Sveiki,
Pas mus dar nebaigtoje statyti žeminėje kaip jau minėjau gyvena dvi varlės. Tačiau šį kartą nuvažiavę pastebėjom, kad užeina ir peliukas. Ir jis užeidavo nuolatos. Staigių judesių bijo, bet nuo žmogaus gali būti 30 centimetrų atstumu, jei nejudi. Tik atrodė šis peliukas keistai, nes turėjo ne tokį smailų snukutį, ne tokį pilką kailiuką ir visai trumpą uodegytę. Pelės tai turi ilgą... Vėliau išsiaiškinom, kad šis peliukas yra rudasis pelėnas.
Taigi, šitas pelėnas vis ateidavo į mūsų žeminę. Gana dažnai. Ko jis vaikščiojo nežinojom, bet kai aš atidengiau šieną po palapine, tai pamačiau peliuko urvų sistemą. Pasirodo po palapine jis puikiai sau gyvena. Urvų sistema užėmė 4 kvadratinius metrus. Nes tiek buvo uždėta šieno. Dviejose sistemos vietose buvo po lizduką. Vienas susuktas iš linoleumo pūkinių nuograužų ir mažai šieno, kitas susuktas iš šieno. Antrajame radome mažiukus pelėniukus. Va, pasirodo ko mama pelėnė vaikščiojo į mūsų žeminę!
Šieną iš karto uždėjom atgal, bet mama, pajutus pavojų, nusprendė staigiai išsikraustyti. Ėmė visus vaikučius po vieną į savo žabtukus ir nešė juos kitur iš žeminės. Tie nešami labai cypė. Jų buvo keturi. Pažiūrėjom kur neša. Esu girdėjęs, kad pelės turi išsikasusios netoliese antrą urvą pavojaus atvejui. Taigi, mama pernešė visus vaikučius į antrąjį urvą, kuris yra tiesiai už žeminės sienos.
Paskui ji dar kelis kartus grįžo į žeminę, bet vaikų nenešė. Aš įtariau, kad gal ji neša maisto atsargas, nes vis kažką kramtė beeidama. O gal tik šiaip vaikščiojo ir tikrino. Po tų patikrinimų, ji pamatė, kad joks pavojus negresia, kad mes nieko blogo nedarom ir nutarė vaikus susinešti atgal. Taigi, visus keturis pelėniukus vėl susinešė į žeminę. Gabrielė išleido įstatymą, kad palapinės ten statyt nebegalima ir kad mes turime išsikraustyti kur nors kitur kol vaikučiai užaugs ir patys išeis iš žeminės. Taigi, mes laikiniai išsikraustėm.
Bet dar porą dienų stebėjom pelėnę mamą. Beje pelėno nematėm. Kažin kur jisai? Pelėnė išeidavo iš po šieno ir vaikščiodavo šalia mūsų. Ji krimto visas žoleles, kurios tik augo žeminėje. Taip pat mielai krimto mūsų šiukšlių maišą. Pragriaužė jį ir krimto rūkyto sūrio su kmynais vaškinę odelę. Taip pat mielai prakrimto mūsų jogurto pakelį ir paukščių pieno maišelį. Man susidarė įspūdis, kad labiausiai jai patinka celofaniniai maišeliai. Tai turbūt pelėno prigimtyje užrašyta – naikinti polietileną.
Iš to galima pasidaryti išvadą, kad reikia konstruoti pakabinamas spinteles daiktams susidėti ir atsivežti daug stiklainių, į kuriuos galima viską susidėt, ko nenorima, kad pelėnai sugriaužtų.
Grįžęs į Kauną aš nuėjau į biblioteką išsiaiškinti kas čia per gyvis pas mus gyvena. Nesunkiai radau, kad tai yra rudasis pelėnas. Šiek tiek apie jį iš mokslinės pusės:
-----------------------
Rudasis pelėnas
Clethrionomys glareolus Schreber, 1780
Рыжая полевка (rus.)
Bank vole (angl.)
Liet. sin. miškinis pelėnas
Mažiausias Lietuvos faunos pelėnas, lyg ir tarpinė forma tarp pelėnų ir pelių. Ausys mažesnės negu pelių, bet didesnės už kitų pelėnų. Uodega ilgesnė kaip kitų pelėnų, sudaro maždaug pusę kūno ilgio. Ji padengta žiedais išsidėsčiusiais žvynais ir apaugusi retais plaukais.
Kailiukas nugaros srityje ryškiai rudas, šonai pilkai rudi, o pasmakrė, krūtinė ir pilvas šviesiai pilki, kartais su gelsvu atspalviu. Uodegos viršutinė pusė tamsi, apatinė šviesi. Letenos pilkos. Jauniklių kailiukas pilkesnis.
Lietuvoje gyvenantis rudasis pelėnas priklauso Clethrionomys glareolus suecinus porūšiui.
Paplitimas. Paplitęs Europos miškų zonoje, Mažojoje Azijoje, Vakarų Sibiro taigoje ir miškatundrėje (iki Altajaus), Užkaukazėje.
Lietuvoje aptinkamas beveik visuose miškuose. Tai dominuojanti miškuose gyvenančių pelinių graužikų rūšis.
Biologija. Labiausiai mėgsta drėgnus mišrius ir lapuočių miškus, senus parkus su vešlia augalija, ąžuolynus. Kamšos draustinyje (Kauno raj.) rudųjų pelėnų daugiausia sugauta eglyne su alksnių priemaiša (67 – 82% visų smulkiųjų žinduolių), Virbalgirio draustinyje (Vilkaviškio raj.) – liepyje (80%), Nacionaliniame parke – mišriuose miškuose (42-66%); Čepkelių rezervate rudasis pelėnas sudarė 70%, mišriame Buktos miške (Marijampolės raj.) – 87% visų smulkiųjų žinduolių. Dažnas ir medžiais bei krūmais apaugusiuose paupiuose, ežerų pakrantėse, pagrioviuose.
Kas 3-5 metai šių pelėnų gerokai pagausėja. Maksimalaus gausumo (piko) metais rudenį jų būna dvigubai daugiau (iki 100 individų/ha) negu tuo pačiu laiku depresijos metais. Po supuvusiais kelmais, išvartomis, kiaurymėse tarp medžių šaknų, po šakų krūvomis rausia nesudėtingus urvelius. Retkarčiais naudojasi pažemėje esančiais uoksais.
Veiklus ištisus metus. Aktyvesnis naktį ir rytą, bet bėgioja ir dieną. Vidutiniškai per parą aktyvus apie 6 val. Gana sėslus.
Anksti paavsarį ėda žaliąsias augalų dalis, medžių ir krūmų žievę, pumpurus, pernykštes sėklas. Vasarą minta ir uogomis: žemuogėmis, avietėmis, mėlynėmis, šermukšniais ir kt., rudenį – žolėmis ir medžių (klevų, liepų, spygliuočių) sėklomis, riešutais, gilėmis.
Rudieji pelėnai pradeda poruotis balandžio pradžioje. Balandžio pabaigoje būna vaikingos visos patelės, kai kurios (23%) – jau antrą kartą. Birželį ir liepą veisiasi pirmos ir antros vados šiųmetukai. Rugsėjo pirmojoje pusėje lytiškai aktyvūs patinai sudaro apie 12%, vaikingos patelės – apie 22%. Spalio mėn. Apvaisintų patelių jau nebūna, bet žindančių vis dar pasitaiko. Tai rodo, kad normaliai veisiasi iki rugsėjo pabaigos. Tačiau kai populiacija labai gausi (piko metais), veisimasis baigiasi maždaug mėnesiu anksčiau.
Patelės atveda 1-4 jauniklių vadas po 3-11 (dažniausiai 4-6) jauniklių. Pavasarinės vados paprastai būna didesnės (vidurkis 5,6 jauniklio) už rudenines (4,4 jauniklio). Šiųmetės patelės veda mažiau jauniklių (vidurkis 4,3) negu senės (peržiemojusios). Vidutiniškai per visą veisimosi sezoną vadoje būna (neatsižvelgiant į patelių amžių) 5 jaunikliai.
Nėštumo trukmė – apie 20 dienų. Jaunikliai gimsta pliki, akli ir sveria 1,45-2,1 g. Plaukai pradeda augti po 4-5 dienų, o po 8-10 dienų jais būna padengtas visas kūnas. Praregi ir bėgioja 10-12 dienų amžiaus. Dviejų savaičių jaunikliai jau maitinasi savarankiškai.
Tais pačiais metais lytiškai subręsta ir veisiasi tik pavasarinių ir vasaros pradžios vadų jaunikliai: patelės maždaug 1- 1,5 mėnesio (16-17 g masės), patinėliai – 2 mėnesių amžiaus. Gimę vasaros antrojoje pusėje ir rudenį jaunikliai tais pačiais metais nesiveisia. Tai populiacijos rezervas kitiems metams, nes suaugę (vieną kartą peržiemoję) pelėnai ir dauguma šiųmetukų, kurie tais pačiais metais veisėsi, kito pavasario nebesulaukia.
Ektoparazitai ir endoparazitai ištirti gana išsamiai. Šiuos pelėnus parazituoja 17 erkių rūšių, 3 rūšys utėlių ir 10 rūšių blusų. Vidaus organuose aptikta 9 rūšys kaspinuočių, 15 rūšių apvaliųjų kirmėlių ir 1 rūšis siurbikių. Jų dauguma – specifiniai pelinių graužikų parazitai, bet keletas rūšių parazituoja ir žmones, naminius gyvulius bei kailinius žvėris. <...> Aptinkama rudųjų pelėnų, apsikrėtusių trichinėlėmis. Taigi, jie gali platinti gamtoje trichineliozę.
Rudasis pelėnas paprastai laikomas miško želdinių kenkėju, nes ėda medžių sėklas, pumpurus, ūglius, apgriaužia jaunų medelių žievę. Tačiau dažnai žala pervertinama. Ištirta, kad tuomet, kai 1 hektare yra 40-50 individų, per rudens ir žiemos sezoną jie sunaikina tik 1,2-1,5% medžių sėklų derliaus. Kaupdami atsargas žiemai, išnešioja sėklas, kurių dalis išlieka miško paklotėje ir vėliau sudygsta. Be to, sunaikina nemažai vabzdžių (miško kenkėjų) lervų ir yra maisto šaltinis plėšriesiems žvėreliams bei paukščiams.
Šaltinis: “Lietuvos fauna. Žinduoliai” (1988)
Šis laiškas paimtas iš
meileserdve@yahoogroups.com konferencijos.
Perskaityti visus laiškus arba prisijungti prie konferencijos galite čia:
http://groups.yahoo.com/group/Meileserdve