Vedų mityba

tai, kas palaiko sveiką kūną ir sielą ir pagydo

Moderatorius: Prižiūrėtojai

Vedų mityba

Standartinė ** Ket 2006 10 12, 13:07

(...)
– Pirmiausiai atsakyk į vieną klausimą. Kaip žmonės, dauguma žmonių kaip mano – iš kur senovėj žmonija taip nuostabiai gamtos slaptis išmanė?

– Kaip iš kur? Jei omeny turi tu liaudies mediciną, jos receptus, tai šitos žinios, aišku, perduodamos buvo iš kartos į kartą.

– Tebūnie taip, paskui jos buvo perduodamos. Tačiau sutik, kiekvieną tokį receptą, - o buvo jų šimtų šimtai, - kažkas turėjo pirmąkart sukurti.

– Kai samprotauji logiškai, tai aišku, kad turėjo, tačiau dabar to sukūrimo autorystę atsekt nebeįmanoma.

– Įmanoma! Kaip viską kurti pakiliai, visiems žmonėms be išimties žinojimą Kūrėjas davė. Aš tai įrodysiu visiems, ne vien tik tau, Vladimirai. Tad neskubėki apie viską, ką sakiau, iškart pareikšt: neįtikėtina.

– Sakyk, aš pabandysiu.

– Jūs esat mokomi, kad žmonės buvo kvailesni senovėje negu dabar. Ne taip yra, Vladimirai. Žmonių žinojimas nuo pat pradžių pradžios jau buvo dieviškas.

– Bet kaipgi gali būt, Anastasija, nuo pat pradžių pradžios? Negi Dievulis receptus visokius, kaip gydytis žolynais, pats parašė? Istorikai mums teigia, kad žmonija per amžius žinojimą po trupinėlį kaupė.

– Tačiau jei nori logikos griežtai laikytis, tada pasek, kokia iš šito teiginio išplaukti turi išvada.

– Na, tai kokia?

– Išplaukia, kad žmogus esąs ne tobulas Dievulio kūrinys, o pats menkiausias padaras iš mūsų Žemės gyvasties.

– Kodėl?

– Pats pagalvok. Juk žino tavo šuo, kurią žolelę turi būtinai suėsti, jei suserga. Tai žino ir katė: miškan ji bėga, norėdama surasti reikalingą žolę. O jiems juk niekas receptų nerašė. Bitelė žino, kaip išgaut nektaro iš žiedų, kaip korius siūti, medų ten išsaugot ir kaip pririnkt žiedadulkių, ir kaip išauklėt naują kartą. Jei trūktų nors vienos grandies toj virtinėj žinių, kurios jų šeimai duotos, tai bitės žūtų.

Bet bitės ir šiandieną gyvos. Vadinasi, Kūrėjas davė joms žinojimą nuo pat pradžių pradžios, nuo tos akimirkos, kai jas sukūrė. Todėl bitutės ir nežūsta, gyvena jos jau milijonus metų ir siuva savo korius įstabiuosius dabar taip pat, kaip pirmą sukūrimo mirksnį. Taip pat ir skruzdėlės namus sau stato. Gėlė taip pat sulig aušra praskleidžia savo žiedą kaip pirmą sukūrimo mirksnį. Ir obelis, ir kriaušė, ir vyšnaitė tiksliai žino, ko joms iš žemės reikia, kad vaisių užaugintų. Visiems žinojimas nuo pat pradžių pradžios Kūrėjo duotas. Jis duotas ir žmonėms.

– Teisybė... Neįtikėtina, tačiau juk iš tikrųjų logika tai vaizdžiai rodo. Vadinasi... Palauk, o kur tasai žinojimas dabar?

– Žmogus kiekvienas turi jį savy. Ir tam, kad būtų sveikas, vaistingam gėrimui žolių gyduolių gali susirinkt kiekvienas.

– O kaip?

– Žinojimas, ir ką, ir kaip, Vladimirai, Kūrėjo žmogui duotas, kad jisai nuo daugelio ligų galėtų išsigydyt kūną ir savąjį gyvenimą pratęst. Tasai žinojimas nepaprastas ir paprastas nepaprastai. Žmogus jį turi savo protu apmąstyti. Pradėsiu aš iš tolo.


***

Civilizacijai vedrusų klestint žmogus gyveno daug daugiau nei šimtą metų. Ir jokiomis ligom nesirgo. Jis mito tuo, kuo Dievas buvo jam prisakęs. Ne šiaip sau ir ne kaip pakliuvo, o rūpestingai apgalvojęs Kūrėjas taip padarė, kad uogos, žolės ir daržovės taipgi vaisiai pribręsdavo, prinokdavo ne vienukart visi, o vienas paskui kitą, laikydamiesi griežto nuoseklumo.

Vieni anksti pavasarį, kiti – tik vasarą ar vėlų rudenį. Ir prinokimo metas jų nuo to priklausė, kada daržovė, uoga arba vaisius labiausiai gali žmogui būt naudingas. Taigi, gyvendamas sodyboj savo, žmogus ir negalėjo sirgti, nes valgė tai, ką Dievas jam numatė. Pats Dievas jam parinko laiką valgyti ir maisto rūšį. O kiek suvalgyti, jau sprendė pats žmogus, tačiau ne protu sprendė, o valgė tiek, kiek jam norėjos. Jo organizmas gramo tikslumu nuspręsdavo, ir kiek, ir ko jam reikia.

Kas rudenį sodyba kiekviena prisidarydavo sau maisto atsargų iš uogų, ir šakniavaisių, žolių, iš riešutų ir grybų. Kiekvienoje troboj dubuo stovėdavo žiemos metu ant stalo. Tam dubeny – po truputį visokių atsargų iš vasaros gėrybių. Kiekvienas šeimynykštis, savais darbais per dieną užsiėmęs, jei pasijusdavo išalkęs ar ištroškęs, tai prieidavo prie stalo ir sau galvos nesukdamas, ką pasirinkti, paimdavo, ko jam labiausiai reikia. Įsidėmėki, Vladimirai, paimdavo nesukdamas galvos. Jo organizmas jautė kuo puikiausiai: koks produktas jam būtinas ir kiek jo reikia – gebėjimą va tokį Dievas davė kiekvienam. Kiekvienas galim ir dabar gebėjimą šį atgaivinti, tam reikia tik žinoti – kaip.

Aš siūlau nūdienos žmonėms maitintis, kaip maitinosi vedrusai. Tu pamėgink, o ir kiti tepamėgina. Klausykis...

***


Žmonėms, gyvenantiems šiuolaikiškam bute, prireiks turėti po truputį, po šimtą gramų ar po du šimtus visokių vaisių, valgomų žolių, daržovių, užaugusių savam regione.

Kai jau visų tų produktų turėsi, pirmiausia reikia visą vieną dieną nevalgyt nė kąsnelio, tik gert šaltinio vandenį, o vidury dienos išgert stiklinę burokėlių sulčių. Paskui verčiau jau niekur iš namų nebeiti, nes prasidės intensyvus tiek skrandžio, tiek žarnyno valymasis.

Rytojaus dieną, vos tik atsibudus ir pasijutus, kad esi praalkęs, kuo būtiniausiai reikia pasiimti bet kurią daržovę, vaisių ar žolyną, padėti ant lėkštelės, atsisėst už stalo, pasižiūrėti atidžiai į maistą, ant tos lėkštelės pasidėtą, paskui pauostyt jį ir palaižyti, ir neskubom suvalgyti, gerai sukramčius. Ir pageidautina, kad tuo metu kambaryje tu būtum vienas ir nuo garsų iš dirbtinio pasaulio izoliuotas.

Bet alkio pojūtis nuo vienarūšio maisto nepraeis arba ir vėl iškils visai netrukus. Tada tau reikia pasiimti ir tokiu būdu suvalgyti bet kurią kitos rūšies daržovę, vaisių ar žolyną.

Visus valgius, ant stalo pasidėtus, žmogus privalo išragauti paskirai - ir nesvarbu, kokia eile, tačiau svarbu, kad laiko protarpiai nedideli čia būtų, o jų didumą nustatys tau alkis.

Pradėti reikia būtinai iš ryto.

Taigi per dieną išragaus žmogus visokį maistą vegetarinį, kurs auga jo gyvenamame regione. O jei dėl maisto įvairovės vienos dienos tam nepakaktų, tai reikia taip, kaip nusakyta, pramist ir kitą dieną.

Labai svarbi ši procedūra. Ji teikia galimybę daugeliui žmonių galbūt iš viso pirmąkart gyvenime pajausti paskiro produkto skonį bei savybes ir nustatyti, ar tikrai tau reikia jo dabar ir kiek jo reikia.

Paskui, kai su visais produktais organizmas bus susipažinęs, tu paimk nemažą lėkštę ir, supjaustęs gabaliukais turimas daržoves, išdėliok ant tos lėkštės. Ant tos pačios ar ant kitos pridėki po kuokštelį žalumynų įvairiausių, uogų. Beje, jei tie produktai greitai gendantys, juos galima lėkštėj užpilt šaltinio vandeniu.

Dar būtina medaus padėt ant stalo, žiedadulkių, šaltinio vandens ir kedro riešutų aliejaus. Žmogus per tas dienas teveikia ką įpratęs. O kai jis pasijus praalkęs, tegu prieis prie stalo ir pasiims ranka arba medini šaukšteliu patinkamo produkto ir tevalgys.

Gal kartais tu visai suvalgysi kokios vienos rūšies produktą, na, o kitų - nė nepaliesi. Tai reiškia, kad išmintingiausias gydytojas, tavo dietologas, Kūrėjo duotas tau, kitaip pasakius - tavo organizmas, atrinko, kas šiuo tarpu tau reikalingiausia, o ko nereikia - nelietė kol kas.

Rytojaus dieną to, kas liko nesuvalgyta, ant stalo galima nedėti. Bet po trijų dienų ir vėl privalo būti išdėliota visa įmanoma produktų įvairovė. Juk gali būti,kad organizmui jau prireiks ko kito.

Jūsų visuomenėje žmogui, žinau, dažnai palikti savo būstą tenka, tačiau ir tokiu atveju jam išeitis yra. Sakysime, iš beržo tošies jis gali sau pasidaryt dėžutę ir įsidėt į ją bent dalį masito, lig tol ant stalo išdėlioto. Ir vėl pats organizmas atsirinks, kas būtina.

Jei tenka išvažiuoti kur ilgam, tai reikia būtinai ir organizmą supažindint su produktais, kurie yra toj teritorijoj naujoj, nes gali jie, nors ir vadindamies vienodai, kitokio būti skonio. Beje, suprask, Vladimirai, aks tokioje mityboje svarbiausia. Ne tik visiems žvėrims Kūrėjas suteikė gebėjimą suvokt, koks maistas organizmui duos naudos daugiausia, kada ir kiek ir kokio jo prireikia organizmui. Žmogus kiekvienas irgi turi tą žinojimą savy.

Teisingai viską mudviejų sūnus sumąstė: norėdamas tau pagaminti antpilą vaistingą iš taigoj augančių žolių, jis ėmė sekti sabalą. Bet jei tu pats žinotum kiekvienos žolelės skonį, tai tavo organizmas daug tiksliau nei sabalas atrinktų reikalingas žoleles. Kai grįši vėl į savo butą, duok jam pažinti tų produktų skonį, kurių tau gauti lengva. Juos valgyk paskirai ir nenaudoki druskos, kitaip tavasis organizmas negalės įvertint jų reikšmės ir vertingumo.

Vladimiras Megre "Naujoji civilizacija". 48-52 p.
Paskutinį kartą redagavo ** Ket 2006 10 26, 23:21. Iš viso redaguota 1 kartą.
**
Taryba
 
Pranešimai: 355
Užsiregistravo: Ant 2006 06 13, 18:34

Standartinė Bubastė Tre 2006 10 25, 21:08

hm.. įdomu, ar kas nors bandėte šį Anastasijos pasiūlytą būdą? man iškart atrodo, kad miestietis nuolat taip maitintis neturi galimybiu :? na nebent... jis labai susikauptu ir pasiimtu su savim i darba keleta nuluptu morku, kopusto pusgalvi, keletą obuolių, na, ko dar? gal burokelių, gal mirkytu zirniu, duonos ekologines kriauksle, zoleliu arbatos uzsipiltu is vakaro, meducio dar prigriebtu - bet labai labai susikaupti reikia :)
Bubastė
 
Pranešimai: 46
Užsiregistravo: Tre 2006 06 21, 9:37
Miestas: Vilnius


Grįžti į Sveikata

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 8 svečių

cron