Laimis Pen 2006 07 14, 14:20
Ežiniai
Erinaceidae
Stamboki vabzdžiaėdžiai. Dauguma dygliuoti, geba susisukti į kamuolį. Snukutis šnipelio formos, akys ir ausys nemažos.
Paplitę Afrikoje ir Euroazijoje (į šiaurę iki tundros). Negyvena Ceilone, Japonijoje ir Madagaskare. Iš viso 15 rūšių. TSRS 7 rūšys. Lietuvoje 1 (gali būti 2) rūšis.
Baltakrūtis ežys
Erinaceus concolor Martin, 1838
Восточноевропейский еж, белогрудый еж (rus.)
East European hedgehog (angl.)
Paplitimas. Baltakrūtis ežys gyvena Vakarų Europos pietryčių srityse ir TSRS europinėje dalyje nuo Pabaltijo, Baltarusijos, Kostromos ir Kirovo į Pietus iki Krymo, Kaukazo, Irano, Turkijos. Paskutiniais dešimtmečiais aptinkamas ir Europos vakarinėse bei šiaurės vakarų srityse.
Bilogija. Intensyvi žemdirbystė pakeitė natūralias ežiū gyvenamąsias vietas. Dabar jie dažnai įsikuria žmogaus kaiminystėje: prie fermų ir javų trobesių, daržinėse, soduose, daržuose, gyvenvietėse, kur daug krūmų, medžių (65,7 proc. stebėtų ežių). Aptinkami ir natūraliuose miškuose, pievose ir kt. (23,5 proc.). Retesni kultūrinėse ganyklose, dirbamuose laukuose (2,4 proc.). Vengia užpelkėjusių vietų ir didelių miškų masyvų.
Savo gyvenamojoje teritorijoje ežiai įsirengia vasarinius ir žieminius guolius. Vasariniams guoliams panaudoja dirvos įdubimus po aukšta žole. Sodybose lizdus pasidaro prie vaiskrūmių, krūmų ir gyvatvorių, tarp žolių ir kitose saugiose vietose. Guolis iš viršaus būna apgaubtas sausų žolių, o vidus išklotas žole ir lapais. Žiemoja paprastai daržinėse po šienu ar lentomis, malkinėse, sode sausų lapų krūvose, šiaudų kūgiuose, miško bruzgynuose, darželiuose po pridengtais gėlių krūmais, gyvatvorėse, komposto krūvose ir kt.
Žieminis lizdas būna gana didelis, suneštas iš sausų žolių. Kartais žiemojimui išsikasa negilų urvą, kurio gale įsirengia lizdą.
Ežys gana sėslus. Suaugęs žvėrelis toje pačioje vietoje paprastai išgyvena keletą metų. Aktyviausi būna temstant ir naktį iki 2-3 val. Iki rudens ežiai labai nutunka. Tada riebalai sudaro maždaug 25% kūno masės. Spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje ežiai užmiega žiemos miegu. Tada jų kūno temperatūra nukrinta iki 5-6 laipsnių Celsijaus. Nubunda kovo-balandžio mėn., kai nutirpsta sniegas ir oras sušyla iki 12-13 laipsnių.
Pavasarį ežiai būna labai aktyvūs ne tik vakare ir naktį, bet ir dieną, ypač kai poruojasi. Tada patinai gali nubėgti daugiau kaip 3 km.
Ežys minta įvairiais bestuburiais ir smulkiais stuburiniais gyvūnais – drugių lervomis, vabalais (trumpasparniais, žygiais, mėšlavabaliais, sprakšiais, maitėdžiais), sliekais, moliuskais, varlėmis, rupūžėmis, driežais ir net gyvatėmis. Klaidingai manoma, kad gyvatės nuodai ežio neveikia. Ežys išvengia gyvatės nuodų vikrumu. Kartais ežys suėda ant žemės perinčių paukščių kiaušinius ir jauniklius bei graužikų jauniklius.
Ežiai poruojasi kovo – balandžio mėn. Nėštumas trunka 6-7 savaitės. Per veisimosi sezoną veda 1-2 jauniklių vadas. Vadoje būna 1-9 (dažniausiai 3-5) jaunikliai. Patelės su jaunikliais lizduose paprastai aptinkamos birželio mėn. Šienaujant žolę. Nušienavus patelės vaikus perneša į kitą vitą.
Jaunikliai praregi po 14-18 dienų. Jauniklius patelė žindo apie 40 dienų. Vieno ar pusantro mėn. Amžiaus jaunikliai lizdą palieka ir vaikšto kartu su patele. Lytiškai subręsta 10-12 mėn. Nelaisvėje išgyvena iki 8-10 metų.
Juos medžioja apuokas, lapė, barsukas. Plėšrūnai ežį suėda su spygliais. Visose šalyse po automobilių ratais žūva šimtai tūkstančių ežių. Vakarais lėtai vėstantis asfaltas privilioja gausybę vabzdžių, kuriuos medžiodami prie kelių traukia ir ežiai.Nors ežiai turi gerą klausą ir jaučiamašinų keliamą vibraciją, bet susiformavusi pasyvi gynyba (susisukant į kamuolį) jų neapsaugo nuo žuvimo.
Kartais ežys laikomas namie. Tai blogas įprotis. Ežys girdomas pienu. Tiesa, ežys pieną geria, bet nustatyta, kad šis maisto produktas jam netinkamas ir net kenksmingas. Gyvendamas laisvėje šis gyvūnas karvės pieno negauna, todėl organizmas prie jo neprisitaikęs.
Šaltinis: „Lietuvos Fauna. Žinduoliai“. 1988.