Sliekų yra daug rūšių (jei tiksliai pamenu tai Lietuvoj aptikta apie 100 skirtingų rūšių). Vieniems patinka rūgšti miško dirva iš spyglių ir lapų puvenų, kitiems pūvanti pievos žolė, tretiems net l. rūgščios aukštapelkės patinka ir t.t. Bet visi jie prisitaiko prie pastovaus maisto jų apgyvendintoj aplinkoj (beje jaunas ką tik iš kokono išsiritęs sliekas prisitaiko labai greit
). Kad sliekai gamintų humusą augalams, jie turi gauti maisto - rudeninių lapų, žolių, vaisių, trūnijančių augalų šaknų, maisto atliekų ir kitos pūvančios organikos, jei jos nebus tai sliekai derlingumo nepakels ir spaudžiami bado iškeliaus į dosnesnius plotus
.
Taigi vešti į lysvę maistą sliekams visai protinga investicija į būsimą derlių
.
Sliekų galima įleisti ir į gėlių vazonėlius, šaknų jie neėda - tik pūvančias. O karts nuo karto išpilamos ant vazonėlio žemės kavos ar arbatos tirščių atliekos puikus maistas sliekams, dar galima kokį obuoliuko graužtą įmesti, jei baiminamasi vaisinių musyčiu - viską užpilti medžio pjuvenom (pjuvenos taip pat sliekų maistas). Augaliukai turėtų nuostabiai augti, tik reik nepamiršti ir vis palaistyti žemę ir maistą
, sliekai nepakenčia sausros. Gali net žūti jei bus pamiršti savaitei kitai, dėl šios priežasties sausringais metais jokio slieko žvejai (
)nesuranda kapstydami net derlingus paežeriu miškų juodžemius - sliekai isirausia giliau, ne kuriais duomenimis iki 70 cm, as tai manau kad ir giliau jei reik isikapsto.
Sliekai yra vienalyčiai (kaip ir sraigės), bet tam kad apsivaisintų vistiek reik dviejų sliekų (meilės poreikis
), po to sliekai deda kokonus į dirvą ir iš jų ritasi sliekiukai, kai kurių rūšių po vieną, kitų po 2-3 iš vieno kokono.
Sliekai turi virškinimo fermentus ir mikroorganizmus gyvenančius jų virškinimo trakte, jais ir praturtina dirvą savo kelionių metu. Yra nuomonių, kad didžiają jų maisto dalį sudaro mažesni mikroorganizmai, tai kaip ir plėšrūnas gaunasi sliekas, tikras medžiotojas - panašiai kaip banginis.