** Ant 2007 03 06, 2:23
Čia seniau buvo pasigirdę kalbų apie tai, kad Nijolė Valaitytė-Wolmer kartu su bendraminčiais ketina kurti ekogyvenvietę.
Žurnale “Žmonės” Nr. 8 (183) 2007 vasario 22 dienos yra straipsnis apie N. Valaitytę-Wolmer “Beveik visos mano svajonės išsipildė”, p. 39-42. Ką ji pati sako apie šiuos planus.
(...)
Pasklido kalbų, kad ketinate imtis nekilnojamojo turto verslo: įkurti ekologinį kaimą...
Galvoju ne apie nekilnojamąjį turtą, o apie kartu su bendraminčiais sukurtą kaimelį gamtoje. Dabar jau gana lengva gauti kreditą, todėl su klubo (N. Valaitytė-Wolmer yra Integralaus dvasinio tobulėjimo centro, Dvasinės saviugdos klubo vadovė) nariais kilo idėja: kodėl gi nestatyti namų greta, jei mes gerai sutariame, visi sveikai gyvename. Daug saugiau, kai žinai, kad tavo kaimynas bus ne girtuoklis, ne plėšikas, o bendramintis, vaikai taip pat augs saugesnėje, visomis prasmėmis sveikesnėje erdvėje. Ir namai turėtų būti ne bet kokie, o ekologiški, iš rąstų, pagal fengšui dėsnius įrengti... Mūsų svajonė – šalia pastatyti mažytę šventyklėlę, kur galėtų ateiti pasimelsti ir krikščionys, ir stačiatikiai, ir budistai, ir tie, kurie jau beveik niekuo netiki, puolę į neviltį ar depresiją. Kokios šventyklos reikia tokiems žmonėms? Sugalvojome jai nuostabų pavadinimą: Visų religijų, visų šviesių dvasinių kelių vienybės šventykla. Laukiame projektų ir idėjų, kaip ji turėtų atrodyti.
Bet ar šiais laikais įmanoma gyventi visiškai ekologiškai? Juk į jūsų kaimelį ne arkliais traukiamos karietos važiuos.
Be abejo, neketiname “iškristi” iš šios tikrovės, tapti miškiniais ar atsiriboti nuo pasaulio. Tik norime gyventi kuo harmoningiau. Viena supratau: nėra prasmės rašyti gyvenimo juodraščių, jis – per trumpas. Kiekvienas turi teisę rašyti savo švarraštį ir žengti jėgos žingsnius – iš tikrųjų gyventi, o ne drebėti: “Kas bus, jei pabandysiu? Ar man išeis?” Klaidas reikia taisyti, o ne jų bijoti. Pažvelgti į ateitį, aišku, sunkiau nei gręžtis atgal, bet daug kas ten, ateityje, priklausys tik nuo dabartinio pasirinkimo.