Puslapis 11

Gimdymas. Žmogaus gimimas

StandartinėParašytas: Tre 2006 08 30, 10:25
Neringa
Teko girdėti gerų atsiliepimų apie pribuvėją Jurgą Švedienę.
Kadangi savo patirtimi negaliu pasiremti ir parekomenduoti, tiesiog įdedu informaciją jūsų žiniai ir tolimesniems pamąstymams apie vaiko gimimą namuose. Manau, kad tai geras tarpinis laiptelis į tokį vaiko gimimą, kokį nupasakojo Anastasija.


Gimties mokytoja, dvasinė pribuvėja Jurga Švedienė
Saugios motinystės idėja
(http://www.vaikas.lt/gimtis/gimdymas/namu/gg_namu_s08.htm)

Ankstesniais amžiais gimdymas namuose buvo visai normalus vyksmas. Ir tik prieš kelis dešimtmečius moters noras gimdyti namuose buvo apšauktas "ekscentrišku, neracionaliu ir egoistiniu" poelgiu. Atėjo laikas, kai reikia pasistengti ne tik toleruoti ir gerbti žmones, pasirenkančius kitokį gimties būdą, bet ir iš esmės suvokti, kas gi pasikeitė. O gi ta pati sukarinta ir beveidė medicininė sistema, kurioje nėra nė vieno tiesiogiai atsakingo, atsakomybė pasiskirsto daugybei asmenų ir pranyksta kalbose, popieriuose ir slaptuose pasitarimuose už durų.

Prieš aštuonerius metus Lietuvoje gimė pirmieji vandeniniai vaikai. Gydytojų reakcija buvo vienareikšmė - "negalima". Pasirodė staipsniai, kuriuose medikai diskutavo, kaip tai pavojinga, nesterilu, tai pažeidžia vaiko teisę ir t.t. Buvo net užsiminta, kad reikia palyginamojo statistinio tyrimo - 100 moterų gimdžiusių vandenyje ir 100 sausumoje. Ir pažiūrėti, ar tikrai taip jau gerai moterys jaučia, ko reikia joms ir jų vaikams. Nežiūrint visų priešpriešų, moterys ir toliau sau gimdo vaikus vandeny, atsirado ir kelios ligoninės, įsirengusios vonias. "Apačios" privertė gydytojus keistis ir keisti požiūrį į gimtį. Taigi, nereikėjo ir palyginamosios studijos, o tik pinigų, truputėlio smalsumo ir nenoro paleisti dar vieną pelningą sritį iš savo rankų. Kai tai padarė ginekologijos autoritetai, ir vanduo tapo "sterilesnis", ir moterys iš "tamsių" virto "išmanančiomis".

Pirmiausia, mes turime būti informuoti apie kiekvieno gimties būdo teigiamybes ir riziką. Visokeriopas žinias galime gauti iš užsienietiškos literatūros, filmų bei Interneto puslapių.

Yra galybė priežasčių, kodėl žmonės renkasi namus, ir daugumai jausmai ir sąmoningumas reiškia daugiau, nei statistiniai duomenys. Tačiau šį kartą kaip tik noriu pasiremti skaičiais iš Europos šalių, kur gimdyti namuose nedraudžiama.

...
[toliau skaitykite http://www.vaikas.lt/gimtis/gimdymas/namu/gg_namu_s08.htm ]




** rašė:Tekstas apie gimdymą - http://www.gyvybe.lt/_old/mm/gimdymas.html

StandartinėParašytas: Pen 2007 12 28, 23:30
Basta
Pasiskaitymai, papročiai.
Kieno rankose yra žmogaus likimas?
Kodėl vieni žmonės laimingi, o kiti vargšai, vieni turtuoliai, o kiti beturčiai, žmones domino nuo seniausių laikų. Senovės baltai tikėjo, kad žmogaus likimas labai priklauso nuo to, kaip su juo elgiamasi pirmosiomis gyvenimo akimirkomis, nes gimimas – tai vienos pagrindinių gyvenimo ribų peržengimas. Būtent ribinėje situacijoje žmogus yra arčiau anapusinio pasaulio, būtent tada jis yra lengviausiai pažeidžiamas, tada galima paveikti jo ateitį. Todėl nuo seniausių laikų stengtasi su ribinėje situacijoje esančiu žmogumi elgtis taip, kad jo likimas būtų kuo geriau sutvarkytas. Žmogus ir jo Laima Senovės baltai tikėjo, kad kiekvienas žmogus turi savo Laimą. Laima – tai žmogaus likimo lėmėja. Laima duoda žmogui jo gyvenimo dalią: sveikatą, turtą, išmintį. Jei žmogus darniai sugyvena su savo Laima, gyvenimo globėja, tai jis yra laimingas. Jei tas ryšys sutrūkinėja, žmogus tampa pažeistas, jo gyvenimas pasidaro sunkus. Senovėje moterys dažniausiai gimdydavo pirtyse. Tikėta, kad gimimo momentu Laima ateina prie pirties langelio, pažiūri ir paskiria vaikeliui jo dalią. Todėl stengtasi ją pamaloninti, kad paskirtų gerą, o ne blogą dalią. Po gimdymo motina ir pribuvėja išgerdavo sakralinio gėrimo ir juo palabindavo deives Žemyną bei Laimą. Tikėta, kad Laima visą gyvenimą rūpinasi žmogumi, o žmogus turi pasirūpinti savo ar savo vaiko Laima. Kūdikio ateitis – ir pribuvėjos rankose Pirmasis žmogus, sutinkantis vaikelį – svečią iš kito pasaulio – buvo pribuvėja. Senovės žmonės tikėjo, kad žmogaus ateitis didele dalimi priklauso ir nuo jos. Kad vaikas būtų sveikas, stiprus, protingas, turtingas, pribuvėja tik gimusį kūdikį paguldydavo ant žemės. Šitaip buvo pagarbinama Žemyna – viskam gyvybę duodanti Žemės dvasia. Taip žemė buvo pripažįstama kaip pirminė kūdikio motina gimdytoja. Tikėta, kad šio ritualo metu jos stiprybė pereina silpnam kūdikiui ir jam perduoda visas savo gerąsias galias. Kad vaikas užaugęs turėtų pasisekimą tarp priešingos lyties asmenų, gimusį berniuką priimdavo su moterišku, o mergaitę – su vyrišku drabužiu. Kad mergaitė butų gera audėja, ją pribuvėja priimdavo su rankšluosčiu. Tikėta, kad turtą vaikui lemia, jei jis priimamas ant avikailio kailinių. Kad vaikas užaugtų sveikas ir stiprus, pribuvėja tyčia motinai pasakydavo netikrą vaiko lytį. Kodėl svarbu pasirūpinti „vaiko nameliais“? Svarbi pribuvėjos pareiga buvo pasirūpinti „vaiko nameliais“. Taip buvo vadinama placenta. Manyta, kad tai kūdikio kūno dalis, todėl jos bet kur numesti negalima. Tikėta, kad nuo to, kur ir kaip bus padėti „kūdikio nameliai“, taip pat priklausys jo ateitis. Dažniausiai juos suvyniodavo į švarų skudurėlį ir užkasdavo kur nors nuošalioje vietoje. Mergaitės „namelius“ buvo stengiamasi užkasti darželyje, po slenksčiu iš lauko pusės, po varteliais, troboje palei stalą, po suolu palei sieną. Tikėta, kad tose vietose užkasus placentą, mergaitei lemiama kuo anksčiau ištekėti. Berniuko „nameliai“ buvo užkasami po trobos ar rūsio pamatu, po girnomis, tvarte, kad jis užaugęs būtų geras šeimininkas. Kad žmogus ateityje būtų gerbiamas, „kūdikio namelius“ paslėpdavo ant aukšto. Kartais pribuvėja placentą sudegindavo, kad vaikas mylėtų namus. Buvo tikima, kad „kūdikio nameliai“ yra ne tik vaiko, bet ir gimdyvės kūno dalis. Todėl manyta, kad blogai „namelius“ paslėpus žala gali būti padaryta ir motinai. Pirmasis prausimas – sakralinė apeiga Pirmasis kūdikio nuprausimas taip pat turėjo apeiginę reikšmę. Juo buvo siekiama nuplauti „ano pasaulio“ apnašas, kad kūdikis nebūtų pavojingas gyviesiems. Tikėta, kad šis ritualas suteikia vaikui dvasinės ir fizinės stiprybės. Į pirmo prausimo vandenį pribuvėja įmesdavo šventintų žolių ir vandenį peržegnodavo. Tikėta, kad šitokiu vandeniu nupraustas vaikas yra apsaugotas nuo piktų akių. Kad vaikas būtų gražus (ypač tai buvo taikoma mergaitėms), į vandenį įpildavo truputį pieno. Kad būtų turtingas, dėdavo šiek tiek duonos, kad geras ūkininkas – kuokštelį linų, tvirtas – sidabrinį pinigą. Svarbus veiksnys, turėjęs nulemti vaiko ateitį, buvo ir pirmo prausimo vandens išpylimas. Stengtasi tą vandenį išpilti ten, kur niekas nevaikšto – tada vaikas būsiąs ramus. Kad vaikas ateityje būtų apsaugotas nuo ligų ir kerų, mergaitė kuo anksčiau ištekėtų, pirmo prausimo vanduo buvo išpilamas po slenksčiu iš lauko pusės. Kad jis būtų apsaugotas nuo piktų akių, vandenį pylė pakrosnin, kad niekada neišsižadėtų gimtųjų namų – prie namų židinio, kad mergaitė iki vedybų išsaugotų nekaltybę – rūtų darželyje. Krikštas – vaikelio priėmimas į bendruomenę Žmogaus atėjimas į šį pasaulį buvo užtvirtinamas krikštu. Krikštas visada buvo ir yra apvalantis ritualas, atskiriantis naujagimį nuo to pasaulio, iš kurio jis atėjo, ir įvedantis jį į žmonių bendruomenę. Ilgus amžius iki pat šio amžiaus vidurio vaiko krikštas buvo ne tik šeimos, bet ir visos kaimo bendruomenės šventė. Ji buvo apipinta įvairiausiais ritualais, kurie turėjo lemti laimę bei sėkmę vaikeliui, pavesti jį deivių ar Dievo globai. Mūsų protėviai tikėjo, kad krikštu baigiasi trapi, nesaugi, kūdikiui bei jo artimiesiems pavojinga pereinamoji – ribinė būsena. Po krikšto vaiko gyvenimas tampa kokybiškai visiškai kitoks. Jis tampa atsparesnis blogio jėgoms – žymiai sumažėja galimybė, kad naujagimį pagrobs laumė ar ragana ir į jo vietą pakiš laumiuką, nebe taip baisu, kad vaiką nužiūrės „blogas akis“ turintis žmogus. Todėl po krikšto nebereikia vaiko „žibinti“ – prie jo lopšio per naktis deginti žiburio. Krikštas buvo laikomas labai svarbiu ritualu dar ir dėl tikėjimo, kad nekrikštytam mirusiam vaikui pomirtiniame gyvenimo bus labai blogai. Nekrikštyto kūdikio vėlė turinti klaidžioti žemėje, jai esąs uždarytas dangus, ji galinti būti pavojinga gyviesiems, jiems rodytis, prašytis pakrikštyti, net nuskriausti. Krikštas – tai ir vardo suteikimas. Iki krikšto vaikas dar svetimas, dar ne bendruomenės narys, dar svečias iš kito pasaulio, nes jis yra bevardis. Jei vardas jau ir buvo sugalvotas, nekrikštyto jo būsimuoju vardu stengtasi nevadinti, nes jis tuo metu yra ypač pažeidžiamas. Tikėta, kad tikruoju vardu vaikelio nevadinant, bus suklaidintos blogos dvasios ir jos negalės jam pakenkti. Iki krikšto vaikelis buvo vadinamas leliuku, ramučiu, pakulų kuodeliu, kokiu nors medžio pavadinimu, šluota, gudu. Taigi tik po krikšto vaikelis palikdavo nežinomybės sferą ir įsijungdavo į žmonių bendruomenę. Vardo parinkimas Vardo išrinkimas, remiantis senovės išmintimi, yra labai atsakingas veiksmas, lemiantis vaikelio ateitį. Vardas – tai žmogaus ir pasaulio ryšys. Parenkant vaiko vardą lemiamas jo likimas. Vardo davimas tolygu mįslės įminimui. Nėra tas pats, kokiu vardu visą gyvenimą bus kreipiamasi į žmogų. Su krikščionybe Lietuvoje įsivyravo (ypač XIX – XX a. pradžioje) tradicija vaikams parinkti šventųjų vardus. Kurio šventojo dieną vaikelis gimdavo, to vardą ir gaudavo. Tas šventasis tapdavo to žmogaus globėju. Arba vardas buvo perduodamas iš kartos į kartą kaip giminės tradicijų tęstinumo ženklas. Tikėta, kad vaikas perims savo senelių ir prosenelių gerąsias savybes ir tęs jų tradicijas. Ikikrikščioniškoje kultūroje vardai buvo parenkami visai kitaip. Tikėta, kad kiekvienas žmogus turi savo vardą, kurį reikia įminti. Vardas yra susijęs su individualiu žmogaus likimu. Vardo skambesys turi atitikti to žmogaus prigimties esmę, taip kaip ežero vardas turi atitikti to ežero spalvą. Jei įmenamas tikrasis vaiko vardas, jis tampa žmogui apsaugančiu šarvu. Buvo tikima, kad jei vaikas po krikšto verkia, jo vardą reikia minti iš naujo, nes jam nepatinka per krikštą duotas vardas. Vardą pakeisi – laimę pakeisi.

Šaltinis: pagal R. Paukštytės „Gimtuvės ir krikštynos Lietuvos kaimo gyvenime“, P. Dundulienės „Lietuvių etnografija“ ir kt. šaltinius

http://news.penki.lt/news.aspx?Element= ... 20&Lang=LT

Re: Gimdymas. Žmogaus gimimas

StandartinėParašytas: Tre 2010 12 29, 23:36
Basta
"Vandens vaikai"
tiesiog gražus klipukas apie gimdymą vandenyje http://www.youtube.com/watch?v=-vqFBH1lPQ4&NR=1 :)

Re: Gimdymas. Žmogaus gimimas

StandartinėParašytas: Pen 2010 12 31, 14:14
benasbenikasas
aciu, kad pasidalinai nuoroda, eina sau koks grazus video!:DDD
Vaiko gimimas toks nuostabus procesas, ir dar nuostabesne gimdanti mama :aura:

Re: Gimdymas. Žmogaus gimimas

StandartinėParašytas: Pir 2011 01 03, 15:40
lapkrituke
As norejau gimdyti abu savo vaikus Kauno krikscioniskuose pas Banga Kulikauskaite, ji priima i vandeni gimimus, irgi tokia sviesi daktarele, prie tu netradiciniu tokia, bet kad nespejau, labai jau greitai skubejo kleckai pas mus :)

Re: Gimdymas. Žmogaus gimimas

StandartinėParašytas: Sek 2011 04 17, 19:26
samy
O ar imanoma gimdyti vandenyje namu salygomis? Na tarkim, kad ir vonioje, maciau netgi gimdo pripuciamam tokiam kaip ir baseine. Kaip su higiena vandenyje? Bakterijom ir pan.