Jūsų dėmesiui įdomus straipsnis apie klimato kaitą:
Apie pasaulio klimato kaitą
Bernardinai.lt 2006-05-17
Apie klimato kaitą dažnai kalbama kaip apie tolimos ateities problemą ir tos kalbos neretai primena fantastinių filmų scenarijus. Tačiau Lietuvoje viešėjęs žurnalistas ir rašytojas iš Didžiosios Britanijos Markas Lainas sako, kad rūpintis yra dėl ko.
Rašydamas knygas jis remiasi moksliniais tyrimais ir ilgose kelionėse surinkta medžiaga. Žurnalisto teigimu, šylantis klimatas kasmet nusineša dešimtis tūkstančių gyvybių visame pasaulyje ir jei šiandien pat nepakeisime savo kasdienių įpročių, pasekmės bus pražūtingos.
Lietuvos radijo laidos „Vienkartinė planeta" žurnalistės Vaidos Pillibaitytės pokalbis su Marku Lainu.
Markas Lainas gimė Peru ir, kaip pats sako, yra iš tų žmonių, kurie patys ėjo prieš buldozerius, kovodami prieš statybas, bei mojavo plakatais demonstracijose. Nors šiandien jis nebeaugina ilgų plaukų, kad būtų panašesnis į aktyvistą, jis dalyvauja įvairiose aplinkosauginėse kampanijose, nevairuoja automobilio ir rašo knygas apie klimato atšilimą.
Kokie besikeičiančio klimato įrodymai kelionėse Jus sukrėtė labiausiai?
Sunku pasakyti, nes daugybė dalykų mane skirtingai veikia. Kadangi esu gyvenęs Peru, su šia šalimi mane sieja ypatingas emocinis ryšys, todėl matyt taip labai sukrėtė tirpstančių ledynų kalnuose vaizdai.
Kartą aš keliavau ieškodamas vietos, kurią nufotografavo mano tėvas prieš dvidešimt metų. Tai, kas liko iš tos viršukalnės, kuri dabar yra visai nepadengta sniegu, ko gero, yra labiausiai mane pribloškęs vaizdas ir jį aš aprašiau savo knygoje.
Tačiau jei kalbėtume apie susitikimus su žmonėmis, kurie jau pajuto besikeičiančio klimato poveikį, paminėčiau Tuvalu salą Ramiajame vandenyne, kur žmonių gyvenvietės buvo užtvindytos dėl kylančio jūros lygio. Ten vanduo nuplovė ištisas tautas ir jų kultūras. Tai stebėti ir apie tai pasakoti taip pat nelengva.
Kelionėse po pasaulį rinkdamas medžiagą savo knygai "Aukščiausias potvynio taškas" bendravote su daugybe žmonių. Kaip skiriasi žinių lygis ir suvokimas apie klimato kaitą skirtingose šalyse?
Jis didesnis šalyse, kur žmonės labiau išsilavinę - kaip pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, kur apie tai nuolat yra daug informacijos. O ten, kur žmonės jau tiesiogiai jaučia klimato kaitos poveikį, žmonės nebūtinai supranta, kas vyksta.
Peru, kur žmonės mato nykstančius ledynus, jie nežino, kodėl tai vyksta. Paklausus vietinių, jie atsakytų, kad gal saulė karštesnė arba dievai atima ledą ir panašiai. Paprasčiausia akistata su reiškiniu žmogui nepadeda jo suprasti.
Tą patį pastebėjau ir Aliaskoje - ten žmonės yra finansiškai suinteresuoti nepaisyti klimato kaitos, nes valstija labai priklausoma nuo naftos pramonės. Nepaisant to, kad dėl tirpstančių ledynų griūva žmonių namai, jie nenori kenkti pramonei, kuri juos išlaiko. Taigi požiūris į problemą skirtingose šalyse skiriasi dėl įvairių priežasčių.
Knygoje, kuri pasirodys metų pabaigoje, Jūs teigiate, jog globalinės temperatūros pasikeitimai ne tik sunaikins gyvūnų bei augalų rūšis, bet ir sukels masinę migraciją ir net politinį nestabilumą. Taigi, matyt, taip pat pritariate britų premjero patarėjo sero Deivido Kindo teiginiui, kad klimato kaita kelia daugiau grėsmės už terorizmą?
O taip, kur kas pavojingesnė - tai labai silpnas teiginys, be kita ko. 2001 -aisias sugriuvus bokštams dvyniams žuvo apie 5 tūkst žmonių, o klimato atšilimas, PSO duomenimis kasmet nužudo 100 tūkst žmonių.
Savo knygose neteigiu nieko, kas nebūtų paskelbta moksliniuose žurnaluose. Kaip žurnalistas aš rašau apie mokslą populiariai, bet remiuosi akademinėmis publikacijomis, kurias spausdina "Nature" ir šimtai kitų mokslo leidinių.
Mano mintis buvo išanalizuoti mokslininkų prognozes apie tai, kas dėsis žemėje atšilus klimatui, palyginti su tais ankstesniais periodais, kuomet temperatūros buvo taip pat pakilusios ir pabandyti pamodeliuoti, kas galėtų nutikti ateityje.
Mano užduotis yra padėti platesniam ratui žmonių suprasti tai, ką mokslininkams pavyko išsiaiškinti. Jie teigia, kad per šimtą metų temperatūra gali pakilti 6 laipsniais. Išanalizavęs mokslinę medžiagą, aš bandau paaiškinti, kas vyktų klimatui šiltėjant laipsnis po laipsnio, žmonėms prisitaikant arba ne prie šių pokyčių.
Panašu, kad žmogiškoji civilizacija žlugtų ties 4-uoju laipsniu, milijonai žmonių žūtų ar būtų užtvindyti. Skamba kaip pasaulio pabaiga, tačiau manau visa tai paremta moksliniais įrodymais.
Kai kurie mano, kad mokslas išspręs klimato kaitos problemą - kad Co 2 bus galima sugaudyti arba žemę apgaubti savotišku skydu, kad dujos nepatektų į atmosferą?
Tai labiau inžineriniai būdai, o ne moksliniai. Realistiška sugaudyti CO2 išmetimus iš gamyklų ir palaidoti juos po žeme ir tai jau bandoma daryti, tai išties sumažintų išmetimus.
Tačiau kosmoso antklodės ir kitos pribloškiančios idėjos skamba idiotiškai ir, manau, apie tai kalbama tik tam, kad būtų galima atitolinti sunkius sprendimus, sukuriant iliuziją, kad mokslas kada nors problemą išspręs ir nieko nereikia daryti.
Ką manote apie tokias veiksmų priemones kaip Kioto protokolas dėl šiltnamio dujų išmetimų mažinimo?
Kioto protokolas yra ne išeitis, nes neįtraukia visų šalių ir jo keliami tikslai dėl išmetimų sumažinimo yra pernelyg maži - jie turėtų būti dešimt kartų didesni. Tai politinis, ne mokslinis žingsnis. Ironiška, bet didžioji dalis šalių mano, kad jo keliami reikalavimai yra per dideli.
Situacija gana beviltiška, bet bent jau tas protokolas priverčia šalis susitikti reguliariai ir apie tai kalbėtis, užuot nedarius visai nieko.
Tai ką tuomet reiktų daryti?
Išeitis labai paprasta - sumažinti šiltnamio dujų išmetimus. Bėda ta, kad mūsų visuomenės gyvenimas paremtas energija, kurią išgaunant išsiskiria anglies dvideginis - nafta, dujos ir anglis ir jų nėra lengva greitai atsisakyti.
Būtina pereiti prie atsinaujinančių šaltinių - vėjo, saulės ir vandens energijos, būtina pakeisti savo kasdienius įpročius taip, kad naudotume mažiau energijos, reikia geriau apšiltinti būstus, naudoti energiją taupančias priemones.
Žmonės turėtų mažiau keliauti lėktuvu - pavyzdžiui, skrydžio metu sudeginama tiek kuro, kad ir išsiskiria tiek šiltnamio dujų, kiek žmogus išskirtų per visus metus. Britanijoje dabar daug diskutuojama apie pigius skrydžius, kurių kaina visai neatspindi žalos, padaromos atmosferai dėl aviacijos sukeliamos taršos.
Kaip turėtų gyventi gamtai neabejingas šiuolaikinis žmogus?
Pirmiausia būtina suprasti, kad visuomenė taip surėdyta, kad neišvengiamai kenkiame gamtai. Turime vairuoti, skraidyti, įsirengti namus taip, kad taupyti energiją yra brangu, statybininkai nieko neišmano apie energijos taupymą.
Tačiau nuo kažko reikia pradėti.
Britanijoje galima užpildyti prašymą ir tavo elektros tiekimas bus pajungtas prie atsinaujinančius išteklius naudojančios jėgainės. Kuo daugiau žmonių tai padarys, tuo daugiau tokios energijos bus išgaunama.
Mūsų šeima nusprendė neturėti mašinos, taigi aš važiuoju dviračiu arba traukiniu. Žinoma, tai sunkiau padaryt, kai turi vaikų, tačiau, manau, žmonės tiesiog pernelyg prisirišę prie tokių dalykų ir tuos įpročius labai sunku pakeisti.
Manau, noras turėti gigantiškas mašinas, ryjančias daug kuro, yra absurdas, ir aš labai džiaugiuosi, kad požiūriai keičiasi ir į tokius žmones jau imama žiūrėti pašaipiai, o šie ima gėdytis. Nemažai gamtą niokojančių įpročių susiję su kultūros dalykais, ne tik su praktiniais.
Cinikas paklaustų, kas iš to, jei mes pasikeisim, o didieji teršėjai kaip Amerika ar Kinija nedarys nieko - jie ir dabar nėra pasirašę Kioto protokolo?
Labai logiškas klausimas. Tarp kitiko, labai įdomu stebėti, kokius žingsnius Kinija daro ta linkme - kur kas daugiau nei Jungtinės valstijos. Kinija išsikėlė labai nemažus tikslus atsinaujinančių šaltinių vystymo srityje - jie ieškos būdų atnaujinti gamyklas, stato vėjo jėgaines ir vysto atominę energetiką.
Taigi neteisinga sakyti, kad besivystančios šalys nieko nedaro, o tik teršia. Kita vertus, auganti ekonomika kelia naujų problemų - daugybė žmonių nuo dviračių persėda į nuosavas mašinas. Augantiems Kinijos poreikiams patenkinti paprasčiausiai neužteks žemės išteklių.
Kas turėtų imtis iniciatyvos, kad tie įpročiai pasikeistų?
Šiuo metu stebime savotišką lyderystės vakuumą, kai žmonės laukia kažkokio signalo iš valdžios. O politikai bijo kažką siūlyti, nes bijo, kad žmonės, nepatenkinti pokyčiais už juos nebebalsuos. Taigi nieko nevyksta, verslas iš viso nieko nedaro, nes jiems gerai, kaip yra.
Iš verslo neverta nieko tikėtis, nes juos galima priversti kažko imtis tik įstatymais, o valdžia imsis veiksmų tik tuomet, jei to reikalaus visuomenė. Aš stengiuosi, kad žmonės įsitrauktų į šios problemos sprendimą paspausdami politikus.
Mums reikia ne kažkieno pasekėjų, o politikų lyderių, pasirengusių priimti sunkius sprendimus. Tada pasikeistų gyvenimo būdas, galbūt atsirastų kažkokia taršos normavimo sistema - kaip Britanijoje per karą buvo normuojamas maistas. Šiandien reiktų normuoti energiją.
Ar tokie pokyčiai gali būti realistiški šiandieninėje visuomenėje?
O ar realistiška lunatiškai eiti į ateitį, jei žinome, kad tai veda į civilizacijos pražūtį? Man toks pasirinkimas neatrodo protingas.
Kalbėjosi Vaida Pilibaitytė.