Vikingų namai

apie žmogaus namus

Moderatorius: Prižiūrėtojai

Vikingų namai

Standartinė Basta Ant 2007 12 04, 20:33

Vienintelė statybų medžiaga − žolė
Atšiauri Islandijos gamta tik ką ilgą kelionę jūra iškentusius atvykėlius pasitiko naujais išbandymais. Tiems, kurie nusprendė čia pasilikti, užduotis susiręsti gyvenamąjį būstą pasirodė daug sunkesnė, nei manyta iš pradžių. Sudėtingos klimato sąlygos ir, svarbiausia, pastato konstrukcijai tinkamos medienos stygius padiktavo sprendimą, vėliau tapusį šios šalies gyventojų identiteto sudedamąja dalimi − tai islandiškieji žolės velėna dengti namai. Kitų regionų vikingų eros gyvenvietės dažniausiai buvo statomos iš kompleksinių medinių konstrukcijų, o čia tvirtos medienos nepriteklius lėmė, kad žolės velėna dengti namai tapo vyraujančiais.
Atvykus naujakuriams Islandijoje buvo keletas miškingų apylinkių, čia žaliavo beržų giraitės. Tačiau beržo mediena didelėms kompleksinėms konstrukcijoms netinka, tai reiškė, kad ji gali būti naudojama tik iš dalies, derinant ją su kitomis medžiagomis. Statybinės medienos trūkumas lėmė ir tai, kad, skirtingai nei gimtojoje Norvegijoje, tapo sudėtinga statyti laivus. Tai panaikino galimybę jūros keliais plukdyti didelius krovinius (veikiama atšiauraus Islandijos klimato didžioji vikingų laivyno dalis ilgainiui tiesiog sudūlėjo). Dėl logistikos trūkumo ir Islandijos nuošalumo importuoti medieną iš kitur buvo per daug sudėtinga. Tačiau Islandijoje buvo apstu kitos statyboms tinkamos ir čia atsikėlusiems norvegų vikingams pažįstamos medžiagos − žolės velėnos. Dėl visų šių veiksnių Islandijos gyventojai ir pasirinko būtent žolės velėnos pastatus.
Tokios konstrukcijos islandiškas namas turėjo gana tvirtus pamatus, suręstus iš plokščių akmenų. Virš jų buvo sukonstruojamas karkasas, kuris turėjo atlaikyti žolės velėnos apkrovas. Medinis karkasas paprastai buvo apkamšomas dviem žolės velėnos sluoksniais, tačiau buvo ir kitų kamšymo būdų – pavyzdžiui, vadinamąja „eglute“. Vienintelė tokio statinio išorėje likusi medinė konstrukcija buvo medinės durys, kurios atvykusiuosius nuvesdavo į specialų islandų namams būdingą prieškambarį.
Tokios islandų pastatų konstrukcijos buvo labai viena į kitą panašios, tačiau statinių detalės skyrėsi. Šiuos skirtumus visų pirma gali paaiškinti kita statinių paskirtis, pastatymo laikotarpis bei nevienodos šeimininkų pajamos. Vieni jų priklausė pasiturinčioms islandų šeimoms, kurios dažniausiai savo gyvenimą siejo tik su šia žeme ir stengėsi joje įsitvirtinti. Kiti pastatai buvo statomi laikinai – kaip trumpo poilsio vieta, norint atsipūsti nuo jūros žygių, arba laivų taisymo dirbtuvės. Pavyzdžiui, turtingesnių Islandijos vikingų namuose dažnai pamatytume vidines sienas, apkaltas velėnai uždengti skirtomis medinėmis plokštelėmis, o vargingesniuose pastatuose tokių apkalų vargu ar rastume, nes juose gyveno žymiai kuklesnių tiek materialių, tiek estetinių poreikių šeimos.
Pamažu įvaldyta velėnos konstrukcija
Tokių pastatų statybos prasidėdavo nuo akmeninio pagrindo konstravimo, į kurį buvo atremiamos nuo žemės pakeltos laikančiosios medinės pastato konstrukcijos. Taip bandyta apsisaugoti nuo konstrukcijos puvimo. Laikinų žolės velėnos būstų konstrukcijų, kurioms tiek daug dėmesio ir laiko įprastai niekas neskirdavo, pamatai buvo palyginti nedideli, o medinės konstrukcijos dalys daug kur įbestos tiesiog į žemę, dėl šios priežasties tokios konstrukcijos gyvavimo laikas gerokai sutrumpėdavo.
Laikančioji pastato konstrukcija buvo formuojama iš viduje sukonstruotų medinių polių ir sijų (skirtingai nei sienos, kurios nelaikė nė trupučio pastato svorio). Medinės sijos buvo surakinamos kaiščiais bei grioveliais. Kolonos būdavo atremtos į grindų akmenis, kad prilaikytų du ilgus stogo sijų gegnių ryšius. Prie kiekvienos iš dviejų kolonų stogo sijos surišamos su besikertančia gegne.
Iš kertančios sijos vidurio kylanti trumpa kolona sutvirtindavo ilgą stogo kraigo siją. Viršutinės gegnės suformuodavo tvirtą trikampės piramidės konstrukciją su gegnėmis, sutvirtintomis stogo bei stogo kraigo sijomis. Vieną dalį žemutinio stogo apkrovų kolonos perkeldavo į grindis, kitą dalį – žemutinės gegnės (paslėptos po medinėmis apkalų lentelėmis) paskirstydavo trumpesnėms vertikaliosioms atramoms (kolonoms), esančioms tiesiog žolės velėnos sienose. Kolonos buvo išdėstomos atviroje erdvėje, toks sprendimas atskirdavo velėnos sienas nuo medinių plokštelių apkalų. Čia susidarantis oro tarpas apsaugodavo medieną nuo drėgmės ir puvimo.

Viršutinės ir žemutinės gegnės dažnai būdavo atskiros, susijungiančios kampuose, o ne tiesiai viena su kita. Kampai padėdavo išvengti stogo apkrovos ir leisdavo gegnes gaminti iš dviejų atskirų, o ne iš vieno ilgo ir tiesaus rąsto. Tai buvo gan svarbus sprendimas tokioje šalyje kaip Islandija, kur medienos ištekliai labai riboti. Namų statybai čia buvo naudojami arba plono kamieno rąstai, arba retkarčiais bangų į pakrantę atplukdoma mediena. Vienintelė itin brangi alternatyva buvo importuoti medieną iš užjūrio.
Sienų konstrukcijoms įprastai naudotos 15–20 cm storio ir50 cm x 1,5 m ploto žolės velėnų atraižos. Didžiules atraižas vikingai atpjaudavo specialiai tam pagamintu peiliu (panašiais į dalgio ašmenimis), o vėliau nuo jų kruopščiai nuvalydavo žemes, mažesnes atraižas atpjaudavo specialiu įrankiu – kastuvėliu, kurio briauna atlenkta į rankeną. Tokio kastuvėlio smailė leisdavo jį įsmeigti į velėną su kotu. Vėliau velėną kurį laiką palikdavo džiūti saulėje. Išdžiuvusi ji tapdavo gerokai šviesesnė ir buvo panašesnė į kamščiamedžio žievę.
Statybų metu velėnos „plytų“ konstrukcijos klotos keliais skirtingais būdais, sukuriant vidinę ertmę, kuri buvo užpildoma žvyru arba žemėmis. 2 m storio sienų su žvyro užpildu viduje kartais būdavo sumontuojama ir speciali nuotekų anga.

Kai kurios žolės velėnos sienos buvo klojamos suformuojant eglutės formos struktūrą. Tokios klojimo technikos pavyzdžiai buvo itin populiarūs vikingų eros metu, tačiau jų aptinkama ir vėlesniais laikais statytuose pastatuose.
Stogo konstrukcija buvo klojama mažų medžio šakelių eilėmis, suguldytomis virš pagrindinių laikančiųjų sijų. Virš jų buvo klojamos velėnų atraižos. Tarp šakelių esantys tarpai leido orui cirkuliuoti tarp velėnos ir medinių konstrukcijų, taip išvengiant puvimo.
Pabaigoje buvo klojama išorinė konstrukcija − žaliuojanti žolės velėna. Po montavimo velėna suaugdavo į visumą, taip sutvirtindama visą konstrukciją. Ilgainiui toks pastatas nuo viršaus iki pamatų apaugdavo žole.

Be dūmams pašalinti skirtų angų, vienintelė išorėje esanti medinė konstrukcija buvo medinės durys, dažnai dekoruotos įmantriais raižiniais. Siekiant, kad į pastato vidų nepatektų purvo, prie įėjimo esantis grindinys klotas akmenimis.
Vidinės erdvės sankloda
Vadinamieji ilgieji islandų namai (langhús) paprastai buvo nuo 5 iki 7 m pločio ir, atsižvelgiant į šeimininkų padėtį bei regioną, − 15–75 m ilgio. Tokių pastatų erdvės dažniausiai buvo padalytos į keletą išilgai pastato velėnos ar medinių sienų išdėstytų kambarių (1 pav.). Šiame plane matome tris kambarius. Rytiniame šio pastato gale buvo nedidelis įėjimas ir sandėliavimo patalpos su išorinėmis durimis pietų pusėje. Šio pastato žolės velėnos sienos, palyginti su kambarių dydžiu, stebėtinai plonos.
Pagrindinis kambarys, esantis pačiame pastato viduryje, užėmė didžiausią erdvės dalį. Jame buvo sukuriama laužavietė. Dalis prieškambario išnaudota maistui saugoti, o šalia įėjimo esanti erdvė skirta miegui (2 pav.).
Turtingesnių praeities Islandijos gyventojų namų planas buvo gerokai įmantresnis. Prie pagrindinių pastato kambarių buvo prijungiami dar du papildomi kambariai, šonuose išnyrantys iš pastato konstrukcijos.
Labiausiai nuo įėjimo nutolęs kambarys (stofa) – pagrindinis gyvenamasis kambarys. Islandų sagose užsimenama, kad tokiuose didesniuose statiniuose buvo suprojektuota atskira specifinė pastato dalis, skirta išskirtiniams islandų moterų poreikiams. Ten jos atlikdavo savo kasdienius darbus (pasak sagų, viena tokių išskirtinių veiklų buvo apsikeitimas naujausiomis paskalomis).

Šioje patalpoje buvo ir audimo ratelis su stalais bei suoliukais, kurie buvo gerokai aukštesni nei įprasti. Manoma, kad erdvė po tokiais suolais buvo naudojama audiniams sudėti. Be to, šie baldai atlikdavo daug kitų funkcijų – čia buvo bendraujama, valgoma ir pan. Tokie baldai šią pastato dalį paversdavo puikia vieta pokyliams, ypač dėl to, kad kolonos čia suprojektuotos arčiau sienų, taip sukuriant didesnę erdvę kambario viduje, kitaip nei pagrindinėje patalpoje.
Visi dienos darbai buvo atliekami pagrindiniame kambaryje (skáli). Čia pat buvo gaminamas ir maistas. Naktį toje pačioje erdvėje buvo ir miegama, todėl suolai čia žemesni ir platesni. Kartais tokiame kambaryje buvo įrengtos vadinamosios uždaros lovos − nedidelė atskira patalpa su dvivėrėmis durimis kojūgalyje, kur buvo padaromas specialus gultas. Ši lova buvo skirta šeimos galvai bei jo žmonai. Kiti namų gyventojai miegojo kartu ant suolų.

Nemažai dėmesio buvo skiriama patalpoms, kuriose laikyti pieno produktai. Čia stovėjo dideli mediniai 1,4 m skersmens į žemę įleisti kubilai. Taip buvo atšaldomas kubilų turinys. Nuo šilumos ši patalpa papildomai buvo apsaugota tarp gegnių ir stogo dangos pridedant akmenų. Čia saugotas sviestas, sūris, specifinė islandiška varškė (skyr) bei sūdyta mėsa.
Iš islandų sagų sužinome, kad gamtiniai reikalai galėjo būti atliekami tiek pastato viduje, tiek išorėje. Pavyzdžiui, vienoje X a. islandų sagoje („Læxdala saga“) pasakojama, kad tuo metu madinga buvo įsirengti lauko tualetus. Tačiau archeologiniai kasinėjimai rodo, kad tuo pat metu egzistavo nemažai statinių, kur tualetai buvo įrengti viduje. Pastarieji dažnai buvo bendri ir atlikti gamtinių reikalų ten keliavo ne po vieną.
Erdvė tarp išorinių durų ir vidaus tualeto (anddyri) buvo skirta nešvariems drabužiams pasidėti prieš įeinant į gyvenamąsias patalpas. Sagose minima, kad būtent šioje vietoje neretai buvo ir nusiprausiama. Kartais siena ir durys, atskiriančios įėjimą nuo gyvenamųjų patalpų, buvo sumontuojamos specialiai tam, kad į gyvenamąsias patalpas nepatektų purvo. Lauko durys dažniausiai buvo žemos ir ankštos, priverčiančios pasilenkti prieš įeinant į pastatą.
Beje, sagose pasakojama ir apie slaptus kambarius, įrengiamus ilguosiuose islandų namuose. Minima, kad, siekiant apsisaugoti nuo užpuolimo, šalia patalpos, kurioje dažniausiai buvo miegama, buvo įrengiami ir slapti tuneliai. Tokie tuneliai netikėtai užpuolikų užkluptą šeimininką išvesdavo tiesiai į avių gardą.

Turtingesnių islandų namai buvo įmantriai dekoruojami drožinėtomis vidaus sienų apkalomis, raižiniais ir net piešiniais. Sagose pasakojama, kad ant sienų kabinti dekoruoti skydai bei įvairiai siuvinėti audiniai. „Laxdæla saga“ pasakoja, kad Olafo gyvenamųjų kambarių medinėmis plokštelėmis apkaltos sienos buvo dekoruotos scenomis iš įvairių islandų mitų.
Vikingų epochoje buvo itin populiarūs įvairūs meninio dekoravimo stiliai. Jie naudoti juvelyriniams dirbiniams, ginklams, namų apyvokos reikmenims, pasatų vidui bei išorei puošti. Įprastai islandiškasis vikingų eros puošybos menas skirstomas į šešis pagrindinius stilius, kuriems šiandien žinomus pavadinimus suteikė archeologai, atsižvelgdami į didžiausią vienos ar kitos stilistikos dirbinių sankaupą tam tikruose regionuose. Tam tikru laikotarpiu buvo populiarus vis kitas stilius, tačiau tai visiškai nereiškė, kad išrastas naujas stilius išstumdavo senąjį. Tiksliau sakant, abu stiliai gyvavo vienas šalia kito, o vėliau net susipindavo. Be to, reikia pastebėti, kad vikingų pasaulyje atsiradęs naujas puošybos stilius stebėtinai greitai plisdavo visuose regionuose. Galima daryti išvadą, kad komunikacija tarp skirtingų vikingų teritorijų buvo itin išplėtota, todėl naujieji meno stiliai buvo greitai perkeliami ir dar greičiau pritaikomi kasdieniame gyvenime.

http://www.spec.lt/lt/nacionalinis_nama ... _po_velena
Visi žinojo, kad to padaryti neįmanoma. Vienas to nežinojo, ir padarė atradimą. A. Enšteinas
Peace is lost when you desire anything, including peace.
Basta
Valdžia
 
Pranešimai: 1181
Užsiregistravo: Ant 2006 06 13, 18:18
Miestas: Earth

Grįžti į Buveinė

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 6 svečių

cron