokos laukus. Nors jis neidentifikuoja savo filosofijos su kuria nors religine organizacija ar srove, misterio Fukuokos terminologija ir jo apmokymo metodika išduoda stiprią Dzen-budizmo ir taoizmo įtaką. Kartais jis cituoja Bibliją arba naudoja žydų-krikščionių filosofijos ir teologijos idėjas, kad pailiustruotų savo mintį arba iššauktų diskusiją. Misteris Fukuoka skaito, kad natūrali žemdirbystė atsiranda iš asmenybės dvasinės sveikatos. Jis mano, kad šalies sveikatinimas ir žmogiškos sielos apvalymas- tai vienas ir tas pats procesas ir jis siūlo tokį gyvenimo būdą, kurie šį procesą palaiko ir skatina.
Būtų naivu galvoti, kad prie dabartinių sąlygų, misteris Fukuoka sugebės pilnai realizuoti savo idėją praktikoje. Netgi po 30 metų jo technika tėra tyrimų stadijoje. Jo dydis ir indėlis į žmogiškos dvasios lobyną yra tas, kad jis pademonstravo, kasdieninis dvasinės sveikatos stiprinimo procesas gali iššaukti gerą viso pasaulio pasikeitimą.
Šiandien visuotinis suvokimas pavojaus, kurį sukėlė ilgalaikis cheminio metodo naudojimas, vėl sukėlė susidomėjimą alternatyviniais žemdirbystės metodais. Misteris Fukuoka užėmė pirmaujančio agitatoriaus poziciją už žemės ūkio revoliuciją Japonijoje. Nuo pirmos publikacijos “Vieno šiaudelio revoliucija” 1975 metų spalį, susidomėjimas natūralia žemdirbyste greitai išplito tarp Japonijos gyventojų.
Pusantrų metų bėgyje, kada aš dirbau pas misterį Fukuoką, dažnai grįždavau į savo ūkį Kiote. Ten kiekvienas norėjo išbandyti naująjį metodą ir palaipsniui vis daugiau ir daugiau mūsų žemės buvo pervedama į natūralaus ūkininkavimo kelią. Be ryžių ir rugių tradicinėje sėjomainoje, mes auginame taip pat kviečius, grikius, kukurūzus, bulves ir sojas pagal misterio Fukuokos metodą. Kad pasėti kukurūzus ir kitas kaupiamas kultūras, kurios lėtai auga, mes padarydavome dirvoje skylę su lazda ar bambuko galu ir sėjome ten sėklas. Tokiu pat būdu sėjome sojas tarp kukurūzų arba jos sėklas apveldavome moliu ir išmėtydavome dirvos paviršiuje. Po to mes nušienaudavome augalinę dangą iš piktžolių ir uždengdavome dirvą šiaudais. Dobilai vėl ataugdavo, bet jau po to kai kukurūzai ir sojos tapdavo stipriais ir išsivysčiusiais augalais.
Misteris Fukuoka padėjo mums patarimais, bet mes turėjome patys įsisavinti metodą bandymų ir klaidų metodu ir pritaikyti jį mūsų įvairioms kultūroms vietinėmis sąlygomis. Mes žinojome iš pat pradžių, kad prireiks ne vienų metų ir žemei ir mūsų sieloms, kad pasikeisti ir eiti natūralios žemdirbystės keliu. Šis virsmas tapo ilgu procesu.
Larri Korn.
Pažvelkite į šiuos javų laukus
Aš tikiu, kad revoliucija gali prasidėti nuo vieno šiaudelio. Pažvelgus šis ryžio šiaudelis gali pasirodyti lengvas ir nereikšmingas. Kažin ar kas patikės, kad jis gali pradėti revoliuciją. Bet aš suvokiau to šiaudelio svorį ir jėgą. Man ši revoliucija visiškai reali.
Pažvelkite į šiuos rugių ir miežių laukus. Jų bręstantys grūdai duoda apie 58 cnt/ha derlių. Aš manau, kad tai aukščiausias derlingumas Echimos prefektūroje. Ir jei tai didžiausias derlius Echimos prefektūroje, tai taip pat gali būti ir didžiausias derlius šalyje, kadangi tai viena pirmaujančių žemdirbystės prefektūrų Japonijoje. Ir visi šie laukai neariami jau 25 metus.
Rudenį aš tiesiog išbarstydavau rugių ir miežių sėklas ant lauko paviršiaus tuo metu, kai ten dar auga ryžiai. Po kelių savaičių aš nupjaunu ryžius ir jų šiaudus išmėtau lauko paviršiuje.
Tas pats ir ryžiams. Žieminiai javai pjaunami maždaug 20-ą gegužės. Prieš dvi savaites iki pilno grūdų subrendimo, aš išmėtau ryžių sėklas rugių ir miežių laukuose. Nuėmus ir iškūlus žieminius javus, išmėtau po lauką miežių ir rugių šiaudus.
Manau, kad to pačio metodo panaudojimas sėjant ryžius ir žieminius javus – yra unikali šios žemdirbystės sistemos ypatybė. Jei praeisit prie sekančio lauko, leiskite atkreipti jūsų dėmesį, kad ryžiai buvo čia pasėti praeitą rudenį kartu su žieminiais javais. Taip pat šiame lauke visa sėja baigta prieš pat Naujus Metus. Tai dar vienas būdas palengvinti darbą.
Jūs taip pat galite pastebėti, kad šiame lauke auga balti dobilai ir piktžolės. Dobilų sėklos buvo išbarstytos tarp ryžių spalio pradžioje, prieš pasėjant rugius ir miežius. Piktžolių sėja aš nesirūpinau, jos pačios pasisėja.
Tokiu būdu, sėjos eiliškumas šiame lauke sekantis: spalio pradžioje tarp ryžių išbarstau dobilų sėklas, po to spalio viduryje sėju žieminius javus. Lapkričio pradžioje nuimu ryžius, po to pasėju ateinančių metų ryžius ir užmėtau visą lauka ryžių šiaudais. Rugiai ir miežiai, kuriuos matote prieš save užauginti tokiu būdu.
Dešimties arų plote vienas ar du žmonės gali atlikti visus darbus ryžių ar žieminių javų išauginimui per keletą dienų. Kažin ar gali būti paprastesnis javų priežiūros būdas.
Šis metodas visiškai priešingas šiuolaikiškai žemdirbystės technologijai. Jis išsviedžia per langą visas mokslines ir “Know-how” tradicinės žemdirbystės žinias. Šis žemdirbystės būdas nenaudojantis nei mašinų, nei gatavų trąšų, nei cheminių apsaugos priemonių, leidžia gauti tokį pat ar net didesnį derlių, negu vidutiniškame Japonų ūkyje. Viso to įrodymas bręsta tiesiai prieš jūsų akis.
Visiškai nieko
Neseniai žmonės paklausė manęs, kodėl aš prieš daugelį metų užsiėmiau šiuo žemdirbystės metodu. Iki šiol aš su niekuo neaptarinėjau to. Jūs galėtumėt pasakyti, kad tam tiesiog nebuvo reikalo. Tai buvo tiesiog, kaip jūs pasakytumėt, šokas, blyksnis, vienas mažas pergyvenimas, kuris tapo pradiniu tašku.
Šis praregėjimas visiškai pakeitė mano gyvenimą. Šitam naujam regėjime nėra nieko konkretaus, bet jo esmę galima perduoti maždaug taip: “žmonija nežino visiškai nieko. Niekas neturi vidinės vertės ir bet koks veiksmas – tai beprasmiškos pastangos”. Tai gali pasirodyti absurdiška, bet tai vienintelis būdas išreikšti mano mintį. Ši mintis atsirado mano galvoje staiga, kada aš buvau dar visai jaunas. Aš nežinojau, ar tai buvo teisingas ar ne šis intuityvus supratimas to, kad visos žmonijos žinios ir pastangos yra nieko vertos, bet jei aš ir abejojau ir bandžiau išvyti tą mintį, vis tiek viduje aš negalėjau rasti nieko, ką būtų galima jai priešpriešinti. Tik tvirtas įsitikinimas, kad tai yra taip, degė manyje. Paprastai yra galvojama, kad nėra nieko didingesnio už žmogaus protą, kad žmogiškos būtybės – kūrinijos viršūnė ir kad jų kūriniai ir kūryba atspindėta kultūroje ir istorijoje, išrodo pritrenkiančiai. Tai plačiai paplitęs požiūris.
Kadangi tai, apie ką aš galvojau, buvo tokio požiūrio neigimas, aš negalėjau niekam paaiškinti savo požiūrio į daiktus. Palaipsniui aš nusprendžiau suteikti savo mintims formą, įkūnyti jas į praktinę veiklą ir tuo būdu nustatyti ar mano supratimas teisingas ar klaidingas. Pašvęsti savo gyvenimą darbui fermoje, ryžių ir žieminių javų auginimui – tai buvo kryptis, kurią nusprendžiau sekti.
Kas tai buvo per išgyvenimas taip pakeitęs mano gyvenimą?
Prieš 40 metų, kada man buvo 25 metai, aš dirbau Jokohamos Valdybos Muitinėj, augalų inspekcijos skyriuje. Mano pagrindinės pareigos buvo įvežamų ir išvežamų augalų tikrinimas ar jie neužkrėsti vabzdžiais – ligų platintojais. Man pasisekė, nes aš turėjau daug laisvo laiko, kurį praleisdavau laboratorijoje, atlikdamas tyrimus susijusius su mano specialybe, fitopatologija. Ta laboratorija yra netoli Jamatė parko, ir stovi ant aukšto skardžio virš Jokohamos įlankos. Tiesiai priešais pastatą stovi katalikiška bažnyčia, o į rytus nuo jos – mergaičių mokykla. Tai buvo labai rami vieta, kuri sudarė puikias sąlygas moksliniam darbui.
Patologijos laboratorijos mokslinis darbuotojas buvo Eiiči Kurosava. Aš mokiausi fitopatologijos pas Makoto Okerą, aukštosios žemės ūkio mokyklos Gife, dėstytoją ir vadovaujamas Suechiko Igata iš Okajamos prefektūros žemės ūkio Tyrimo Centro.
Man labai pasisekė, kad dirbau su profesorium Kurosava. Nors liko mažai žinomas Akademiniame pasaulyje, tai buvo žmogus, kuris izoliavo ir išaugino grybo kultūrą, kuri sukeldavo ryžių ligą “bakane”. Jis tapo pirmas, kas ekstrahavo iš grybo kultūros augalų augimo hormoną gibereliną. Šis hormonas nedideliu kiekiu papuolęs į jauną ryžio augalą, duoda įdomų efektą, iššaukdamas nenormaliai stiprų augalo augimą.
Didelis šio hormono kiekis sukelia priešingą efektą, sulaikydamas augalo augimą. Niekas Japonijoje neatkreipė ypatingo dėmesio į šį atradimą, bet užsienyje tai tapo aktyviu tyrimų objektu. Greitai po to JAV pradėjo naudoti gibereliną besėklių vynuogių auginime.
Aš gerbiau Kurosava – san (kreipinio forma Japonijoje, vienoda vyrams ir moterims) kaip savo tėvą ir jam vadovaujant aš sukūriau preparatinį mikroskopą ir pašvenčiau save ligų tyrimui, kurios sukeldavo stiebų, šakų ir vaisių puvinius amerikietiškų ir japoniškų rūšių citrusiniuose. Per mikroskopą aš stebėjau grybų kultūras, įvairių rūšių kryžminimąsi ir naujų piktybinių rūšių formavimąsi. Aš buvau įsijautęs į savo darbą. Kadangi mano užsiėmimai reikalavo pastovios gilios koncentracijos, tai būdavo momentai, kada aš griūdavau be sąmonės iš nuovargio tiesiog darbo laboratorijoje metu.
Tai buvo pačios jaunystės sužydėjimo laikas ir aš visą jį praleisdavau užsidaręs laboratorijoje. Aš gyvenau Jokohamos uosto rajone, ne pačioj geriausioj vietoj, kad valkiotis gatvėmis ir smagiai leisti laiką.
Tuo metu įvyko toks nutikimas. Paniręs į save su fotoaparatu rankose aš vaikščiojau krantine ir staiga pamačiau gražią moterį. Aš pamaniau, kad ji galėtų būti geru objektu fotografavimui, todėl paprašiau jos man papozuoti. Aš padėjau jai pakilti į užsienietiško garlaivio denį ir paprašiau jos papozuoti viena poza, po to kita ir padariau keletą fotografijų. Ji paprašė atsiųsti jai nuotraukas, kada jos bus padarytos. Tada aš paklausiau kur jas nusiųsti, ji tiesiog pasakė “į Ofuną” ir nuėjo, nepasakiusi net savo vardo. Kada aš išryškinau juostelę, parodžiau draugui nuotraukas ir paklausiau ar jis žino kas čia tokia? Jis aiktelėjo ir pasakė “tai Mieko Takaminė garsi kino žvaigždė”. Aš tučtuojau jai išsiunčiau į Ofuną dešimt padidintų nuotraukų. Greitai jos su autografais grįžo pas mane paštu, nebuvo tik vienos. Galvodamas apie tai vėliau, aš supratau, kad tai buvo nuotrauka, padaryta stambiu planu profiliu. Matyt, joje matėsi raukšlelės ant jos veido. Aš buvau patenkintas, ir jaučiausi taip, tarsi man akimirkai pasisekė žvilgtelėti į moteriškos psichikos paslaptį.
Nors aš buvau lėtas ir nevikrus, aš dažnai vaikščiojau į šokių salę esančią Nankingano rajone. Kartą ten pamačiau populiarią dainininkę Noriko Avaiją ir pakviečiau ją šokiui. Aš niekad nepamiršiu to šokio, kadangi aš buvau apstulbintas jos kūno, tokio didelio, kad aš negalėjau apkabinti jos per taliją. Šiaip ar taip, aš buvau labai užsiėmęs jaunas žmogus, kurio dienos ėjo pastoviai stebintis gamtos pasauliu, atsivėrusiu man pro mikroskopo objektyvą, stebindamas mikropasaulio panašumu su dideliu pasauliu begalinės Visatos. Vakarais, įsimylėjęs ar ne, aš flirtuodavau su mergaitėmis ir džiaugiausi gyvenimu. Aš maniau, kad tai betikslis gyvenimas, ir pervargimai nuo įtempto darbo privedė galų gale prie nesibaigiančių apalpimų darbo metu. Po to aš susirgau aštria pneumonija ir buvau “patalpintas” į palatą viršutiniame Policijos ligoninės aukšte, kur man padarė pneumotoraksą.
Buvo žiema ir pro išmuštą langą veržėsi vėjas ir nešiojo sniegą po kambarį. Po apklotu buvo šilta, bet mano veidas buvo šaltas kaip ledas. Seselė pamatuodavo mano temperatūrą ir tuoj pat išeidavo iš palatos. Kadangi mano kambarys buvo galinis pas mane niekas neužeidavo. Man atrodė, kad aš paliktas šalčio valiai ir staiga pasinėriau į vienatvės pasaulį. Aš pasijaučiau likęs vienas akis į akį su mirties baime. Kad aš prisimenu tai dabar, ši baimė atrodė be priežasties, bet tada tai buvo stiprus jausmas.
Galų gale, mane išrašė iš ligoninės, bet aš negalėjau išsikapstyti iš depresijos būsenos. Kuo aš tikėjau iki šiol? Aš apie nieką nemąsčiau ir buvau patenkintas, bet kokia buvo tokio mano kilniadvasiškumo prigimtis? Aš buvau pasimetęs nuo savo apmąstymų apie gyvenimo ir mirties prigimtį. Aš negalėjau miegoti, negalėjau užsiiminėti savo darbu, kasdienėse klajonėse po uolas netoli įlankos aš negalėjau rasti palengvėjimo.
Kartą naktį, kada aš kaip įprastai klajojau, nukritau be jėgų visiškai išsekęs ant kalvos viršūnės, nuo kurio atsivėrė vaizdas į įlanką, ir užsnūdau, atsirėmęs į didelio medžio kamieną. Aš gulėjau ten snūduriuodamas iki aušros. Aš net pamenu, kad tą rytą buvo 15 gegužės. Pusiau miegodamas aš stebėjau ir matydamas kaip teka salė, aš tuo pat metu tarsi ir nemačiau jos.
Kada apačioje papūtė lengvas vėjelis, ryto rūkas staiga dingo. Kaip tik tuo metu pasirodė naktinė gervė, šaižiai suriko ir nulėkė sau. Aš girdėjau jos sparnų mostus. Tą akimirką visos mano abejonės ir niurus mano pasimetimo rūkas dingo. Viskas, kas buvo tvirtu mano įsitikinimu, viskas, kuo aš anksčiau pasitikėjau, buvo nunešta vėjo. Aš jaučiau, kad aš supratau vienintelį dalyką. Be mano proto įsikišimo, žodžiai patys iškilo manyje: “šiame pasaulyje visiškai nieko nėra”. Aš jaučiau, kad aš nieko nesupratau (nieko nesupratau, ta prasme reiškia intelektinių žinių nereikšmingumo suvokimą).
Aš galėjau matyti, kad visos koncepcijos, kuriomis aš gyvenau, visi įsivaizdavimai apie pačią būtį, buvo tuščias išsigalvojimas. Mano dvasia tapo šviesi ir aiški. Aš kaip laukinis šokinėjau iš džiaugsmo. Aš galėjau girdėti mažų paukštelių čiauškėjimą medžiuose ir matyti tolimas bangas su kylančios saulės blyksniais. Medžių lapija siūbavo virš manęs žalia ir blizganti. Aš jaučiau, kad tai buvo tikras rojus žemėje. Viskas, kas mane slėgė, visoks sutrikimas išgaravo kaip sapnas, kažkas tai viena, ką galima pavadinti “tikra esatim” atsivėrė man.
Aš manau, galima drąsiai teigti, kad po to ryto pergyvenimo mano gyvenimas visiškai pasikeitė.
Nežiūrint į permainą, aš likau vidutiniu, neprotingu žmogumi, ir tai taip ir liko be pakitimų nuo to laiko iki pat šio momento.
Žiūrint iš šalies, mano kasdieniame gyvenime negalima buvo pastebėti nieko ekstra ypatinga.
Bet įsitikinimas, kad aš žinau tą vieną dalyką manęs neapleido iki pat šiol. Aš pragyvenau 30, 40 metų, tikrindamas ar neapsirikau, visą laiką apmąstydamas praeitą kelią, bet nei karto neradau įrodymų, kad yra priešingai.
Tai, kad ši įžvalga turi be galo didelę reikšmę, visai nereiškia, kad ir aš įgavau kažkokią tai ypatingą reikšmę. Aš likau paprastu žmogumi, kaip sakant- senu varnu. Atsitiktiniam stebėtojui galiu pasirodyti nuolankiu arba išpuikusiu. Aš kartoju jauniems žmonėms, dirbantiems mano sode, kad jie nebandytų mane mėgdžioti, ir mane iš tiesų pykdo, kada kas nors iš jų nepriima rimtai šito patarimo. Vietoj to, aš prašiau, kad jie tiesiog gyventų gamtoje ir vykdytų savo dienos darbus. Ne, manyje nėra nieko ypatingo, bet tai, ką man pasisekė suprasti – iš tiesų yra labai svarbu.
Sugrįžimas į kaimą
Vieną dieną po nutikimo aš atsiskaičiau darbe ir padaviau pareiškimą išėjimui. Mano viršininkas ir draugai buvo nustebę, jie nežinojo ką su juo daryti. Jie surengė atsisveikinimo vakarėlį restorane virš krantinės, bet atmosfera buvo truputi neįprasta. Jaunas žmogus, kuris iki šios dienos gerai su visais sutarė, kuris neatrodė nepatenkintas savo darbu, bet atvirkščiai, buvo visa širdimi atsidavęs savo tyrimams, staiga nelauktai pareiškia, kad viską meta ir išeina, o aš buvau laimingas ir juokiausi.
Tuo metu aš visiems kalbėjau: “šitoj pusėj – krantinė. Kitoje pusėje krantinė nr. 4. jeigu jūs įsivaizduosite, kad šitoj pusėj gyvenimas, tada kitoje pusėje mirtis. Jeigu norite atsikratyti minties apie mirtį, tai jūs turite atsikratyti minties, kad šitoje pusėje gyvenimas. Gyvenimas ir mirtis vieningi”.
Kai aš taip kalbėjau, kiekvienas tapdavo dar labiau sunerimęs dėl mano būsenos. “ką jis kalbą? Jis ko gero, išprotėjo” – ko gero galvojo jie. Jie išlydėjo mane liūdnais veidais. Tik aš vienas žvaliai žygiavau su gera nuotaika.
Tuo metu mano kambario kaimynas buvo ypač susirūpinęs mano būkle. Jis pasiūlė man truputį pailsėti, galbūt, Boso pusiasalyje. Vienu žodžiu aš išėjau. Aš būčiau išvažiavęs bet kur. Jei tik kas nors būtų mane pakvietęs. Aš sėdau į autobusą ir važiavau daug mylių, žvelgdamas į ryžių laukus ir mažus kaimelius šalia kelio. Vienoje stotelėje aš pamačiau mažą rodyklę, kurioje buvo užrašyta, “Utopija”. Aš išlipau ir nuėjau jos ieškoti. Ant kranto buvo nedidelis viešbutukas. Pakilęs ant skardžio, aš susiradau vietą su puikiu vaizdu. Aš apsistojau viešbutyje ir leidau dienas, vartydamasis snauduly aukštoje žolėje aukštai virš jūros. Tai tęsėsi, galbūt- keletą dienų, galbūt- mėnesį, bet kokiu atveju, aš praleidau ten kurį laiką. Dienos bėgo ir mano džiaugsmas blėso, ir aš pradėjau mąstyti, kas gi vis dėlto atsitiko. Jūs pasakytumėt, kad pagaliau, aš atsitokėjau.
Aš nuvažiavau į Tokiją ir gyvenau ten kurį laiką leisdamas dienas pasivaikščiojimuose po parką ir kalbėdamasis gatvėse su žmonėmis, miegodamas kur papuola. Mano draugas rūpinosi dėl manęs ir vieną dieną atvažiavo pažiūrėti kaip aš gyvenu. “Argi tu negyveni sapnų pasauly, iliuzijos pasauly?” “Ne – atsakiau aš, tai jūs gyvenate sapnų pasauly”. Kada mano draugas apsisuko, kad pasakytų “iki pasimatymo”, aš atsakiau jam kažką tai tokio: “nesakyk iki pasimatymo, atsisveikinti, tai atsisveikinti”. Mano draugas, atrodo, prarado bet kokią viltį.
Aš palikau Tokiją, perkirtau Konsai rajoną (Osaką, Kobę, Kioto) ir judėdamas į pietus pasiekiau Kiusiu. Aš mėgavausi, keliaudamas iš vietos į vietą kartu su vėju. Aš išbandžiau daugelį žmonių savo atradimu, kad viskas beprasmiška, ir neturi reikšmės, kas viskas sugrįžta į nieką. Bet tai buvo per daug arba per mažai, kad būtų suprasta mūsų pasaulyje užimtam savo kasdieniniu gyvenimu. Jokio ryšio su šiuo pasauliu nebuvo. Aš galėjau tik mintyse įsivaizduoti šitą “nereikalingumo koncepciją” kaip didelį gėrį pasauliui ir ypatingai dabartiniam pasauliui, kuris taip greitai juda priešinga kryptimi. Aš norėjau išplatinti savo idėją po visą šalį. Bet rezultatas buvo toks, kad visur, kur tik aš nepasirodydavau, į mane žvelgė tik kaip į ekscentrišką jauną žmogų. Tada aš grįžau į savo tėvo ūkį kaime.
Mano tėvas augino tuo metu mandarinus, ir aš apsigyvenau trobelėje ant kalno ir pradėjau gyventi labai paprastą, primityvų gyvenimą. Aš galvojau, kad jeigu aš čia galėsiu realiu pavyzdžiu pademonstruoti savo gyvenimo supratimą, augindamas mandarinus ir javus- pasaulis pripažins mano teisumą. Argi ne geriausias būdas, vietoj šimtų paaiškinimų, praktiškai įkūnyti savo filosofiją į gyvenimą? Nuo tos minties ir prasidėjo mano žemdirbystės metodas, kurį galima pavadinti “nieko-ne-darymu” (šituo išsireiškimu misteris Fukuoka atkreipia dėmesį į ganėtiną savo metodo paprastumą. Šis metodas nereikalauja įtempto darbo, ypatingai nuimant derlių, bet vis dėl to, to darbo yra mažiau lyginant su kitais metodais). Tai buvo1938m, 13-ti mūsų imperatoriaus metai.
Aš apsistojau ant kalno ir viskas sekėsi gerai, kol mano tėvas nepatikėjo man gausiai derančių medžių sode. Jis jau apgenėjo medžių vainikus, suteikdamas jiems formą “puodelis sakei”, taip kad nuo jų buvo lengva rinkti vaisius. Kada aš palikau juos tokioj būklėj be priežiūros, tai šakelės persipynė, vabzdžiai užpuolė medžius ir visas sodas per trumpą laiką sunyko.
Buvau įsitikinęs, kad kultūriniai augalai turi augti patys sau ir neturi būti prižiūrimi. Aš veikiau tikėdamas kad viskas turi vystytis natūraliai, bet aš atradau, kad jeigu jūs panaudosite tai praktikoje be būtino pasiruošimo, tai gana ilgai jūsų reikalai klostysis nekaip. Tai tiesiog neūkiškumas, o ne “natūralus ūkis”. Mano tėvas buvo sukrėstas. Jis pasakė, kad aš turiu disciplinuoti save, galbūt, įsitaisyti kur nors į darbą ir grįžti atgal, kada vėl paimsiu save į rankas. Tuo metu mano tėvas buvo kaimelio seniūnas ir kitiems kaimo bendruomenės nariams buvo sunku suprasti jo ekscentrišką sūnų, kuris ryškiai nesugebėjo suderinti savo santykių su žmonių, gyvenančių ant kalvų, pasauliu. Be to, man nepatiko karinės tarnybos perspektyva, ir kadangi karas darėsi vis žiauresnis, aš nusprendžiau įvykdyti tėvo norą ir įsitaisyti į darbą.
Tuo laiku specialistų trūko. Koti prefektūros bandymų stotis girdėjo apie mane ir pasiūlė man augalų kenkėjų ir ligų kontrolės tarnybos vyriausiojo mokslinio darbuotojo postą. Aš dirbau Koti prefektūroje aštuonis metus. Bandymų centre aš tapau mokslinės žemdirbystės skyriaus inspektoriumi ir pasinėriau į tyrimus kaip padidinti maisto produktų gamybą karo metu. Bet iš tiesų visus tuos aštuonis metus aš mąsčiau apie santykius tarp mokslinės ir natūralios žemdirbystės. Cheminė žemdirbystė, kuri naudoja žmogiško intelekto vaisius, pripažinta pačia progresyviausia (pirmaujančia). Klausimas, kuris visada sukosi mano galvoje, buvo toks: ar gali natūrali žemdirbystė atsilaikyti prieš šiuolaikinį mokslą?
Kada karas baigėsi, aš pajaučiau gaivų laisvės vėją ir su palengvėjimo atodūsiu grįžau į savo kaimą, kad vėl užsiimti žemdirbyste.
Kelias į “nieko-ne-darymo” metodą
Trisdešimties metų bėgyje aš gyvenau tik savo ūkiu ir turėjau mažai kontaktų su žmonėmis už mano bendruomenės rato. Tų metų bėgyje aš tiesiogiai judėjau į “nieko -ne -darymo” žemdirbystės metodo sukūrimą.
Įprastai, kuriant naują metodą, užduodamas klausimus: “Kas bus, jei padarysim taip?” arba “O jeigu padarysime šitaip?”, t.y. išbandomi vienas po kito įvairūs agrotechnikos būdai. Toks dabartinis žemės ūkio mokslas ir natūralus jo rezultatas, kad jis daro ūkininką dar labiau užimtą.
Mano būdas tiesiog priešingas. Aš siekiu malonaus, natūralaus ūkininkavimo būdo (ūkininkaujama taip paprastai, kaip tai įmanoma natūralioje aplinkoje ir bendradarbiaujant su ja, skirtingai nuo šiuolaikinės tendencijos naudoti vis sudėtingesnę techniką, kad visiškai perdaryti gamtą pagal žmogaus norus), kurio tikslas yra palengvinti darbą, o ne pasunkinti. “O ką, jei nedaryti šito? O ką, jei nedaryti to?”- toks yra mano mąstymo būdas. Galų gale, aš padariau išvadą, kad nereikia žemės arti, nereikia jos tręšti, nėra reikalo ruošti kompostą, nėra reikalo naudoti insekticidus. Kada jūs dasigalvojate iki tiek, tai lieka visai nebedaug agrotechninių veiksmų, kurie yra išties būtini. Priežastis, dėl kurios yra būtina pastoviai tobulinti agrotechniką, yra tame, kad natūralus balansas ta agrotechnika yra taip smarkiai pažeistas, kad žemė tapo priklausoma nuo jos.
Šį priežasties - pasekmės ryšį galima panaudoti ne tik žemės ūkyje, bet taip pat ir kitiems žmogiškos veiklos aspektams. Daktarai ir medicina tampa būtini, kada žmonės sukuria nesveiką aplinką. Formalus mokyklinis apmokymas neturi vidinės vertės, bet tampa būtinu, kada žmonija sukuria sąlygas, kuriose žmogus turi įgyti “išsilavinimą”, kad galėtų gyventi.
Prieš karo pabaigą, kada aš bandžiau citrusinių sode įgyti natūralaus ūkininkavimo patirtį, aš negenėjau medžių ir leidau jiems augti taip, kaip jie nori. Rezultate, šakos persipynė viena su kita, medžius užpuolė vabzdžiai ir beveik 0.8ha mandarinų sodo pražuvo. Nuo to laiko klausimas “Kas gi tai yra natūralus metodas?” neišeina man iš galvos. Ieškodamas atsakymo aš pražudžiau dar 400 medžių. Bet, pagaliau, aš pajaučiau, kad galiu su įsitikinimu pasakyti: “štai natūralus metodas”.
Kiek medžiai nukrypsta nuo savo natūralios formos ir tampa būtinas genėjimas ir vabzdžių naikinimas, tiek žmogiška visuomenė tolsta nuo gamtiško gyvenimo ir tampa būtinu mokyklinis išsilavinimas. Gamtoje formalus mokyklinis išsilavinimas neranda panaudojimo. Vaikų auklėjime daugelis tėvų daro tą pačią klaidą, kurią aš dariau savo sode pradžioje. Pavyzdžiui, mokyti vaikus muzikos taip pat nebūtina, kaip nebūtina genėti vaismedžių. Vaikų ausis pati gaudo muziką. Upelio čiurlenimas, varlių kvaksėjimas ant upės kranto, lapų šlamėjimas miške – visi tie natūralūs garsai,- tai muzika, tai tikra muzika. Bet kada įsiveržia įvairūs erzinantys triukšmai ir išmuša iš vėžių, vaikiškas švarus muzikos suvokimas prapuola. Jei tai tęsti, vaikas praras gebėjimą išgirsti dainą paukščio šauksme ar vėjo garse. Ir todėl muzikinis auklėjimas laikomas tinkamu vaikiškam vystymuisi.
Vaikas, išaugęs su nesugadinta švaria klausa, galbūt, nesugebės sugroti populiarios melodijos smuiku ar pianinu, bet aš nemanau, kad tai turi kokį tai ryšį su gebėjimu girdėti tikrą muziką ar dainuoti. Kada širdis pilna dainų, apie tokį vaiką galima pasakyti, kad jis muzikaliai apdovanotas.
Beveik kiekvienas galvoja, kad “gamta” – tai geras dalykas, bet mažai kas gali suprasti skirtumą tarp to kas jai būdinga ir kas nebūdinga. Jei vieną vienintelį naują pumpurą nupjauti nuo vaismedžio, tai gali iššaukti tokius pažeidimus, kurių nebebus įmanoma atitaisyti. Jei medžiui leidžia augti laisvai jo natūralia forma, tai šakelės išauga iš kamieno tam tikra tvarka, taip kad visi lapai gauna saulės šviesos vienodai. Jei tvarka pažeista, šakos pradeda konfliktuoti viena su kita, perdengia viena kitą, susipina, ir lapai sudžiūna tose vietose, kur saule negali patekti. Atsiranda vabzdžių pažeidimai. Jeigu negenėti, tai kitais metais atsiras dar daugiau nudžiuvusių šakų.
Žmonių įsikišimas pažeidžia natūralią eigą, o kada pažeidimai nebeatsistato, ir neigiami efektai kaupiasi, pradeda iš visų jėgų darbuotis, kad ištaisyti juos. Jei tas pataisymas pasirodo sėkmingas, jie mano, kad panaudotos priemonės tai puikiausias pasiekimas. Žmonės kartoja tai vėl ir vėl. Tai panašiai kaip kad kvailys negalvodamas sudaužo savo stogo čerpes. O po to pamatęs, kad lubos pradėjo pūti nuo lietaus, jis užlipa ant stogo ir pataiso pažeidimus, džiaugdamasis, kad rado puikų problemos sprendimą.
Tas pats vyksta su mokslininku. Jis ištisas dienas ir naktis palinkęs prie knygų, pervargina savo akis ir tampa trumparegiu, ir jei jūs pasidomėsite, kuo jis visą tą laiką taip domėjosi, tai pasirodys, kad jis visą tą laiką išradinėjo akinius nuo trumparegystės.
Sugrįžimas prie ištakų
Remdamasis į ilgą savo dalgio kotą, aš dariau pertrauką dirbdamas sode ir žvelgiau į kalną ir į kaimą apačioje. Aš stebiuosi, kad filosofinės sistemos keitė viena kitą greičiau, negu kad vyko metų laikų kaita.
Kelias kuriuo aš ėjau, tai natūrali žemdirbystė, daugeliui žmonių atrodo keistas, iš pradžių jie tai interpretavo kaip reakciją, nukreiptą prieš intensyvų ir nekontroliuojamą mokslo vystymąsi, bet viskas, ką aš dariau dirbdamas čia kaime, - tai bandymas parodyti, kad žmonija visiškai nieko nežino. Kadangi pasaulis juda su pasiutusia energija visiškai priešinga kryptimi, gali pasirodyti, kad aš tiesiog atsilikau nuo laiko, bet aš tvirtai žinau, kad kelias, kuriuo aš einu pats išmintingiausias.
Per paskutinius keletą metų, žmonių, besidominčių natūraliu ūkininkavimu, skaičius žymiai išaugo. Atrodo, kad mokslinio vystymosi riba pasiekta, atsiranda abejonių išsirinkto kelio teisingumu, ir ateina perkainavimo (apmąstymo) metas. Tai kas anksčiau atrodė primityvu ir atsilikę, dabar netikėtai pasirodo kaip toli aplenkę dabartinį mokslą. Gali pasirodyti keista, bet man tai neatrodo keista.
Neseniai aš aptarinėjau tai su profesoriumi Juma iš Kioto universiteto. Prieš 1000 metų Japonijoje praktikavosi žemdirbytė be arimo, ir tai tęsėsi iki Tokugavos eros pradžios prieš 300-400 metus, kada buvo įvestas negilus dirvos purenimas. Gilus arimas atėjo į Japoniją kartu su vakarietišku žemdirbystės mokslu. Aš sakiau, kad slegiama būsimų problemų sekanti karta bus priversta grįžti į neariminę žemdirbystę.
Kultūrų auginimas nesuartame lauke, gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio sugrįžimu prie primityvios žemdirbystės, bet keleto metų bėgyje šis metodas buvo tikrinamas universiteto laboratorijose ir žemės ūkio tyrimo centruose visoje šalyje. Ir buvo įrodyta, kad tai pats paprasčiausias, efektyviausias ir šiuolaikiškiausias metodas palyginus su visais kitais. Nors šis metodas neigia šiuolaikišką mokslą, dabar jis atsidūrė pirmose eilėse šiuolaikiško žemės ūkio išvystyme.
Aš paskelbiau aprašymą šios “neariminės technologijos su tiesioginio žieminių javų ir ryžių išėjimo sėjomaina” žemės ūkio žurnale prieš 20 metų. Nuo to laiko tas aprašymas dažnai pasirodydavo spaudoje ir buvo ne kartą pristatytas publikai per radiją ir televizijos programose, bet niekas nekreipė į tai dėmesio.
Dabar staiga prasidėjo visai kita istorija. Galima sakyti, kad natūralus ūkininkavimas tapo aistringu užsiėmimu. Žurnalistai, profesoriai, eiliniai tyrinėtojai grūdasi, kad aplankytų mano laukus ir trobeles kalnuose. Įvairūs žmonės žvelgia į tai iš įvairių požiūrio taškų, daro nuosavas išvadas ir išvažiuoja. Vieniem tai atrodo primityvu, kitiem – atsilikę, o kai kas tai laiko žemės ūkio pasiekimų viršūne ir net dar daugiau – sveikina kaip prasiveržimą į ateitį. Įprastai žmonės rūpinasi tik vienu: ar toks ūkininkavimo būdas yra ateities šauklys ar seno atgimimas. Nedaugelis sugeba teisingai suprasti, kad natūrali žemdirbystė atsirado iš nejudamo ir nekintamo žemės ūkio vystymosi centro. Ant kiek žmonės nutolę nuo gamtos, ant tiek jie vis toliau ir toliau tolsta nuo centro. Tuo pat metu, įcentrinė jėga pasireiškia tuo, kad atsiranda noras vėl grįžti į gamtą. Bet jei žmonės tiesiog atsitiktinai papuola į tą ar kitą srovę, judėdami į dešinę ar kairę priklausomai nuo sąlygų, tai rezultate bus tik didelis aktyvumas. Nejudėdamas pirminis taškas, esantis už santykinės srities, lieka jų nepastebėtas. Aš manau, kad net judėjimas “atgal į gamtą”, prieš gamtos teršimą, kaip bebūtų vertas paskatinimo, nenukreiptas į tikrą problemos sprendimą, jeigu jis yra tik reakcija į dabartinio amžiaus hipertechnizaciją.
Gamta nekinta, nors gamtos pažinimo keliai neišvengiamai kinta iš vienos epochos į kitą. Nepriklausomai nuo epochos, natūrali žemdirbystė egzistavo visada, kaip šaltinis iš kurio išteka visas žemės ūkis.
Kodėl natūrali žemdirbystė neišplito plačiau?
Per paskutinius 20-30 metų natūralus ryžių ir javų auginimo metodas buvo išbandytas plačiame klimatiniame diapazone ir įvairiomis gamtinėmis sąlygomis. Beveik kiekvienoje Japonijos prefektūroje buvo atlikti tyrimai siekiant palyginti derlius naudojant “tiesioginę sėją be arimo” ir ryžių bei žieminių javų derlius išaugintus tradiciniais būdais ant lysvių ir vagų ariant. Šitie išbandymai nedavė įrodymų, neigiančių natūralios žemdirbystės universalumą įvairiose gamtinės sąlygose.
Todėl, iškyla klausimas, kodėl ši tiesa neišplito plačiai. Aš manau, viena iš priežasčių yra ta, kad pasaulis tapo toks specializuotas, kad žmonės prarado sugebėjimą suvokti ką nors visapusiškai. Pavyzdžiui, Koti prefektūros tyrimo centro augalų apsaugos ekspertas atvyko sužinoti, kodėl mano laukuose tiek mažai ryžių cikados, nors aš visai nenaudoju insekticidų. Kadangi nusistovėjo pusiausvyra tarp vabzdžių ir jų natūralių priešų- vorų, dauginimosi greičio ir kai kurių kitų faktorių, ryžių cikada sutinkama mano laukuose taip pat retai, kaip ir Centro laukuose, kuriuose daugelį kartų buvo panaudoti įvairūs mirtini chemikalai.
Profesorius buvo taip pat nustebęs, aptikęs, kad taip retai mano laukuose sutinkami kenksmingi vabzdžiai, jų natūralūs priešai mano laukuose daug skaitlingesni, negu laukuose apdorotuose insekticidais. Galiausiai jis suprato, kad laukuose yra toks stovis dėl natūralios pusiausvyros, nusistovėjusios tarp įvairių vabzdžių bendrijų. Jis pripažino, kad jeigu įsisavinti mano metodą, tada ryžių žūties nuo ryžių cikados problema gali būti išspręsta. Po to jis sėdo į savo automobilį ir išvažiavo į Koti.
Bet jei jūs paklausite, ar buvo pas mane tiriamojo Centro specialistai, užsiimantys dirvos derlingumu ar augalininkyste, tai atsakysiu: “ne, jie nebuvo”. Bet jei jūs pasiūlysite konferencijoje ar susirinkime, kad mano metodą, ar greičiau ne metodą išbandytų plačiai, aš manu, kad prefektūra ar bandomoji stotis atsakys: “Atleiskite, tam dar neatėjo laikas. Mes turime iš pradžių ištyrinėti metodą iš visų galimų požiūrio taškų, prieš duodami galutinį atsakymą”. Praeis metai, kol bus duotas galutinis atsakymas.
Tokie dalykai vyksta visą laiką. Specialistai ir moksliniai darbuotojai atvažiuoja į šį ūkį iš visos Japonijos. Žvelgdami į laukus per savo specializacijos požiūrį tašką, kiekvienas iš tyrinėtojų mato juos, mažiausiai- patenkinamus, jeigu ne puikius. Bet praėjus 5 ar 6 metams po bandomosios stoties, esančio Koti prefektūroje profesoriaus apsilankymo, įvyko mažai permainų. Šiais metais universiteto žemės ūkio fakultete Kinki sukurta brigada natūralios žemdirbystės programai. Į kurios sudėti pateks studentai iš įvairių fakultetų atvažiuos čionai ir atliks tyrimus. Toks požiūris gali tapti žingsniu į priekį, bet aš jaučiu, kad už viso to gali sekti ir du žingsniai atgal.
Apsišaukėliai ekspertai dažnai daro sekančius pastebėjimus: “Pagrindinė metodo idėja teisinga, bet ar nepatogiau būtų derlių imti mašina?” arba “Ar nebūtų derlius dar didesnis, jei jūs kai kada naudotumėte trąšas ir pesticidus?” Visada atsiranda tokių, kurie bando sumaišyti natūralią ir mokslinę žemdirbystes. Bet toks mąstymo būdas visiškai praleidžia svarbiausia. Fermeris, kuris daro kompromisus, nebeturi daugiau teisės kritikuoti mokslo iš pačių pagrindų.
Natūrali žemdirbystė – subtilus reikalas ir tai reiškia sugrįžimą prie žemdirbystės ištakų. Kiekvienas žingsnis priešinga kryptimi nuo ištakų gali tik išmušti iš vėžių.
Žmonija nežino gamtos
Aš tikėjausi, kad ateis toks laikas, kada mokslininkai, politikai, meno žmonės, filosofai, religiniai veikėjai ir tie, kurie dirba laukuose, susirinks čia, apžiūrės šiuos laukus ir kartu aptars visa tai. Aš manau, kad tai turi įvykti, jeigu žmonės išmoks žvelgti į daiktus, išėję už savo specializacijos ribų.
Mokslininkai mano, kad gali suprasti gamtą. Jie stovi tokio požiūrio taške. Kadangi jie įsitikinę, kad jie gali suprasti gamtą, tai jiem suteikta teisė tyrinėti ją ir pateikti tarnavimui žmogui. Bet mano nuomone, gamtos supratimas yra už žmogaus proto supratimo ribų.
Aš dažnai kalbu jauniems žmonėms trobelėse ant kalno, tiems kurie atėjo čia padėti ir išmokti natūralios žemdirbystės, kad kiekvienas gali matyti medžius ant kalno. Jie gali matyti lapų žalumą, jie gali matyti ryžių augalus. Jie mano, kad jie žino, kas tai yra žaluma. Susidurdami su gamta nuo ryto iki vakaro, jie pradeda galvoti, kad jie žino gamtą. Bet kada jie galvoja, kad jie pradeda suprasti gamtą, galima užtikrintai sakyti, kad jie klaidingame kelyje.
Kodėl gamtos neįmanoma pažinti? Tai ką suprantame kaip gamtą – tai tik gamtos idėja, atsirandanti kiekvieno žmogaus sąmonėje. Tikrą gamtą regi vaikai. Jie mato nemąstydami, tiesiogiai ir aiškiai. Jeigu žinomi net augalų pavadinimai, pavyzdžiui, mandarinmedis iš citrusinių šeimos, arba pušis iš pušinių šeimos, šituose pavadinimuos gamta neatsispindi savo tikromis formomis.
Objektas, kuris tyrinėjamas atskirtas nuo visumos – nerealus daiktas.
Specialistai iš įvairių mokslo sričių susirinko kartu ir apžiūrinėjo ryžio daigą, apsaugos nuo kenkėjų specialistas mato tik pažeidimus, padarytus kenkėjų. Augalų maitinimosi specialistas domisi tik augimo energija. Tai neišvengiama esant šiandieniniam specializavimuisi.
Duosiu pavyzdį. Aš pasakiau džentelmenui iš bandymų stoties, kada jis tyrinėjo santykius tarp ryžių cikados ir vorų mano laukuose: “Profesoriau, kadangi jūs tyrinėjate vorus, jūs domitės tik viena rūšimi tarp daugybės kitų natūralių cikados priešų. Šiais metais vorų priviso labai daug, bet pernai buvo labai daug rupūžių. Prieš tai labai daug buvo varlių. Egzistuoja begalė variacijų”.
Specializuotam tyrinėtojui neįmanoma suprasti atskiro grobuonies vaidmens sudėtinguose skirtingų rūšių santykiuose. Yra sezonai, kai cikados populiacija nedidelė todėl, kad daug vorų. Kitu laiku kada daug lyja, varlės sunaikina vorus, arba kada visai nelyja, tada nei varlių nei cikadų nebūna visai.
Vabzdžių kontroliavimo metodas, kuris ignoruoja tarpusavio santykius tarp vabzdžių, išties bevertis. Tiriant vorus ir cikadas būtina atsižvelgti į santykius tarp vorų ir varlių. Tai reiškia, kad neapsieisime be varlių profesoriaus. Vorų, cikadų ekspertai, ryžių ekspertai ir vandens režimo ekspertai, taip pat turės prisijungti prie būrio specialistų prieš ryžių kenkėjus.
Be to, šituose laukuose yra keturios ar penkios skirtingos vorų rūšys. Aš pamenu, kai prieš keletą metų kažkas tai atbėgo pas mane į namus anksti ryte, kad paklausti, ar aš uždengiau savo laukus šilko tinklu ar kažkuo panašiu į tai. Aš neįsivaizdavau, apie ką jis kalba, todėl skubiai išėjau pažiūrėti kame reikalas. Mes kaip tik buvome pabaigę ryžių pjūtį, ir per naktį ryžių ražiena ir žemos žolės pilnai pasidengė voratinkliais kaip šilko tinklu. Banguodama ir žibėdama ryto rūke, ji kėlė nuostabų stebuklingą vaizdą. Stebuklas yra tame, kad, kada tai atsitinka, tai būna labai retai, ir tęsiasi tai tik dieną ar dvi. Jeigu jūs įdėmia įsižiūrėsite, tai pamatysite po keletą vorų kvadratiniame colyje (5.25 cm2). Jie taip tankiai uždengia lauką, kad tarp jų beveik nelieka vietos. Hektare jų turėtų būti tūkstančiai ar net milijonai! Jeigu jūs ateisite pažiūrėti į lauką po 2-3 dienų tai pamatysite, kad keletos metrų ilgio voratinklių siūlai atitrūko nuo žemės ir plazdena ore pavėjui su 5-6 prisikabinusiais voriukais. Tai panašu į kiaulpienės pūkus ar pušies sėklas, nešiojamas vėjo. Jauni vorai įsikabina į siūlus ir tokiu būdu keliauja oru.
Šis reginys pristato stebėtiną gamtos dramą. Matydamas tai, jūs suprantate, kad poetai ir dailininkai taip pat turi prisijungti prie specialistų kovojančių su kenkėjais būrio.
Kada laukai apdorojami chemikalais, visa tai staiga suyra. Aš kartą pagalvojau, kad nebūtų nieko blogo, jei laukuose barstyčiau medžio pelenus (misteris Fukuoka iš medžio pelenų gamina kompostą, ir kitas organines atliekas. Ir sunaudoja jį savo mažame sodelyje prie virtuvėlės). Rezultatas būtų įdomus. Po 2-3 dienų lauke nebeliktų nei vieno voro. Pelenai suardo voratinklių siūlus. Kiek daug tūkstančių vorų žūtų tik dėl vienos vienintelės saujos atrodo visai nekenksmingų pelenų? Insekticidų panaudojimas ne tik sunaikina cikadas kartu su natūraliais jos grobuonimis. Tai daro įtaką daug svarbesniems gamtos procesams. Šio didelio vorų, susikaupimo fenomenas, kurie atsirado ryžių lauke rudenį ir dingo per dieną, dar nesuprastas iki galo. Niekas nežino, iš kur jie ateina, kaip peržiemoja, ir kur jie pasideda kai pradingsta.
Taip kad, chemijos panaudojimas tai ne tik entomologų problema. Filosofai, religiniai veikėjai, dailininkai ir poetai turi padėti, taip pat nuspręsti, ar galima naudoti chemikalus žemės ūkyje, ir kokie gali būti rezultatai naudojant netgi organines trąšas.
Mes tikimės surinkti apie 58 cnt/ha ryžių ir 58 cnt/ha žieminių javų iš šios žemės. Jei derlius pasieks 78 cnt/ha, kaip tai buvo kai kuriais metais, tai bus pats didžiausias derlius Japonijoje. Kadangi šiuolaikinė technologija nebuvo panaudota išauginant šiuos javus, mūsų gautas rezultatas gali būti kaip įrodymas paneigiantis šiuolaikinio mokslo pasiekimus. Kiekvienas kas atvažiuos ir pamatys šituos laukus ir priims juos kaip tylų liudijimą, pajaus gilų nepasitikėjimą įtikinėjimu, kad žmonija žino gamtą. Ir ... prieš jį iškils klausimas, ar gali būti gamta pažinta ribotu žmogišku supratimu.
Ironija yra tame, kad mokslas yra tik tam, kad parodytų, kokios niekingos žmonijos žinios.
II dalis.
Keturi natūralios žemdirbystės principai
Pereikit neskubėdami šiais laukais. Laumžirgiai ir peteliškės plazda ore. Bitės skraido nuo žiedo ant žiedo. Praskleiskit lapus ir jūs pamatysit vabzdžius, vorus, varles, driežus ir daug kitų smulkių gyvūnėlių, nardančių vėsiame pavėsyje. Kurmiai ir lietaus sliekai rausiasi po dirvos paviršiumi.
Tai subalansuota ryžių lauko ekosistema. Vabzdžių ir augalų bendruomenės čia yra stabiliuose santykiuose. Nėra nieko stebėtino, kad augalų ligos, išplitusios šiame rajone, palieka nepaliestas kultūras šiuose laukuose.
O dabar pažvelkime į kaimyno lauką, čia visos piktžolės sunaikintos herbicidais ir kultivavimu. Dirvos gyvūnija ir vabzdžiai sunaikinti nuodais. Dirvos organinės medžiagos ir mikroorganizmai visiškai išdeginti cheminėmis trąšomis. Vasarą jus pamatysite fermerius, dirbančius laukuose su dujokaukėmis ir ilgomis guminėmis pirštinėmis. Ryžių laukai, kurie buvo dirbami nepertraukiamai 1500 metų, dabar ištuštėję ir užleisti per vieną kartos gyvenimą, panaudojus naują žemdirbystės praktiką.
Keturi principai
Pirmas – purenimo atsisakymas, tai yra dirvos apvertimo arba arimo atsisakymas. Šimtmečio bėgyje ūkininkas buvo įsitikinęs, kad arimas būtinas kultūrų auginime. Dirva purena pati save natūraliai augalų šaknims skverbiantis gilyn, aktyviai dirbant mikroorganizmams, smulkiems gyvūnėliams ir sliekams.
Antras – cheminių trąšų ir komposto ruošimo atsisakymas. (tręšimui misteris Fukuoka augina baltuosius dobilus, kaip ankštinę dengiamąją kultūrą, grąžina į laukus iškultus šiaudus ir prideda šiek tiek vištų mėšlo). Žmonės pažeidžia natūralų gamtos gyvenimą, ir po to kaip nesistengia, negali užgydyti padarytų žaizdų. Jų neatsargi ūkininkavimo praktika priveda prie svarbių maistinių medžiagų išplovimo iš dirvožemio, rezultate – kasmetinis žemės nualinimas. Palikta ramybėje, dirva palaiko savo derlingumą natūraliu būdu, atitinkančiu suderintą tvarkingą augalų ir gyvūnų ciklą.
Trečias – atsisakymas nuo ravėjimo arba herbicidų panaudojimo. Piktžolės vaidina savo vaidmenį kuriant dirvos derlingumą ir subalansuotas biologines bendrijas. Pagrindinis principas toks: piktžoles reikia prilaikyti, bet nesunaikinti. Šiaudų mulčiavimas, baltųjų dobilų danga, pasėta po kultūriniais augalais, ir laikinas užtvindymas vandeniu parūpina efektyvią kontrolę prieš piktžoles mano laukuose.
Ketvirtas – cheminių augalų apsaugos priemonių atsisakymas (misteris Fukuoka augina grūdines kultūras nenaudodamas jokių chemikalų. Kai kuriuos vaismedžius jis kartais purškia mašininio tepalo emulsija, kad sumažintų vabzdžių kiekį. Jis nenaudoja plataus spektro ilgai veikiančių pesticidų ir neturi pesticidų “programos”). Nuo to laiko, kai buvo panaudota nenatūrali arimo praktika ir tręšimas, kultūrinai augalai apsilpo, ligos ir vabzdžių disbalansas pasidarė didelėmis problemomis žemės ūkyje. Nepaliesta gamta yra tobuloje pusiausvyroje. Kenksmingi vabzdžiai ir augalų ligos visada yra, bet gamtoje jie neišplinta taip smarkiai, kad reikėtų chemikalų panaudojimo. Protingas priėjimas prie apsaugos nuo ligų ir kenkėjų – tau stiprių augalų auginimas sveikoje aplinkoje.
Kultivavimas (arimas purenimas)
Po arimo natūrali dirvos aplinka pakinta neatpažįstamai. Šių veiksmų pasekmės persekioja ūkininką, kaip košmaras iš kartos į kartą. Pavyzdžiui, kada įsisavina plėšinius, labai stiprios piktžolės, tokios kaip pirštuolė ir rūgštynės, kai kada pradeda dominuoti lauke. Jei tos piktžolės įsigalės lauke, ūkininkas atsidurs prieš beveik neįvykdomą užduotį – kasmetinį arinėjimą. Labai dažnai žemę tiesiog užmeta.
Susidūręs su tokiomis problemomis, ūkininkas gali rasti tik vieną protingą išeitį – nutraukti nenatūralią praktiką, kuri yra šių problemų atsiradimo priežastis. Ūkininkas turi prisiimti atsakomybę ir ištaisyti padarytą gamtai žalą. Dirvos arimas turi būti nutrauktas. Jeigu atsargiai vykdyti tokius veiksmus kaip šiaudų išmėtymas ir baltųjų dobilų įsėjimas vietoj to, kad naudoti chemikalus ir mašinas, tada aplinka pradės palaipsniui sugrįžinėti prie natūralios pusiausvyros atstatymo ir net sunkiai sunaikinamos piktžolės gali būti kontroliuojamos.
Trąšos
Bendraudamas su dirvos derlingumo specialistais aš klausiau: “jeigu lauko nedirbti ir palikti jį patį sau, dirvos derlingumas didės ar mažės?” jie paprastai kurį laką galvoja, po to kaip visuomet kalbėdavo panašiai: “Gerai, pagalvokim... derlingumas sumažės. O gal nesumažės. Jeigu jūs atsiminsit, kad auginant ilgą laiką ryžius toj pačioj vietoj be mėšlo, derlius nusistovi 26 cnt./ha lygyje. Dirva tampa nei praturtinta nei nualinta.” Tie specialistai turi galvoje kultivuojamą užliejamą lauką. Jei lauką palikti patį sau, derlingumas padidės. Organinės augalų ir gyvūnų atliekos kaupiasi ir yra dirvos paviršiuje veikiamos bakterijų ir grybų. Su lietaus vandeniu maisto medžiagos patenka giliai į dirvą, kad taptų mikroorganizmų, sliekų ir kitų smulkių gyvūnėlių maistu. Augalų šaknys pasiekia apatinius dirvos sluoksnius ir sugrąžina maistines medžiagas į dirvos paviršių. Jei jūs norite gauti aiškesnį vaizdą apie natūralų žemės derlingumą, pasivaikščiokite kada nors laukine kalnuota vietove ir pasižiūrėkite į didelius medžius, kurie auga be arimo ir tręšimo. Neliestos gamtos derlingumas didesnis už bet kokią vaizduotę.
Nukirskite natūralią miško dangą, pasodinkite Japonišką raudonąją pušį ar kedrus ir po kelių kartų dirva nusialins ir atsivers erozijai. Iš kitos pusės, paimkite bemiškius kalnus su raudona molinga dirva ir pasodinkite pušis ir kedrus panaudodami dirvos dangą iš baltųjų dobilų ir liucernos. Kada žaliosios trąšos (žaliosios trąšos – tai dengiančiosios kultūros, tokios kaip dobilai, liucernos, vikiai, kurie gerina ir tręšia dirvą) praturtins ir išpurens dirvą, po medžių danga išaugs piktžolės ir krūmai, ir prasidės praturtinimo ir atsistatymo ciklas.
Auginant žemės ūkio kultūras naudoti gatavas trąšas taip pat nebūtina. Žalios trąšos danga ir visų šiaudų ir pelų sugrąžinimas į lauką dažniausiai yra pakankamas. Kad pridėti guvulių mėšlo, pagreitinančio šiaudų suirimą, aš išleidžiu į lauką antis. Jei išleisti į lauką ančiukus, kada jauni ryžių daigai tik pasirodo, antys augs kartu su ryžiais. 10 ančių aprūpina mėšlu būtinu 0,1 ha ir padės taip pat sulaikyti piktžolių augimą.
Aš taip dariau daugelį metų, kol nacionalinio plento statyba sutrukdė antims perėjinėti kelią ir grįžinėti atgal namo. Dabar, kad pagreitinti šiaudų suirimą, aš naudoju vištų mėšlą. Kituose rajonuose antys ir kiti smulkūs ganykliniai gyvūnai vis dar gali būti panaudojami laukų tręšimui mėšlu.
Įnešant per daug didelį trąšų kiekį, galimos nemalonios pasekmės. Kartą aš išsinuomavau 0,5 ha lauko iškart po ryžių persodinimo. Išleidau iš laukų visą vandenį ir netręšiau jokiomis cheminėmis trąšomis, naudojau tik didelį kiekį vištų mėšlo. Kai keturiuose laukuose ryžiai vystėsi normaliai, bet penktame ką aš nedariau, ryžiai augo per tankiai ir užsikrėtė bakterinėmis ligomis. Kada aš paklausiau savininko kame reikalas, jis pasakė, kad visą žiemą tame lauke kaupė vištų mėšlą. Naudodami šiaudus, žaliąsias trąšas ir truputi vištų mėšlo, galima gauti didelius derlius visiškai be komposto ir komercinių trąšų. Kelių dešimtmečių bėgyje aš neskubėdamas stebiu, kaip žemė reaguoja į natūralų apdirbimą. Ir kol aš stebiu aš gaunu nematytai didelius derlius daržovių, citrusinių, ryžių, žieminių javų kaip dovaną, taip sakant, nuo natūralaus žemės derlingumo.
Tęsinys kitoje žinutėje
http://siaudorevoliucija.ten.lt/
Aš manau jis jaučia ir džiaugiasi, kad šiuo metu žemėje taip sparčiai daugėja jo bendraminčių