Papasakosiu apie vieną eilinį vakarą, nuvažiavus į kaimą vakare po darbo.
Dvi dienos mieste buvo gana įtemptos. Pajutau, kad laikosi stresas (įtampa). Todėl atvažiavęs iš karto nuėjau prie kryminės glažutės, kurią pernai pasėjo dukra. Suvalgiau tris mažus lapelius. Stresas dingo. Stresas sąlygoja kraujagyslių užterštumą, todėl nuėjau ant smėlio kalvos prie pušelių. Pušelės dar jaunos, tik dvi mane praaugusios, šiek tiek gaila pumpurus skabyti. Nuskyniau ir suvalgiau vieną pumpurą nuo apatinės šakelės. Kraujagyslės švarios. Stresas taip pat išeikvojo kūno aukso atsargas. Jaučiu rankos mažąjį pirštą - blokuojamas širdies kanalas. Einu prie veigelės, šį pavasarį pasodinau. Veigelė - tikrai "auksinis" krūmas. Suvalgau pusę lapelio. Aukso atsargos papildytos. Nežymiai jaučiu sąnarius, gal irgi streso pasekmė. Einu prie beržo. Lapeliai švieži, skanūs. Suvalgau tris. Sąnariai švarūs. Su stresu ir jo pasekmėmis susitvarkyta.
Einam su sūnum valgyti rūgštynių. Tvarkysim nosis ir sinusus, kad lengviau būtų kvėpuoti. Rūgštynės sutraukia gleives. Labai gerai, kai sloga. Paragaujam rūgštynių pietinėje smėlio kalvos pusėje. Sausokos. Toje vietoje geriausios buvo anksti pavasarį. Susirandam žolėje prie kanalo - geros. Kvėpuoti lengva. Toliau einam prie kanalo valgyti šiurpių. Šiurpis - toks panašus į ajerą drėgnų vietų augalas. Kodėl mums jo reikia, dar nežinau, bet jis mums patinka. Valgom panašiai kaip ajerus, išrauni ir valgai minkštą dalį. Truputį primena riešutus. Tik sniegas nutirpsta, jų jau gali rasti. Pavalgę atsigeriam šalto vandens. Ne šaltinio. Atitekančio melioracijos vamzdeliais. Vistiek geras, iš po žemės. Puodelį specialiai turim pasidėję. Tik truputį keista, kad po didelio lietaus vanduo būna drumzlinas. Grįžtant suvalgau juodalksnio lapelį. Prasivalo blužnis, virusams bus sunkiau praeiti. Sukramtau mažą builio šakelę. Kepenys švarios.
Skinu dilgėles žiemai. Delsti jau negalima - greit žydės. Jų pas mane daug. Jeigu trūks geležies ar ims kauptis šlapimo rūgštis, padės. Dar padeda ir nuo alergijos, bet mums neaktualu. Oras kaip prieš perkūniją, tvankus, laistau daržą, nes atvažiuosiu po kelių dienų, o lietus nebūtinai bus. Keistoka savijauta. Einu vėl prie smėlio kalvos. Prieš du metus sodinau tris pelynus. Vienas šiemet neatsigavo, vienas jaučiasi neblogai. Reikės dar paieškoti, pasodinti. Arba pasisės. Reikalingi augalai dažnai patys ateina pas žmogų. Pernai atsirado vienas šlamutis, o šiandien krūmuose pamačiau ugniažolę. Pelynas - geriausias vaistas nuo apsinuodijimo. Suvalgau mažą lapelį. Savijauta vėl normali. Pasitaiko, kad pelynas netinka. Tada padeda paprastasis kietis ir bruknės lapai. Apžiūriu, kaip gamta atsigauna. Nueinu prie pernai sodinto ąžuolo. Atsigauna ir jau skleidžia stiproką energiją, nors nedaug didesnis už žmogų. Neblogai pabūti šalia.
Ką dar galėjau valgyti. Stresui nuimti, galėjau paieškoti siauralapio gauromečio, lakišiaus, gudobelės (turiu vieną), ežiuolės (dukra pasėjo). Aukso turi drebulės lapai, tik dar nebandžiau. Taip pat raugerškis (turiu du), gudobelė, eglės spygliai. Kraujagysles valo krienai, galbūt gudobelė, veronika, blindė. Blužnį valo varnalėšos šaknis (ypatingai), gaurometis, lipikas, galbūt builis, alyvos, lakišius, šeivamedis. Kepenis dar gerai valo vaistinė dirvuolė (turiu daug), ugniažolė, kiaulpienės, galbūt lipikas. Bet builis efektyviausiai. Krūmuose auga laukinė obelis, pernai krito obuoliukai. Džiovinau. Irgi gerai nuo slogos. Šiemet apsipylė žiedais. Fantastiškas vaizdas. Dydžio sulig juodalksniais, visa dūzgia. Žydi šermukšnis, bet šiemet mažiau.
Viskas po ranka.