Mūsų planetą Žemę galima sulyginti su žmogaus galva. Kaip galva mėgsta apsidengti plaukais, taip ir žemė mėgsta apsidengti augalais. Tai savotiška apsauga. Augalai sudaro šešėlį, todėl kaitri saulė neišgarina vandens, o vanduo yra gyvybė. Tada veisiasi gyvūnėliai, kurie smulkina peraugusius augalus ir susidaro dirvožemis - planetos gyvasis sluoksnis.
Kartais būna, kad vyrai praplinka. Jei praplikę nuo antakių į viršų (virš kaktos), tai sietina su prostata. Nesveika prostata ir plinki. Taip pat plinkama ir nuo kitų negalavimų. Esmė tame, kad plika būna ten kur nesveika.
Taip ir mūsų planetoje. Ten kur sveika, ten viskas padengta augalais. O kur nesveika, ten dykumos, uolienos, vulkanų išvaržos. Ten niekas neauga. Ten mažai gyvybės.
Žmogui skauda rauti plaukus. Žemei skauda, kai raunami augalėliai. Bet žmogui neskauda kai plaukus kerpi. Todėl žemei neskauda, kai augalus nukerpi. Todėl reikėtų piktžoles ne rauti, o tiesiog nupjauti, nukirpti. Tada liks jos šaknys, liks grybai ant tų šaknų, liks gyvybė.
Sakoma, kad berniukai kai pradeda skustis barzdą, tai jų barzda sutankėja. Plaukeliai pasidaro arčiau vienas kito ir barzda tvirtesnė ir ją vis dažniau reikia skusti. Todėl kai kurie berniukai stengiasi kuo ilgiau neskusti jaunosios barzdos, kad ji nesutankėtų, o kiti berniukai kuo greičiau nori patekti į suaugusių pasaulį, todėl stengiasi skustis kuo greičiau ir kuo greičiau turėti tankią barzdą.
Taip ir augalų pasaulyje. Jei augalą nupjovei, tai jis prie šaknų išleis dvi, tris, penkias, dešimt, dvidešimt atžalų (pvz, nupjauta kriaušė, ar slyvaitė).
Visa esmė tame, kad ŽEMĖ MĖGSTA BŪTI APAUGUS. Jos visas paviršius turi būti padengtas nuo kaitrios saulės.
Padengti galima dviem būdais: mulčiavimu ir augalais. Trečias būdas yra vanduo. Čia galima sulyginti su žmogaus akimis. Jos vandeningos ir ant jų plaukai neauga, taigi ant planetos vandenų augalai irgi neauga.
Šiais dviem būdais galima paaiškinti visus klausimus.
Miške žolytė trumpa ir auga samanos todėl, kad žemei ten uždangos pakanka. Auga medžiai, kurie sudaro labai gerą pavėsį. Todėl ant žemės krenta mažai spindulių ir mažai žolytės ten reikia, kad apsisaugoti planetai nuo spindulių praėjusių pro medžių lapus, spyglius, kamienus ir šakas. Todėl miške žolytė trumpa, skurdi, nevešli.
Laukuose žolė ilga todėl, kad ten daugiau niekas negali uždengti planetos nuo kaitrios saulės. Todėl iškeliamos aukštos smilgos. Sukuriamas tokio pat lygio pavėsis. Ir vėl ramu. Vėl vanduo neišgarinamas ir vėl gyvybė klęsti dirvoje.
Garšvos, kiaulpienės, dilgėlės, usnys, balandos - visa tai yra patys reikalingiausi augalai mūsų planetai. Kai tik atsiranda žaizdelė planetos veide, pvz. šernas išknisa, karstinė įgriuva arba žmogus prakapsto dirvos paviršių, tai iš karto išauga šitos geržolės. Jos yra pirmoji pagalba žemei. Jos greitai auga, nebijo sudėtingų sąlygų, yra atsparios. Todėl tik prakapsčius žemę iš karto pasirodo šios piktžolės. Vėliau su metais tankėja žolytė ir šių piktžolių nebelieka, nes nebelieka žemės žaizdelės. Taip žaizda užgyja. Galima įžvelgti analogijų su žmogaus oda. Iš pradžių gi susidaro šašas, kuris apsaugo žmogų, nuo aplinkos. Vėliau vėl atauga normali odelė - kaip ant planėtos veja, žolė.
Po vaismedžiais ir šešėly tamsiau, drėgniau, todėl ten auga lapinės vandeningos geržolės. Taip ir žemė vėdinasi po lapais ir apsaugoma nuo saulės. O jei žemė išardyta, prakapstyta sausoje vietoje, tai iškyla ten smulkesnės žolytės, nedaug vandens reikalaujančios geržolės.
Po obelim išdygsta garšvos ar kitos piktžolės todėl, kad ten krenta lapai, obuoliai paliekami ir tamsu. Viskas pūna, žemė uždengta ir nebereikia daugiau apsaugos. Kadangi puvenų daug, tai iškeliamos garšvos, vėlgi, kad žemė būtų uždengta.
Jei nori gražios pievutės po obelimi, tai padaryk, kad sodas būtų šviesus, skaidrus su mažai medžių. Ten pateks daug spindulių ir žemė iškels daug žolytės norėdama apsisaugoti. Aišku tada teks sugrėbti ir lapus. Antraip jie kris ant žolytės, uždens žemę ir žolytė išnyks, nes ji bus nereikalinga, nes žemė juk užklota lapais.
Po kiekvienu medžiu žolytė nyksta. Nes taip jau sutvarkyta gamtos. Ten prikrenta lapų yra pavėsis ir nebereikia žolės.
Tai čia viskas buvo papasakota apie pirmąjį variantą planetos veidui uždengti. Augalų uždanga. Toliau eikim prie mulčiaus.
Mulčius yra kokios nors organinės kilmės dalelės, kuriomis uždengiamas žemės paviršius. Tai gali būti lapai, spygliai, pjuvenos, medžių žievė ir kitos "atliekos". Jei žemę uždengiame mulčiu, tai tada ji uždengta ir ten nebereikia žemei saugotis nuo spindulių, todėl ten žolės neauga, augalai neauga.
Todėl dabar ūkynykai pradeda viską mulčiuoti. Numulčiavai vieną kartą ir jau piktžolės nebeauga. Nes žemė nenuskriausta, ji apdengta.
Todėl ir žoliniai augalai neauga po pušimis. Nueikite po pušim ir perbraukit per žemę ranka. Ten susidaręs 5 cm mulčios sluoksnis. Žemė visiškai padengta ir ten nebereikia jokios augalų apsaugos.
Su lapiniais medžiais kitaip. Jų lapai pūna greičiau už spyglius, žemė greičiau darosi puri, nuo temperatūros skirtumo tada greičiau kondensuojasi drėgmė dirvožemyje, todėl drėgmės daugiau ir auga vandeningos lapinės geržolės po lapuočiais. Be to, nepamirškime, kad pušis ar eglė visada su "lapais". Jos visada apsaugo žemę nuo saulės. O lapuočiai lapus numeta. Pavasarį saulė pradeda kaitinti, kai dar nėra lapų, nėra šešėlio, taigi žemė išsikelia geržoles, kurios sudaro pavėsį. Po lapuočiais auga vandeningos geržolės, nes tokia aplinka.
Iš viso to kas pasakyta galima samprotauti ir apie gražią žolytę.
Aišku norima žemos žolytės. Na, tai eini po pasaulį ir žiūrai kur auga žema žolytė. Žiūrai kodėl ten tokia žolytė auga. Jei atitinka dirvožemis, sąlygos, tai parsineši sėklų tos žolytės ir pasisodini pas save.
Jei nesi išrankus labai, tai tiesiog pjauk žolytę. Ji tada bus ne ilga, taigi žemė norės užsidengti. Jeigu jai neduos užsidengti ilgomis žolėmis, tai ji užsidengs trumpomis. Tos pačios žolės sutankės iki tiek, kad užtektų apsaugai nuo saulės spindulių. Žolytė galiausiai bus tokia tanki, kad joje niekas kitas nebegalės pasisėti. Ji tokia liks pastoviai, nepriims kitų augalų. Ir tik padarius žaizdelę žemėje, tik praplėšus velėną, ten iškils dilgėlė ar kita geržolė.
Žodžiu, žiūrėkit, kad žemė būtų padengta, samprotaukit kaip pasidaryti pas save tokią žolytę, kuri ir jums patiktų ir žemę taip apdengtų, kad nebereikėtų žemei papildomų geržolių kelti ir saugotis nuo kaitrių saulės spindulių.
--------------------------------------
Mano internetiniai namai:
http://zmuida.googlepages.com/