Kaip jau žadėjau dabar plačiau parašysiu apie širšes. Širšių gamtoje esu matęs, tačiau kai gyvūnėlis apsigyvena tavojoje žemėje, tai imi į jį kitaip žiūrėti.
Kaip ir visi kiti mano aprašinėjami gyvūnai, širšės pasirinko tą pačią vietą gyvenimui – mano dar nebaigtą statyti pašiūrę. Ele ta gamta manding išprotėjus – tik pradėk ką statyti, tai iš karto ten sulenda pelės, vorai, varlės, kregždės ir visi kiti kas netingi. Širšės ne išimtis. Atrodo va darai visai antigamtinę veiklą – iškasi, nuimi velėną, statai iš lentų ir celofano, bet gyvūnėliams dirbtinė aplinka da geirau tinka, nei natūrali. Va, pradedi statyt, tai visi ir suguža iš gamtinių urvelių pas mus į dirbtinę aplinką. : )
Taigi, atskrido širšių motina (didelė tokia, gal 5-6 cm). Labai didelė. Ilgai ieškojo vietos. O kitą kartą kai atvažiavau palubėje jau kabojo lizdukas. Trečią kartą kai atvažiavau tas lizdukas jau buvo išdraskytas. Matomai koks žvėrelis visgi pasiekė lubas, o gal tai buvo pro šalį ėjęs žmogus. Todėl daugiau apie šią šeimą pasakyti daugiau nieko negaliu.
Vėliau į žeminę vis atskrisdavo tokia pat motinėlė, pazvimdavo, tačiau turbūt nerasdavo tinkamos vietos ir naujo lizdo nesusuko.
Kitą širšių šeimą aptikome visai netikėtai. Tai už mūsų žemės ribų, pas kaimynę. Didžiuliai bitiniai vabzdžiai lindo iš po žemės, iš buvusio pelės urvelio. Vis bandėm nufotografuoti, bet nepavykdavo. Išlėkdavo tai mažos darbininkės, tai didžiulė motina ir grįžę parsinešdavo kažkokius gabaliukus nasruose. Kai prikišau fotoaparatą prie pat landos, tai jos bijojo lįsti vidun, skraidė aplinkui ir zirzė, bet negėlė.
Tik vėliau sužinojau, kad širšės kanda skaudžiausiai iš visų bitinių vabzdžių ir, kad jei būtume jas sunervavę, tai mums būtų geruoju nesibaigę. Be to, jei įgelia naminė bitė, tai ji ir miršta. O širšuolas gali gelti ne vieną kartą. Daugiau su šiais bitiniais elgiuosi atsargiau. : )
Taigi, kaip minėjau širšuolai yra plėšrūs. Matėm kaip jie atsineša kažką žabtuose, kaip vėliau išsiaiškinau, tai būdavo kažkokių vabzdžių, greičiausiai bičių kūnelių dalys. Ta širšių motinėlė didžioji vadinama bičių vilku. Nežinau kiek jie papjauna bičių, bet jos vis skrisdavo ir po kelių minučių grįždavo su grobiu.
Trečias susidūrimas šiais metais su širšėm įvyko bitininkaujant. Širšės įsikūrė tuščiame avilyje. Kol kas lizdukas buvo mažas. Va, tik kiek didesnis, nei šitas:
Nors šiaip širšės gamina stebėtinai didelius lizdus:
Kol jos dar neįsikūrė ir neužokupavo avilio, tai aš sumąsčiau jas iš ten iškraustyti. Jau atleiskit man, man ir pačiam nemalonu išstumti kažką iš žemės, aš krausčiau jas ir mąsčiau, o gal palikti, gal tegu gyvena, bet jau buvau pradėjęs ardyti ir reikėjo pabaigti... Dar kartą atsiprašau. : )
Aš šiaip stengiuosi nežudyti be reikalo vabaliukų. Va, tik uodus, sparvas ir gylius kapoju, jei erkę kokią randu, tai irgi nužudau, o jei ne savam hektare, tai paleidžiu. Bet, pavyzdžiui, skruzdėlių nežudau, tiesiog išardau jų lizdą ir jos persineša savo kiaušiniukus kažkur į kitą vietą, kur man netrukdo ir gyvena toliau. Taip galvojau ir su širšėm padaryti – išardyti, o jos tegu kitur persikrausto. Kaimynas tai galvojo gal jas išrūkyti, tai pagreitinau savo veiksmus. : )
Jos buvo prisiklijavę prie tokio plastmasinio tinklelio. Aš mačiau tik iš viršaus. Iš viršaus atrodo kaip lygus plėmas ir tiek. Plaštakos dydžio plėmas. Taigi, lizdelį nemažą jos galvojo susisukti. Su atsuktuvu pradėjau badyti skylutes. Pasirodė, jog ten tik paruošta lizdui sukti, o pats lizdukas mažiukas, kaip viršutinėj nuotraukoj. Atlupau atsargiai ir apsauginius kevaliukus ir galiausiai patį lizduką. Jis nukrito ant avilio grindų.
Apėjau iš kitos pusės, kad išimti pro laką tą širšių lizduką. Iš karto pamačiau gulinčią negyvą didelę motinėlę. Ta, kur lizde tai buvo gyva, ramiai sau duzgė su kitomis šeimos narėmis. Bet čia buvo senoji. Matomai ši senoji atskrido, priklijavo korį, išperėjo naują motiną ir darbininkių, o pati mirė. Taigi, čia jau ruošiama antroji vada, pamaniau aš. Širšių aplinkui buvo gal apie 10, kitos turbūt kur nors laukuose medžiojo. Išėmiau lizduką ir nunešiau, padėjau toliau po medžiu. Pagalvojau, kad gal susiras tos širšės ir kaip nors išperės, nes kažkada buvau tuščią lygiai tokį patį parsinešęs, pasidėjau ant palangės, o po savaitės iš to „tuščio“ ant palangės be priežiūros išsiperėjo didžiulis bitinas. Taigi, pamaniau, kad gal po medžiu, nešlapia, nelis, tai joms nieko ir nenutiks.
Paskaičiavau kiek ten kiaušinėlių. Vidurinėse akutėse jau buvo lervutės. Melsvos tokios. Jos jau judėjo. Kaip kirmėliukų uodegos tokios. O aplinkui sudėti kiaušinėliai. Mažiukai tokie. Gal milimetro dydžio. Visiškai pabaigtų akučių buvo gal 20, tačiau kiaušinėlių ir lervučių buvo pridėtos 43. Kiaušinėliai pridėti ant pat pat krašto lizdo, dar net nėra akutė apsiūta. Matomai lizdą turėjo ant dienų plėsti, akutes siūti...
Taigi, padėjom ir davėm ramybę, nuėjom maudytis. Kai grįžom, po pusvalandžio maždaug, atėjau pažiūrėti. Motina vis dar buvo avily, nors viršus atidarytas, tačiau niekur neskrido. Kitos išskrido. Vėliau atidariau ir sietelį ir motina išropojo lauk. Avilys pridergtas, reikės išvalyti.
Nuėjau pažiūrėti po medžiu, kaip lizdelis laikosi, o lizdelis buvo juodas nuo skruzdėlių. Jos staigiai visas širšes „sutvarkė“. Et, gaila.
Na, va toks mano nevykęs susidūrimas su širšėmis. Kiaušinėliai ir lervutės žuvo. Suaugusiosios širšės kažkur išskrido. Galbūt įsikurs kažkur kitur.
Širšės su malonumu griaužia obuolius:
O čia žemėlapis kur jos gyvena ir nuotraukos:
http://www.vespa-crabro.de/hornets.htm
Tokia štai liūdana istorija...
Sėkmės gamtoje...
Šis laiškas paimtas iš
meileserdve@yahoogroups.com konferencijos.
Perskaityti visus laiškus arba prisijungti prie konferencijos galite čia:
http://groups.yahoo.com/group/Meileserdve