Fukuokos metodai mūsų klimatui

augalai ir jų draugai grybai

Moderatorius: Prižiūrėtojai

Fukuokos metodai mūsų klimatui

Standartinė ** Šeš 2008 01 05, 2:09

Paveikslėlis

Masanobu Fukuoka "Vieno šiaudelio revoliucija"
Iš rusų kalbos vertė: valdas (Evaldas Račys)
Tekstas neredaguotas

Įvadas

Savo ūkyje, esančiame šalia mažo kaimelio Šikokų saloje Pietų Japonijoje, Masanobu Fukuoka sukūrė natūralaus ūkininkavimo metodą, kuris gali padėti sustabdyti šiuolaikinės žemdirbystės degradacines tendencijas. Natūralus ūkis nereikalauja nei mašinų, nei chemijos ir reikalauja tik minimalaus purenimo. Misteris Fukuoka nearia dirvos ir nenaudoja komposto. Jis neužliejinėja vandeniu savo ryžių laukelių augalų vegetacijos metu, kaip tai buvo daroma per amžius Rytuose ir visame pasaulyje. Dirva jo laukuose neariama jau daugiau kaip 25 metai ir vis tik jis gauna derlius tolygius labiausiai produktyviuose japonų ūkiuose. Jo dirvos dirbimo metodas reikalauja mažiau darbo negu bet koks kitas žemdirbystės būdas. Jis neteršia aplinkos ir nereikalauja brangaus kuro naudojimo.

Kada aš pirmą kartą išgirdau pasakojimus apie misterį Fukuoką, buvau visiškas skeptikas. Argi įmanoma kiekvienais metais gauti didelius derlius ryžių ir žieminių javų, tiesiog išmėtant sėklas ant dirvos paviršiaus? Čia turėtų būti paslėpta kas nors daugiau.

Keletą metų aš gyvenau su grupe draugų ūkyje kalnuose esančiuose į šiaurę nuo Kioto. Mes naudojome japonų žemdirbystės tradicinius metodus, augindami ryžius, miežius, rugius, soją ir įvairias daržoves. Aplankantieji ūkį dažnai pasakodavo apie misterio Fukuokos darbus. Niekas iš tų žmonių ilgai negyveno jo ūkyje, kad įsisavintų visas jo technikos detales, bet jų kalbos įžiebė manyje nenumaldomą smalsumą. Kiekvieną sykį, kada mūsų darbe atsirasdavo laisvadienių, aš išvažiuodavau į kitas šalies dalis, sustodamas ūkiuose ir bendruomenėse, padėdavau jiems dirbti. Vienos tokios kelionės metu aš aplankiau misterį Fukuoką, kad galėčiau pats ištirti šio žmogaus darbą.

Aš nelabai pamenu, kokį aš tikėjausi jį išvysti, bet po to, ką aš tiek girdėjau apie šį didį žmogų, buvau šiek tiek nustebęs, pamatęs, kad jis avi batus ir dėvi drabužius tokius kaip bet koks vidutinis Japonijos ūkininkas. Bet jo netanki žila barzda ir gyvas pasitikintis elgesys teikė jam išties nepaprasto žmogaus įvaizdį.

Tą, pirmą kartą aš išbuvau misterio Fukuokos ūkyje keletą mėnesių, dirbdamas laukuose ir citrusinių sode. Ten, molinėse trobelėse, vakarinių diskusijų su studentais-ūkio darbininkais metu, misterio Fukuokos metodas ir jo filosofija darėsi man suprantami.

Misterio Fukuokos sodas išsidėstęs kalvų šlaituose, atsuktuose į Matsujamos įlanką. Tai “Kalnas”, kur gyvena ir dirba jo studentai. Daugelis jų atvyko taip pat, kaip ir aš, su kuprinėmis ant pečių ir visiškai neįsivaizduodami kas jų čia laukia. Jie pasilieka keletui dienų ar savaičių ir po to vėl pradingsta, nulipę nuo kalno žemyn. Bet paprastai, čia yra centrinė grupė, iš 4-5 žmonių, kurie gyvena čia apie metus. Per praėjusius metus daugelis žmonių, vyrai ir moterys, ateidavo čia, kad kurį tai laiką pabūti ir padirbti. Čia nėra šiuolaikiškų patogumų, geriamą vandenį atsineša iš šaltinio kibirais, maistą ruošia atvirame ugniakure degindami malkas, o vakarais apsišviečia trobeles žvakėmis ir žibaliniais šviestuvais. Kalnas aprūpina juos laukinėmis žolėmis ir daržovėmis. Žuvies ir moliuskų galima pasigauti artimiausiame upelyje, o jūros dumblių - Vidinėje jūroje už kelių mylių nuo čia.

Darbas kinta priklausomai nuo sezono ir oro. Darbo diena prasideda apie 8 val., valanda skiriama pietums (2-3 val. karštomis dienomis vidurvasary), studentai grįžta į trobeles prieš pat saulės laidą. Be žemės ūkio darbų, čia dar yra kasdieninės pareigos: atnešti vandens, priskaldyti malkų, palesinti vištas ir surinkti jų kiaušinius, pasigaminti maistą, paruošti karštą vonią, prižiūrėti ožkas ir bites, taisyti, kartais ir statyti naujas trobeles, ruošti “miso” (sojų pastą) ir “tofu” (sojų varškę). Misteris Fukuoka skiria 10000 jenų (apie 35$) per mėnesį visos bendruomenės išlaidoms. Didelė dalis tų pinigų tenka sojos padažo, aliejaus ir kitų būtinų produktų pirkimui, kuriuos nepraktiška gamintis namuose dėl nedidelio suvartojimo kiekio. Kitus poreikius studentai turi patenkinti panaudodami tas kultūras, kurias išaugina patys, tai kas auga supančioje gamtoje ir pasitelkdami savo išradingumą. Misteris Fukuoka specialiai verčia savo studentus gyventi tokį primityvų gyvenimą. Taip jis pats gyveno daugelį metų, kadangi laikė, kad toks gyvenimo būdas lavina intuiciją, reikalingą ūkininkavimui, pagal jo natūralųjį metodą.

Šikokų apylinkėje, kur gyvena Fukuoka, ryžiai auginami pakrantės lygumose, o citrusiniai - supančiose juos kalvose. Misterio Fukuokos ūkį sudaro 0,5 ha ryžių laukeliai ir 5 ha pločio mandarinų sodai. Toks ūkis vakarų fermeriui nepasirodys didelis, bet kadangi visas darbas atliekamas su tradiciniais japonų rankiniais įnagiais, tai reikia nemažų pastangų, kad apdirbti netgi tokį nedidelį plotą.

Misteris Fukuoka dirba kartu su savo studentais laukuose ir sode, bet niekas tiksliai nežino, kada jis aplankys tą ar kitą darbo vietą. Jis atrodo, turi sugebėjimą atsirasti tuo metu, kada studentai mažiausiai tikisi. Jis energingas žmogus ir visada noriai aiškina vieną ar kitą dalyką. Karts nuo karto jis surenka studentus kartu, nurodydamas būdą, kurį panaudojus darbas atliekamas ir greičiau ir lengviau. Kitais kartais jis pasakodavo apie ligų sukėlėjo gyvybinį ciklą arba vaismedžių grybines ligas, o kartais nukrypsta, kad prisiminti ir papasakoti apie nutikimus iš savo ūkininkavimo praktikos. Aiškindamas savo technika, Misteris Fukuoka mokina taip pat ir žemdirbystės pagrindų meno. Jis pabrėžia kaip yra svarbu rūpestingai elgtis su darbo padargais ir niekad nepavargsta demonstruodamas jų galimybes.

Jei naujai atvykęs galvoja, kad “natūralus ūkis” reiškia, kad viskas darosi savaime natūraliu būdu, kai pats tuo metu tik sėdi ir stebi, tai Misteris Fukuoka greitai jį pamokys, kad ir “natūralus ūkis” reikalauja daug žinių ir darbo. Jei suprasti tiesiogiai tai vienintelis “natūralus ūkis”- tai medžioklė ir natūralaus maisto rinkimas. Žemės ūkio augalų auginimas- tai sekantis kultūrinis žingsnis, reikalaujantis žinių ir pastovių pastangų. Svarbiausia Misterio Fukuokos metodo ypatybė yra ta, kad jis ūkininkauja kooperuodamasis su gamta, nesistengdamas jos nei nugalėti, nei pagerinti. Iš čia ir jo metodo pavadinimas “natūralus” tai yra įprastas arba gamtinis.

Daugelis lankytoju atvažiuoja į ūkį popietiniu laiku ir misteris Fukuoka kantriai rodo jiems savo ūkį. Įprastas vaizdas – matyti jį žvaliai kylantį kalnų takeliu su iš paskos puškuojančia grupe iš 10-15 lankytojų. Bet ne visada čia buvo tiek daug lankytojų. Tų metų bėgyje, kada misteris Fukuoka kūrė savo metodą, jis mažai turėjo ryšių už savo kaimelio ribų.
Jaunas būdamas misteris Fukuoka paliko savo gimtuosius namus ir išvažiavo į Jokohamą, kad taptų mikrobiologu. Jis tapo augalų ligų specialistu ir keletą metų dirbo laboratorijoje muitinės inspektoriumi žemės ūkiui. Būtent tuo metu, būdamas 25 m. misteris Fukuoka pergyveno tą praregėjimą, kuris suformavo pagrindą jo darbui, tapusiam jo gyvenimo užduotimi, tema šiai knygai “Vieno šiaudelio revoliucija”. Jis paliko savo darbą muitinėje ir grįžo į gimtąjį kaimą, kad išbandytų savo laukuose tų idėjų gyvybingumą.

Pagrindinė idėja kilo jam kartą, kada jis ėjo šalia seno, užleisto ir daugelį metų nearto lauko. Ten jis pamatė sveikus ryžių daigus, prasimušusius pro žolių ir piktžolių painiavą. Nuo to laiko jis nustojo užliejinėti vandeniu savo ryžių laukus. Jis nustojo sėti ryžius pavasarį ir vietoj to sėjo sėklas rudenį tiesiai ant dirvos paviršiaus, kaip jie ir tūrėtų išsisėti natūraliu būdu – tiesiog kristi ant dirvos paviršiaus iš subrendusių šluotelių. Vietoj to, kad naikinti piktžoles arimu, jis išmoko kontroliuoti jų kiekį pastoviai palaikydamas daugiau mažiau pastovią dangą iš baltųjų dobilų ir mulčiuodamas ryžių ir miežių šiaudais. Įsitikinęs, kad tokios sąlygos gerai palaiko kultūrinių augalų vistymasį, misteris Fukuoka stengėsi kaip galint mažiau kištis į augalų ir gyvūnu bendruomenės gyvenimą savo laukuose.
Kadangi daugelis vakarų fermerių nepažįstami su ryžių ir žieminių javų sėjomaina ir kadangi misteris Fukuoka daug dėmesio skiria ryžių auginimo technologijai savo knygoje “Vieno šiaudelio revoliucija”, gali būti naudinga tarti keletą žodžių apie tradicinę japonų žemdirbystę. Senais laikais ryžių sėklas tiesiog išmėtydavo užtvindytame vandeniu upės slėnyje musoninių liūčių metu. Bėgant laikui, upės slėniuose pradėjo daryti terasas vandens sulaikymui po potvynių sezono. Atitinkamai tradiciniam metodui, naudojamam iki pat antro pasaulinio karo ryžių sėklas sėjo į rūpestingai paruoštus daigynus. Kompostą ir mėšlą iškratydavo lauke, kurį po to užtvindydavo, ir po arimo daigyno dirva tapdavo žirnių sriubos tirštumo. Kada daigai pasiekdavo 20 cm aukštį, juos rankomis persodindavo į lauką. Patyręs fermeris galėdavo apsodinti apie 13 arų, bet beveik visada šį darbą atlikdavo daugiau žmonių, dirbdami kartu.

Po to, kai ryžius persodindavo, lauką lengvai purendavo tarpueiliuose, po to rankomis ravėdavo ir dažnai mulčiuodavo. Tris mėnesius laukas būdavo užtvindytas vandeniu, jo būdavo 2,5 ir daugiau cm virš dirvos paviršiaus. Derlių imdavo rankomis pjautuvais. Ryžius rišo į pėdus ir keletui savaičių kabindavo džiūti prieš kūlimą ant medinių ar bambukinių karčių. Nuo pasodinimo iki derliaus nuėmimo kiekvienas lauko colis mažiausiai keturis kartus būdavo liečiamas rankų. Po derliaus nuėmimo, lauką suardavo ir iš dirvos formuodavo plokščias 0,5 m pločio lysves, atskirtas drenažinėmis vagomis. Rugių ar miežių sėklas išmėtydavo ant tų lysvių ir įterpdavo į žemę. Tokia sėjomaina buvo įmanoma tik gerai suplanavus darbus ir pastoviai rūpinantis, kad laukai gautų pakankamai organinių trąšų ir svarbiausių maistinių medžiagų. Įdomu pastebėti, kad naudodami tradicinį metodą, japonų žemdirbiai augino ryžius ir žieminius javus kiekvienais metais tame pačiame lauke daugelį šimtmečių ir dirvos derlingumas nuo to nė kiek nesumažėdavo.

Pripažindamas daugelį vertingų metodo pasiekimų, misteris Fukuoka spėja, kad jame yra ir tie darbai, be kurių galima apsieiti. Jis kalba apie savo metodą kaip apie “nieko - nedarymo” metodą ir skaito, kad ji naudojant, netgi tingus ūkininkas gali išsiauginti užtektinai maisto savo šeimai. Bet, jis nesako, kad šis būdas nereikalauja jokių pastangų auginant kultūras. Jo ūkis turi grafiką reguliarių ūkio darbų. Tai kas yra daroma, turi būti padaryta laiku ir su supratimu. Jei ūkininkas nusprendė, kad tame žemės plotelyje turi augti ryžiai arba daržovės ir pasėjo ten sėklas, tai reiškia, kad jis prisiima sau atsakomybę už tą žemės plotą. Suardyti gamtą ir po to ja palikti – tai neatsakinga ir pražūtinga.

Rudenį misteris Fukuoka išsėja ryžių, baltųjų dobilų ir žieminių javų sėklas kartu viename lauke ir uždengia juos storu sluoksniu ryžių šiaudais. Miežiai (arba rugiai) ir dobilai sudygsta iškart, ryžių sėklos guli lauke ramybės būklėje iki pavasario. Kol žieminiai javai auga žemutiniuose laukuose, soduose, esančiuose kalnų šlaituose, verda aktyvus darbas. Citrusinius skina nuo lapkričio vidurio iki balandžio.

Rugius ir miežius pjauna gegužę ir patiesia apdžiovinimui 7-10 dienų. Po to juos iškula, išvalo ir supila į maišus apdžiuvimui. Šiaudus išsklaido lauke kaip mulčią. Vandeniu užlieja laukus trumpai birželio musoninių liūčių metu, kad susilpnėtų dobilai ir piktžolės ir galėtų pro šiaudų mulčią sudygti ryžiai. Po to kai vandenį išleidžia iš lauko, dobilai atsigauna ir suveša po ryžių priedanga. Nuo to momento ir iki derliaus nuėmimo (tradiciniam ūkininkui tai pats įtempčiausias darbymetis), vienintelis darbas misterio Fukuokos lauke palaikyti gerame stovyje sausinimo kanalus ir siaurus pėsčiųjų takelius tarp laukelių. Ryžius pjauna spalio mėn. Pėdus sukabina džiovinimui, po to iškulia. Rudens sėja baigiasi kaip tik tada, kai prasideda ankstyvų mandarinų derlius. Misteris Fukuoka gauna 50-58 cnt./ha ryžių derlių. Tai beveik toks pats derlius kaip ir pas kaimyninius ūkininkus, kurie naudoja chemikalus arba tradicinės žemdirbystės metodus. Žieminių javų derlius pas misterį Fukuoką dažnai būna didesnis, negu pas kaimyninius ūkininkus, naudojančius sėją į lysves.

Visi trys metodai (natūralus, tradicinis ir cheminis) duoda sulyginamus derlius, bet ryškiai skiriasi savo poveikiu dirvožemiui. Misterio Fukuokos laukuose dirva su kiekvienais metais tampa vis geresnė. Per paskutinius 25 metus, kai jis nustojo dirvą arti, pastoviai didėja jo laukų derlingumas, gerėja dirvos struktūra ir vandens sugėrimo savybės. Naudojant tradicinę žemdirbystę dirvos derlingumas išlieka pastovus. Derlius, kurį augina ūkininkas, tiesiogiai priklauso nuo komposto ir mėšlo kiekio, įterpiamo į dirvą. Naudojant cheminę žemdirbystę dirvožemis apmiršta ir jo natūralus derlingumas per trumpą laiką suyra.

Svarbiausia misterio Fukuokos ypatybė, kad ryžius galima auginti neužliejant laukų visam vegetacijos periodui. Mažai kas gali įsivaizduoti, kad tai yra įmanoma. Bet tai įmanoma, ir misteris Fukuoka tvirtina, kad taip auginami ryžiai auga geriau. Jo ryžiai turi tvirtą stiebą ir gilia šaknų sistemą. Sena ryžių veislė, kurią jis augina, turtinga glitimu ir išaugina 250-300 grūdų ant vieno augalo.

Mulčiavimo naudojimas didina dirvos savybę sugerti ir išlaikyti vandenį. Daugelyje vietų natūralus metodas gali visiškai panaikinti drėkinimo problemą. Tokiu būdu, ryžiai ir kitos aukšto derlingumo kultūros gali būti auginamos ir tuose rajonuose, kurie dabar yra laikomo tam netinkamais. Statesnius šlaitus ir kitas nepatogias žemes galima sukultūrinti, nesibaiminant erozijos. Natūralus metodas leidžia dirvoms gražinti gyvybę, sunaikintą neteisingu dirbimu arba chemija.

Augalų ligas ir kenkėjus galima rasti ir misterio Fukuokos laukuose, bet jie niekada masiškai nepažeidžia kultūrinių augalų. Pažeidžiami tik patys silpniausi augalai. Misteris Fukuoka tvirtina, kad geriausias būdas kontroliuoti ligas ir kenkėjus – tai sukurti augalams sveiką aplinką.
Vaismedžiai misterio Fukuokos sode negenimi, kad būtų patogu skinti vaisius, jų vainikai auga laisvai ir įgyja natūralią formą. Daržovės ir žolės auga sode su minimaliu dirvos dirbimu. Pavasarį kopūstų, ridikėlių, sojų, garstyčių, ropių, sodinės varnalėšos, morkų ir kitų daržovių sėklos sumaišomos kartu ir išbarstomos tarp medžių, kad sudygtų iki prasidedant ilgiems pavasario lietums. Toks sėjos būdas aišku tinka ne visur. Jis puikiai tinka Japonijoje su jos drėgnu klimatu ir gausiais pavasario lietumis. Misterio Fukuokos sode dirvožemis molingas. Purus paviršinis sluoksnis turtingas organinėmis medžiagomis ir puikia sulaiko vandenį. Šis sluoksnis susiformavo iš piktžolių ir dobilų dangos per ilgą jų augimo sode laiką.

Kada daržovių daigai dar jauni ir silpni, piktžolės turi būti nupjautos, bet kada daržovės pakankamai išsivysto, jos paliekamos augti kartu su natūralia aplinkos augmenija. Kai kurios daržovės lieka nenukastos, jų sėklos patenka į dirvą ir per vieną dvi kartas jos sugrįžta prie savo ištvermingų ir truputį kartokų laukinių protėvių savybių. Daugelis iš tų daržovių auga visiškai be jokios priežiūros. Kartą, kai aš tik atvykau į misterio Fukuokos ūkį, vaikščiodamas po tolimesnę sodo dalį netikėtai užkliuvau už kažko tai kieto ir aukšto žolėje. Pasilenkęs, kad geriau apžiūrėčiau, pamačiau žolėse augantį agurką ir šalia moliūgą.
Daugelį metų misteris Fukuoka rašė apie savo metodą knygose ir žurnaluose, davė interviu radijui ir televizijai, bet beveik niekas nesekė jo pavyzdžiu. Tuo metu japonų visuomenė vystėsi visiškai priešinga kryptimi.

Po Antrojo Pasaulinio karo amerikiečiai atvežė į Japoniją dabartinės cheminės žemdirbystės metodą. Naudodamas jį japonų ūkininkas galėjo gauti beveik tokį patį derlių kaip ir tradicinėj žemdirbystėj, bet sugaišdavo tam dvigubai mažiau laiko ir darbo. Atrodė, kad išsipildė sena svajonė, ir vienos kartos bėgyje visi fermeriai perėjo į cheminę žemdirbystę.

Per ilgus šimtmečius japonų fermeris palaikė didelį organinių medžiagų kiekį dirvoje kaitaliodamas kultūras, įterpdamas kompostą, mėšlą ir augindamas dengiamąsias kultūras. Bet kada ši praktika buvo atmesta ir imta naudoti greitai veikiančias chemines trąšas, dirvos humuso sluoksnis, vienos kartos bėgyje buvo sunaikintas. Dirvos struktūra taip pat suiro, augalai pasidarė silpni ir pilnai priklausomi nuo cheminės apsaugos. Naujoji sistema grobuoniškai išnaudojo dirvos derlingumo rezervus, kad kompensuotų sumažėjusį žmogaus ir žemės ūkio gyvulių darbą.

Per paskutinius 40 metų misteris Fukuoka su liūdesiu stebėjo degradavimą ir japonų žemės ir japonų visuomenės. Japonai tiesiogiai sekė amerikietiškų ekonomikos ir industrinio vystymosi modeliu. Įvyko didelės permainos gyventojų pasiskirstyme, kadangi fermeriai iš kaimų migravo į augančius industrinius centrus. Kaimas, kur misteris Fukuoka gimė ir kur jo šeima gyveno, tikriausiai 1400 ir daugiau metų, dabar atsidūrė ant augančio Matsujamos miesto ribos. Nacionalinis plentas su šiukšlėmis iš butelių nuo sakės ir kitokių niekalų kirto misterio Fukuokos laukus. Nors jis neidentifikuoja savo filosofijos su kuria nors religine organizacija ar srove, misterio Fukuokos terminologija ir jo apmokymo metodika išduoda stiprią Dzen-budizmo ir taoizmo įtaką. Kartais jis cituoja Bibliją arba naudoja žydų-krikščionių filosofijos ir teologijos idėjas, kad pailiustruotų savo mintį arba iššauktų diskusiją. Misteris Fukuoka skaito, kad natūrali žemdirbystė atsiranda iš asmenybės dvasinės sveikatos. Jis mano, kad šalies sveikatinimas ir žmogiškos sielos apvalymas- tai vienas ir tas pats procesas ir jis siūlo tokį gyvenimo būdą, kurie šį procesą palaiko ir skatina.

Būtų naivu galvoti, kad prie dabartinių sąlygų, misteris Fukuoka sugebės pilnai realizuoti savo idėją praktikoje. Netgi po 30 metų jo technika tėra tyrimų stadijoje. Jo dydis ir indėlis į žmogiškos dvasios lobyną yra tas, kad jis pademonstravo, kasdieninis dvasinės sveikatos stiprinimo procesas gali iššaukti gerą viso pasaulio pasikeitimą.

Šiandien visuotinis suvokimas pavojaus, kurį sukėlė ilgalaikis cheminio metodo naudojimas, vėl sukėlė susidomėjimą alternatyviniais žemdirbystės metodais. Misteris Fukuoka užėmė pirmaujančio agitatoriaus poziciją už žemės ūkio revoliuciją Japonijoje. Nuo pirmos publikacijos “Vieno šiaudelio revoliucija” 1975 metų spalį, susidomėjimas natūralia žemdirbyste greitai išplito tarp Japonijos gyventojų.

Pusantrų metų bėgyje, kada aš dirbau pas misterį Fukuoką, dažnai grįždavau į savo ūkį Kiote. Ten kiekvienas norėjo išbandyti naująjį metodą ir palaipsniui vis daugiau ir daugiau mūsų žemės buvo pervedama į natūralaus ūkininkavimo kelią. Be ryžių ir rugių tradicinėje sėjomainoje, mes auginame taip pat kviečius, grikius, kukurūzus, bulves ir sojas pagal misterio Fukuokos metodą. Kad pasėti kukurūzus ir kitas kaupiamas kultūras, kurios lėtai auga, mes padarydavome dirvoje skylę su lazda ar bambuko galu ir sėjome ten sėklas. Tokiu pat būdu sėjome sojas tarp kukurūzų arba jos sėklas apveldavome moliu ir išmėtydavome dirvos paviršiuje. Po to mes nušienaudavome augalinę dangą iš piktžolių ir uždengdavome dirvą šiaudais. Dobilai vėl ataugdavo, bet jau po to kai kukurūzai ir sojos tapdavo stipriais ir išsivysčiusiais augalais.

Misteris Fukuoka padėjo mums patarimais, bet mes turėjome patys įsisavinti metodą bandymų ir klaidų metodu ir pritaikyti jį mūsų įvairioms kultūroms vietinėmis sąlygomis. Mes žinojome iš pat pradžių, kad prireiks ne vienų metų ir žemei ir mūsų sieloms, kad pasikeisti ir eiti natūralios žemdirbystės keliu. Šis virsmas tapo ilgu procesu.

Larri Korn.

Pažvelkite į šiuos javų laukus

Aš tikiu, kad revoliucija gali prasidėti nuo vieno šiaudelio. Pažvelgus šis ryžio šiaudelis gali pasirodyti lengvas ir nereikšmingas. Kažin ar kas patikės, kad jis gali pradėti revoliuciją. Bet aš suvokiau to šiaudelio svorį ir jėgą. Man ši revoliucija visiškai reali.

Pažvelkite į šiuos rugių ir miežių laukus. Jų bręstantys grūdai duoda apie 58 cnt/ha derlių. Aš manau, kad tai aukščiausias derlingumas Echimos prefektūroje. Ir jei tai didžiausias derlius Echimos prefektūroje, tai taip pat gali būti ir didžiausias derlius šalyje, kadangi tai viena pirmaujančių žemdirbystės prefektūrų Japonijoje. Ir visi šie laukai neariami jau 25 metus.

Rudenį aš tiesiog išbarstydavau rugių ir miežių sėklas ant lauko paviršiaus tuo metu, kai ten dar auga ryžiai. Po kelių savaičių aš nupjaunu ryžius ir jų šiaudus išmėtau lauko paviršiuje.

Tas pats ir ryžiams. Žieminiai javai pjaunami maždaug 20-ą gegužės. Prieš dvi savaites iki pilno grūdų subrendimo, aš išmėtau ryžių sėklas rugių ir miežių laukuose. Nuėmus ir iškūlus žieminius javus, išmėtau po lauką miežių ir rugių šiaudus.

Manau, kad to pačio metodo panaudojimas sėjant ryžius ir žieminius javus – yra unikali šios žemdirbystės sistemos ypatybė. Jei praeisit prie sekančio lauko, leiskite atkreipti jūsų dėmesį, kad ryžiai buvo čia pasėti praeitą rudenį kartu su žieminiais javais. Taip pat šiame lauke visa sėja baigta prieš pat Naujus Metus. Tai dar vienas būdas palengvinti darbą.
Jūs taip pat galite pastebėti, kad šiame lauke auga balti dobilai ir piktžolės. Dobilų sėklos buvo išbarstytos tarp ryžių spalio pradžioje, prieš pasėjant rugius ir miežius. Piktžolių sėja aš nesirūpinau, jos pačios pasisėja.

Tokiu būdu, sėjos eiliškumas šiame lauke sekantis: spalio pradžioje tarp ryžių išbarstau dobilų sėklas, po to spalio viduryje sėju žieminius javus. Lapkričio pradžioje nuimu ryžius, po to pasėju ateinančių metų ryžius ir užmėtau visą lauka ryžių šiaudais. Rugiai ir miežiai, kuriuos matote prieš save užauginti tokiu būdu.

Dešimties arų plote vienas ar du žmonės gali atlikti visus darbus ryžių ar žieminių javų išauginimui per keletą dienų. Kažin ar gali būti paprastesnis javų priežiūros būdas.

Šis metodas visiškai priešingas šiuolaikiškai žemdirbystės technologijai. Jis išsviedžia per langą visas mokslines ir “Know-how” tradicinės žemdirbystės žinias. Šis žemdirbystės būdas nenaudojantis nei mašinų, nei gatavų trąšų, nei cheminių apsaugos priemonių, leidžia gauti tokį pat ar net didesnį derlių, negu vidutiniškame Japonų ūkyje. Viso to įrodymas bręsta tiesiai prieš jūsų akis.

Visiškai nieko

Neseniai žmonės paklausė manęs, kodėl aš prieš daugelį metų užsiėmiau šiuo žemdirbystės metodu. Iki šiol aš su niekuo neaptarinėjau to. Jūs galėtumėt pasakyti, kad tam tiesiog nebuvo reikalo. Tai buvo tiesiog, kaip jūs pasakytumėt, šokas, blyksnis, vienas mažas pergyvenimas, kuris tapo pradiniu tašku.

Šis praregėjimas visiškai pakeitė mano gyvenimą. Šitam naujam regėjime nėra nieko konkretaus, bet jo esmę galima perduoti maždaug taip: “žmonija nežino visiškai nieko. Niekas neturi vidinės vertės ir bet koks veiksmas – tai beprasmiškos pastangos”. Tai gali pasirodyti absurdiška, bet tai vienintelis būdas išreikšti mano mintį. Ši mintis atsirado mano galvoje staiga, kada aš buvau dar visai jaunas. Aš nežinojau, ar tai buvo teisingas ar ne šis intuityvus supratimas to, kad visos žmonijos žinios ir pastangos yra nieko vertos, bet jei aš ir abejojau ir bandžiau išvyti tą mintį, vis tiek viduje aš negalėjau rasti nieko, ką būtų galima jai priešpriešinti. Tik tvirtas įsitikinimas, kad tai yra taip, degė manyje. Paprastai yra galvojama, kad nėra nieko didingesnio už žmogaus protą, kad žmogiškos būtybės – kūrinijos viršūnė ir kad jų kūriniai ir kūryba atspindėta kultūroje ir istorijoje, išrodo pritrenkiančiai. Tai plačiai paplitęs požiūris.

Kadangi tai, apie ką aš galvojau, buvo tokio požiūrio neigimas, aš negalėjau niekam paaiškinti savo požiūrio į daiktus. Palaipsniui aš nusprendžiau suteikti savo mintims formą, įkūnyti jas į praktinę veiklą ir tuo būdu nustatyti ar mano supratimas teisingas ar klaidingas. Pašvęsti savo gyvenimą darbui fermoje, ryžių ir žieminių javų auginimui – tai buvo kryptis, kurią nusprendžiau sekti.

Kas tai buvo per išgyvenimas taip pakeitęs mano gyvenimą?
Prieš 40 metų, kada man buvo 25 metai, aš dirbau Jokohamos Valdybos Muitinėj, augalų inspekcijos skyriuje. Mano pagrindinės pareigos buvo įvežamų ir išvežamų augalų tikrinimas ar jie neužkrėsti vabzdžiais – ligų platintojais. Man pasisekė, nes aš turėjau daug laisvo laiko, kurį praleisdavau laboratorijoje, atlikdamas tyrimus susijusius su mano specialybe, fitopatologija. Ta laboratorija yra netoli Jamatė parko, ir stovi ant aukšto skardžio virš Jokohamos įlankos. Tiesiai priešais pastatą stovi katalikiška bažnyčia, o į rytus nuo jos – mergaičių mokykla. Tai buvo labai rami vieta, kuri sudarė puikias sąlygas moksliniam darbui.

Patologijos laboratorijos mokslinis darbuotojas buvo Eiiči Kurosava. Aš mokiausi fitopatologijos pas Makoto Okerą, aukštosios žemės ūkio mokyklos Gife, dėstytoją ir vadovaujamas Suechiko Igata iš Okajamos prefektūros žemės ūkio Tyrimo Centro.

Man labai pasisekė, kad dirbau su profesorium Kurosava. Nors liko mažai žinomas Akademiniame pasaulyje, tai buvo žmogus, kuris izoliavo ir išaugino grybo kultūrą, kuri sukeldavo ryžių ligą “bakane”. Jis tapo pirmas, kas ekstrahavo iš grybo kultūros augalų augimo hormoną gibereliną. Šis hormonas nedideliu kiekiu papuolęs į jauną ryžio augalą, duoda įdomų efektą, iššaukdamas nenormaliai stiprų augalo augimą.
Didelis šio hormono kiekis sukelia priešingą efektą, sulaikydamas augalo augimą. Niekas Japonijoje neatkreipė ypatingo dėmesio į šį atradimą, bet užsienyje tai tapo aktyviu tyrimų objektu. Greitai po to JAV pradėjo naudoti gibereliną besėklių vynuogių auginime.

Aš gerbiau Kurosava – san (kreipinio forma Japonijoje, vienoda vyrams ir moterims) kaip savo tėvą ir jam vadovaujant aš sukūriau preparatinį mikroskopą ir pašvenčiau save ligų tyrimui, kurios sukeldavo stiebų, šakų ir vaisių puvinius amerikietiškų ir japoniškų rūšių citrusiniuose. Per mikroskopą aš stebėjau grybų kultūras, įvairių rūšių kryžminimąsi ir naujų piktybinių rūšių formavimąsi. Aš buvau įsijautęs į savo darbą. Kadangi mano užsiėmimai reikalavo pastovios gilios koncentracijos, tai būdavo momentai, kada aš griūdavau be sąmonės iš nuovargio tiesiog darbo laboratorijoje metu.

Tai buvo pačios jaunystės sužydėjimo laikas ir aš visą jį praleisdavau užsidaręs laboratorijoje. Aš gyvenau Jokohamos uosto rajone, ne pačioj geriausioj vietoj, kad valkiotis gatvėmis ir smagiai leisti laiką.
Tuo metu įvyko toks nutikimas. Paniręs į save su fotoaparatu rankose aš vaikščiojau krantine ir staiga pamačiau gražią moterį. Aš pamaniau, kad ji galėtų būti geru objektu fotografavimui, todėl paprašiau jos man papozuoti. Aš padėjau jai pakilti į užsienietiško garlaivio denį ir paprašiau jos papozuoti viena poza, po to kita ir padariau keletą fotografijų. Ji paprašė atsiųsti jai nuotraukas, kada jos bus padarytos. Tada aš paklausiau kur jas nusiųsti, ji tiesiog pasakė “į Ofuną” ir nuėjo, nepasakiusi net savo vardo. Kada aš išryškinau juostelę, parodžiau draugui nuotraukas ir paklausiau ar jis žino kas čia tokia? Jis aiktelėjo ir pasakė “tai Mieko Takaminė garsi kino žvaigždė”. Aš tučtuojau jai išsiunčiau į Ofuną dešimt padidintų nuotraukų. Greitai jos su autografais grįžo pas mane paštu, nebuvo tik vienos. Galvodamas apie tai vėliau, aš supratau, kad tai buvo nuotrauka, padaryta stambiu planu profiliu. Matyt, joje matėsi raukšlelės ant jos veido. Aš buvau patenkintas, ir jaučiausi taip, tarsi man akimirkai pasisekė žvilgtelėti į moteriškos psichikos paslaptį.

Nors aš buvau lėtas ir nevikrus, aš dažnai vaikščiojau į šokių salę esančią Nankingano rajone. Kartą ten pamačiau populiarią dainininkę Noriko Avaiją ir pakviečiau ją šokiui. Aš niekad nepamiršiu to šokio, kadangi aš buvau apstulbintas jos kūno, tokio didelio, kad aš negalėjau apkabinti jos per taliją. Šiaip ar taip, aš buvau labai užsiėmęs jaunas žmogus, kurio dienos ėjo pastoviai stebintis gamtos pasauliu, atsivėrusiu man pro mikroskopo objektyvą, stebindamas mikropasaulio panašumu su dideliu pasauliu begalinės Visatos. Vakarais, įsimylėjęs ar ne, aš flirtuodavau su mergaitėmis ir džiaugiausi gyvenimu. Aš maniau, kad tai betikslis gyvenimas, ir pervargimai nuo įtempto darbo privedė galų gale prie nesibaigiančių apalpimų darbo metu. Po to aš susirgau aštria pneumonija ir buvau “patalpintas” į palatą viršutiniame Policijos ligoninės aukšte, kur man padarė pneumotoraksą.

Buvo žiema ir pro išmuštą langą veržėsi vėjas ir nešiojo sniegą po kambarį. Po apklotu buvo šilta, bet mano veidas buvo šaltas kaip ledas. Seselė pamatuodavo mano temperatūrą ir tuoj pat išeidavo iš palatos. Kadangi mano kambarys buvo galinis pas mane niekas neužeidavo. Man atrodė, kad aš paliktas šalčio valiai ir staiga pasinėriau į vienatvės pasaulį. Aš pasijaučiau likęs vienas akis į akį su mirties baime. Kad aš prisimenu tai dabar, ši baimė atrodė be priežasties, bet tada tai buvo stiprus jausmas.

Galų gale, mane išrašė iš ligoninės, bet aš negalėjau išsikapstyti iš depresijos būsenos. Kuo aš tikėjau iki šiol? Aš apie nieką nemąsčiau ir buvau patenkintas, bet kokia buvo tokio mano kilniadvasiškumo prigimtis? Aš buvau pasimetęs nuo savo apmąstymų apie gyvenimo ir mirties prigimtį. Aš negalėjau miegoti, negalėjau užsiiminėti savo darbu, kasdienėse klajonėse po uolas netoli įlankos aš negalėjau rasti palengvėjimo.

Kartą naktį, kada aš kaip įprastai klajojau, nukritau be jėgų visiškai išsekęs ant kalvos viršūnės, nuo kurio atsivėrė vaizdas į įlanką, ir užsnūdau, atsirėmęs į didelio medžio kamieną. Aš gulėjau ten snūduriuodamas iki aušros. Aš net pamenu, kad tą rytą buvo 15 gegužės. Pusiau miegodamas aš stebėjau ir matydamas kaip teka salė, aš tuo pat metu tarsi ir nemačiau jos.

Kada apačioje papūtė lengvas vėjelis, ryto rūkas staiga dingo. Kaip tik tuo metu pasirodė naktinė gervė, šaižiai suriko ir nulėkė sau. Aš girdėjau jos sparnų mostus. Tą akimirką visos mano abejonės ir niurus mano pasimetimo rūkas dingo. Viskas, kas buvo tvirtu mano įsitikinimu, viskas, kuo aš anksčiau pasitikėjau, buvo nunešta vėjo. Aš jaučiau, kad aš supratau vienintelį dalyką. Be mano proto įsikišimo, žodžiai patys iškilo manyje: “šiame pasaulyje visiškai nieko nėra”. Aš jaučiau, kad aš nieko nesupratau (nieko nesupratau, ta prasme reiškia intelektinių žinių nereikšmingumo suvokimą).

Aš galėjau matyti, kad visos koncepcijos, kuriomis aš gyvenau, visi įsivaizdavimai apie pačią būtį, buvo tuščias išsigalvojimas. Mano dvasia tapo šviesi ir aiški. Aš kaip laukinis šokinėjau iš džiaugsmo. Aš galėjau girdėti mažų paukštelių čiauškėjimą medžiuose ir matyti tolimas bangas su kylančios saulės blyksniais. Medžių lapija siūbavo virš manęs žalia ir blizganti. Aš jaučiau, kad tai buvo tikras rojus žemėje. Viskas, kas mane slėgė, visoks sutrikimas išgaravo kaip sapnas, kažkas tai viena, ką galima pavadinti “tikra esatim” atsivėrė man.

Aš manau, galima drąsiai teigti, kad po to ryto pergyvenimo mano gyvenimas visiškai pasikeitė.

Nežiūrint į permainą, aš likau vidutiniu, neprotingu žmogumi, ir tai taip ir liko be pakitimų nuo to laiko iki pat šio momento.
Žiūrint iš šalies, mano kasdieniame gyvenime negalima buvo pastebėti nieko ekstra ypatinga.

Bet įsitikinimas, kad aš žinau tą vieną dalyką manęs neapleido iki pat šiol. Aš pragyvenau 30, 40 metų, tikrindamas ar neapsirikau, visą laiką apmąstydamas praeitą kelią, bet nei karto neradau įrodymų, kad yra priešingai.

Tai, kad ši įžvalga turi be galo didelę reikšmę, visai nereiškia, kad ir aš įgavau kažkokią tai ypatingą reikšmę. Aš likau paprastu žmogumi, kaip sakant- senu varnu. Atsitiktiniam stebėtojui galiu pasirodyti nuolankiu arba išpuikusiu. Aš kartoju jauniems žmonėms, dirbantiems mano sode, kad jie nebandytų mane mėgdžioti, ir mane iš tiesų pykdo, kada kas nors iš jų nepriima rimtai šito patarimo. Vietoj to, aš prašiau, kad jie tiesiog gyventų gamtoje ir vykdytų savo dienos darbus. Ne, manyje nėra nieko ypatingo, bet tai, ką man pasisekė suprasti – iš tiesų yra labai svarbu.

Sugrįžimas į kaimą

Vieną dieną po nutikimo aš atsiskaičiau darbe ir padaviau pareiškimą išėjimui. Mano viršininkas ir draugai buvo nustebę, jie nežinojo ką su juo daryti. Jie surengė atsisveikinimo vakarėlį restorane virš krantinės, bet atmosfera buvo truputi neįprasta. Jaunas žmogus, kuris iki šios dienos gerai su visais sutarė, kuris neatrodė nepatenkintas savo darbu, bet atvirkščiai, buvo visa širdimi atsidavęs savo tyrimams, staiga nelauktai pareiškia, kad viską meta ir išeina, o aš buvau laimingas ir juokiausi.
Tuo metu aš visiems kalbėjau: “šitoj pusėj – krantinė. Kitoje pusėje krantinė nr. 4. jeigu jūs įsivaizduosite, kad šitoj pusėj gyvenimas, tada kitoje pusėje mirtis. Jeigu norite atsikratyti minties apie mirtį, tai jūs turite atsikratyti minties, kad šitoje pusėje gyvenimas. Gyvenimas ir mirtis vieningi”.

Kai aš taip kalbėjau, kiekvienas tapdavo dar labiau sunerimęs dėl mano būsenos. “ką jis kalbą? Jis ko gero, išprotėjo” – ko gero galvojo jie. Jie išlydėjo mane liūdnais veidais. Tik aš vienas žvaliai žygiavau su gera nuotaika.

Tuo metu mano kambario kaimynas buvo ypač susirūpinęs mano būkle. Jis pasiūlė man truputį pailsėti, galbūt, Boso pusiasalyje. Vienu žodžiu aš išėjau. Aš būčiau išvažiavęs bet kur. Jei tik kas nors būtų mane pakvietęs. Aš sėdau į autobusą ir važiavau daug mylių, žvelgdamas į ryžių laukus ir mažus kaimelius šalia kelio. Vienoje stotelėje aš pamačiau mažą rodyklę, kurioje buvo užrašyta, “Utopija”. Aš išlipau ir nuėjau jos ieškoti. Ant kranto buvo nedidelis viešbutukas. Pakilęs ant skardžio, aš susiradau vietą su puikiu vaizdu. Aš apsistojau viešbutyje ir leidau dienas, vartydamasis snauduly aukštoje žolėje aukštai virš jūros. Tai tęsėsi, galbūt- keletą dienų, galbūt- mėnesį, bet kokiu atveju, aš praleidau ten kurį laiką. Dienos bėgo ir mano džiaugsmas blėso, ir aš pradėjau mąstyti, kas gi vis dėlto atsitiko. Jūs pasakytumėt, kad pagaliau, aš atsitokėjau.

Aš nuvažiavau į Tokiją ir gyvenau ten kurį laiką leisdamas dienas pasivaikščiojimuose po parką ir kalbėdamasis gatvėse su žmonėmis, miegodamas kur papuola. Mano draugas rūpinosi dėl manęs ir vieną dieną atvažiavo pažiūrėti kaip aš gyvenu. “Argi tu negyveni sapnų pasauly, iliuzijos pasauly?” “Ne – atsakiau aš, tai jūs gyvenate sapnų pasauly”. Kada mano draugas apsisuko, kad pasakytų “iki pasimatymo”, aš atsakiau jam kažką tai tokio: “nesakyk iki pasimatymo, atsisveikinti, tai atsisveikinti”. Mano draugas, atrodo, prarado bet kokią viltį.

Aš palikau Tokiją, perkirtau Konsai rajoną (Osaką, Kobę, Kioto) ir judėdamas į pietus pasiekiau Kiusiu. Aš mėgavausi, keliaudamas iš vietos į vietą kartu su vėju. Aš išbandžiau daugelį žmonių savo atradimu, kad viskas beprasmiška, ir neturi reikšmės, kas viskas sugrįžta į nieką. Bet tai buvo per daug arba per mažai, kad būtų suprasta mūsų pasaulyje užimtam savo kasdieniniu gyvenimu. Jokio ryšio su šiuo pasauliu nebuvo. Aš galėjau tik mintyse įsivaizduoti šitą “nereikalingumo koncepciją” kaip didelį gėrį pasauliui ir ypatingai dabartiniam pasauliui, kuris taip greitai juda priešinga kryptimi. Aš norėjau išplatinti savo idėją po visą šalį. Bet rezultatas buvo toks, kad visur, kur tik aš nepasirodydavau, į mane žvelgė tik kaip į ekscentrišką jauną žmogų. Tada aš grįžau į savo tėvo ūkį kaime.

Mano tėvas augino tuo metu mandarinus, ir aš apsigyvenau trobelėje ant kalno ir pradėjau gyventi labai paprastą, primityvų gyvenimą. Aš galvojau, kad jeigu aš čia galėsiu realiu pavyzdžiu pademonstruoti savo gyvenimo supratimą, augindamas mandarinus ir javus- pasaulis pripažins mano teisumą. Argi ne geriausias būdas, vietoj šimtų paaiškinimų, praktiškai įkūnyti savo filosofiją į gyvenimą? Nuo tos minties ir prasidėjo mano žemdirbystės metodas, kurį galima pavadinti “nieko-ne-darymu” (šituo išsireiškimu misteris Fukuoka atkreipia dėmesį į ganėtiną savo metodo paprastumą. Šis metodas nereikalauja įtempto darbo, ypatingai nuimant derlių, bet vis dėl to, to darbo yra mažiau lyginant su kitais metodais). Tai buvo1938m, 13-ti mūsų imperatoriaus metai.
Aš apsistojau ant kalno ir viskas sekėsi gerai, kol mano tėvas nepatikėjo man gausiai derančių medžių sode. Jis jau apgenėjo medžių vainikus, suteikdamas jiems formą “puodelis sakei”, taip kad nuo jų buvo lengva rinkti vaisius. Kada aš palikau juos tokioj būklėj be priežiūros, tai šakelės persipynė, vabzdžiai užpuolė medžius ir visas sodas per trumpą laiką sunyko.

Buvau įsitikinęs, kad kultūriniai augalai turi augti patys sau ir neturi būti prižiūrimi. Aš veikiau tikėdamas kad viskas turi vystytis natūraliai, bet aš atradau, kad jeigu jūs panaudosite tai praktikoje be būtino pasiruošimo, tai gana ilgai jūsų reikalai klostysis nekaip. Tai tiesiog neūkiškumas, o ne “natūralus ūkis”. Mano tėvas buvo sukrėstas. Jis pasakė, kad aš turiu disciplinuoti save, galbūt, įsitaisyti kur nors į darbą ir grįžti atgal, kada vėl paimsiu save į rankas. Tuo metu mano tėvas buvo kaimelio seniūnas ir kitiems kaimo bendruomenės nariams buvo sunku suprasti jo ekscentrišką sūnų, kuris ryškiai nesugebėjo suderinti savo santykių su žmonių, gyvenančių ant kalvų, pasauliu. Be to, man nepatiko karinės tarnybos perspektyva, ir kadangi karas darėsi vis žiauresnis, aš nusprendžiau įvykdyti tėvo norą ir įsitaisyti į darbą.

Tuo laiku specialistų trūko. Koti prefektūros bandymų stotis girdėjo apie mane ir pasiūlė man augalų kenkėjų ir ligų kontrolės tarnybos vyriausiojo mokslinio darbuotojo postą. Aš dirbau Koti prefektūroje aštuonis metus. Bandymų centre aš tapau mokslinės žemdirbystės skyriaus inspektoriumi ir pasinėriau į tyrimus kaip padidinti maisto produktų gamybą karo metu. Bet iš tiesų visus tuos aštuonis metus aš mąsčiau apie santykius tarp mokslinės ir natūralios žemdirbystės. Cheminė žemdirbystė, kuri naudoja žmogiško intelekto vaisius, pripažinta pačia progresyviausia (pirmaujančia). Klausimas, kuris visada sukosi mano galvoje, buvo toks: ar gali natūrali žemdirbystė atsilaikyti prieš šiuolaikinį mokslą?
Kada karas baigėsi, aš pajaučiau gaivų laisvės vėją ir su palengvėjimo atodūsiu grįžau į savo kaimą, kad vėl užsiimti žemdirbyste.

Kelias į “nieko-ne-darymo” metodą

Trisdešimties metų bėgyje aš gyvenau tik savo ūkiu ir turėjau mažai kontaktų su žmonėmis už mano bendruomenės rato. Tų metų bėgyje aš tiesiogiai judėjau į “nieko -ne -darymo” žemdirbystės metodo sukūrimą.
Įprastai, kuriant naują metodą, užduodamas klausimus: “Kas bus, jei padarysim taip?” arba “O jeigu padarysime šitaip?”, t.y. išbandomi vienas po kito įvairūs agrotechnikos būdai. Toks dabartinis žemės ūkio mokslas ir natūralus jo rezultatas, kad jis daro ūkininką dar labiau užimtą.

Mano būdas tiesiog priešingas. Aš siekiu malonaus, natūralaus ūkininkavimo būdo (ūkininkaujama taip paprastai, kaip tai įmanoma natūralioje aplinkoje ir bendradarbiaujant su ja, skirtingai nuo šiuolaikinės tendencijos naudoti vis sudėtingesnę techniką, kad visiškai perdaryti gamtą pagal žmogaus norus), kurio tikslas yra palengvinti darbą, o ne pasunkinti. “O ką, jei nedaryti šito? O ką, jei nedaryti to?”- toks yra mano mąstymo būdas. Galų gale, aš padariau išvadą, kad nereikia žemės arti, nereikia jos tręšti, nėra reikalo ruošti kompostą, nėra reikalo naudoti insekticidus. Kada jūs dasigalvojate iki tiek, tai lieka visai nebedaug agrotechninių veiksmų, kurie yra išties būtini. Priežastis, dėl kurios yra būtina pastoviai tobulinti agrotechniką, yra tame, kad natūralus balansas ta agrotechnika yra taip smarkiai pažeistas, kad žemė tapo priklausoma nuo jos.

Šį priežasties - pasekmės ryšį galima panaudoti ne tik žemės ūkyje, bet taip pat ir kitiems žmogiškos veiklos aspektams. Daktarai ir medicina tampa būtini, kada žmonės sukuria nesveiką aplinką. Formalus mokyklinis apmokymas neturi vidinės vertės, bet tampa būtinu, kada žmonija sukuria sąlygas, kuriose žmogus turi įgyti “išsilavinimą”, kad galėtų gyventi.

Prieš karo pabaigą, kada aš bandžiau citrusinių sode įgyti natūralaus ūkininkavimo patirtį, aš negenėjau medžių ir leidau jiems augti taip, kaip jie nori. Rezultate, šakos persipynė viena su kita, medžius užpuolė vabzdžiai ir beveik 0.8ha mandarinų sodo pražuvo. Nuo to laiko klausimas “Kas gi tai yra natūralus metodas?” neišeina man iš galvos. Ieškodamas atsakymo aš pražudžiau dar 400 medžių. Bet, pagaliau, aš pajaučiau, kad galiu su įsitikinimu pasakyti: “štai natūralus metodas”.
Kiek medžiai nukrypsta nuo savo natūralios formos ir tampa būtinas genėjimas ir vabzdžių naikinimas, tiek žmogiška visuomenė tolsta nuo gamtiško gyvenimo ir tampa būtinu mokyklinis išsilavinimas. Gamtoje formalus mokyklinis išsilavinimas neranda panaudojimo. Vaikų auklėjime daugelis tėvų daro tą pačią klaidą, kurią aš dariau savo sode pradžioje. Pavyzdžiui, mokyti vaikus muzikos taip pat nebūtina, kaip nebūtina genėti vaismedžių. Vaikų ausis pati gaudo muziką. Upelio čiurlenimas, varlių kvaksėjimas ant upės kranto, lapų šlamėjimas miške – visi tie natūralūs garsai,- tai muzika, tai tikra muzika. Bet kada įsiveržia įvairūs erzinantys triukšmai ir išmuša iš vėžių, vaikiškas švarus muzikos suvokimas prapuola. Jei tai tęsti, vaikas praras gebėjimą išgirsti dainą paukščio šauksme ar vėjo garse. Ir todėl muzikinis auklėjimas laikomas tinkamu vaikiškam vystymuisi.

Vaikas, išaugęs su nesugadinta švaria klausa, galbūt, nesugebės sugroti populiarios melodijos smuiku ar pianinu, bet aš nemanau, kad tai turi kokį tai ryšį su gebėjimu girdėti tikrą muziką ar dainuoti. Kada širdis pilna dainų, apie tokį vaiką galima pasakyti, kad jis muzikaliai apdovanotas.
Beveik kiekvienas galvoja, kad “gamta” – tai geras dalykas, bet mažai kas gali suprasti skirtumą tarp to kas jai būdinga ir kas nebūdinga. Jei vieną vienintelį naują pumpurą nupjauti nuo vaismedžio, tai gali iššaukti tokius pažeidimus, kurių nebebus įmanoma atitaisyti. Jei medžiui leidžia augti laisvai jo natūralia forma, tai šakelės išauga iš kamieno tam tikra tvarka, taip kad visi lapai gauna saulės šviesos vienodai. Jei tvarka pažeista, šakos pradeda konfliktuoti viena su kita, perdengia viena kitą, susipina, ir lapai sudžiūna tose vietose, kur saule negali patekti. Atsiranda vabzdžių pažeidimai. Jeigu negenėti, tai kitais metais atsiras dar daugiau nudžiuvusių šakų.

Žmonių įsikišimas pažeidžia natūralią eigą, o kada pažeidimai nebeatsistato, ir neigiami efektai kaupiasi, pradeda iš visų jėgų darbuotis, kad ištaisyti juos. Jei tas pataisymas pasirodo sėkmingas, jie mano, kad panaudotos priemonės tai puikiausias pasiekimas. Žmonės kartoja tai vėl ir vėl. Tai panašiai kaip kad kvailys negalvodamas sudaužo savo stogo čerpes. O po to pamatęs, kad lubos pradėjo pūti nuo lietaus, jis užlipa ant stogo ir pataiso pažeidimus, džiaugdamasis, kad rado puikų problemos sprendimą.

Tas pats vyksta su mokslininku. Jis ištisas dienas ir naktis palinkęs prie knygų, pervargina savo akis ir tampa trumparegiu, ir jei jūs pasidomėsite, kuo jis visą tą laiką taip domėjosi, tai pasirodys, kad jis visą tą laiką išradinėjo akinius nuo trumparegystės.

Sugrįžimas prie ištakų

Remdamasis į ilgą savo dalgio kotą, aš dariau pertrauką dirbdamas sode ir žvelgiau į kalną ir į kaimą apačioje. Aš stebiuosi, kad filosofinės sistemos keitė viena kitą greičiau, negu kad vyko metų laikų kaita.
Kelias kuriuo aš ėjau, tai natūrali žemdirbystė, daugeliui žmonių atrodo keistas, iš pradžių jie tai interpretavo kaip reakciją, nukreiptą prieš intensyvų ir nekontroliuojamą mokslo vystymąsi, bet viskas, ką aš dariau dirbdamas čia kaime, - tai bandymas parodyti, kad žmonija visiškai nieko nežino. Kadangi pasaulis juda su pasiutusia energija visiškai priešinga kryptimi, gali pasirodyti, kad aš tiesiog atsilikau nuo laiko, bet aš tvirtai žinau, kad kelias, kuriuo aš einu pats išmintingiausias.

Per paskutinius keletą metų, žmonių, besidominčių natūraliu ūkininkavimu, skaičius žymiai išaugo. Atrodo, kad mokslinio vystymosi riba pasiekta, atsiranda abejonių išsirinkto kelio teisingumu, ir ateina perkainavimo (apmąstymo) metas. Tai kas anksčiau atrodė primityvu ir atsilikę, dabar netikėtai pasirodo kaip toli aplenkę dabartinį mokslą. Gali pasirodyti keista, bet man tai neatrodo keista.

Neseniai aš aptarinėjau tai su profesoriumi Juma iš Kioto universiteto. Prieš 1000 metų Japonijoje praktikavosi žemdirbytė be arimo, ir tai tęsėsi iki Tokugavos eros pradžios prieš 300-400 metus, kada buvo įvestas negilus dirvos purenimas. Gilus arimas atėjo į Japoniją kartu su vakarietišku žemdirbystės mokslu. Aš sakiau, kad slegiama būsimų problemų sekanti karta bus priversta grįžti į neariminę žemdirbystę.
Kultūrų auginimas nesuartame lauke, gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio sugrįžimu prie primityvios žemdirbystės, bet keleto metų bėgyje šis metodas buvo tikrinamas universiteto laboratorijose ir žemės ūkio tyrimo centruose visoje šalyje. Ir buvo įrodyta, kad tai pats paprasčiausias, efektyviausias ir šiuolaikiškiausias metodas palyginus su visais kitais. Nors šis metodas neigia šiuolaikišką mokslą, dabar jis atsidūrė pirmose eilėse šiuolaikiško žemės ūkio išvystyme.

Aš paskelbiau aprašymą šios “neariminės technologijos su tiesioginio žieminių javų ir ryžių išėjimo sėjomaina” žemės ūkio žurnale prieš 20 metų. Nuo to laiko tas aprašymas dažnai pasirodydavo spaudoje ir buvo ne kartą pristatytas publikai per radiją ir televizijos programose, bet niekas nekreipė į tai dėmesio.

Dabar staiga prasidėjo visai kita istorija. Galima sakyti, kad natūralus ūkininkavimas tapo aistringu užsiėmimu. Žurnalistai, profesoriai, eiliniai tyrinėtojai grūdasi, kad aplankytų mano laukus ir trobeles kalnuose. Įvairūs žmonės žvelgia į tai iš įvairių požiūrio taškų, daro nuosavas išvadas ir išvažiuoja. Vieniem tai atrodo primityvu, kitiem – atsilikę, o kai kas tai laiko žemės ūkio pasiekimų viršūne ir net dar daugiau – sveikina kaip prasiveržimą į ateitį. Įprastai žmonės rūpinasi tik vienu: ar toks ūkininkavimo būdas yra ateities šauklys ar seno atgimimas. Nedaugelis sugeba teisingai suprasti, kad natūrali žemdirbystė atsirado iš nejudamo ir nekintamo žemės ūkio vystymosi centro. Ant kiek žmonės nutolę nuo gamtos, ant tiek jie vis toliau ir toliau tolsta nuo centro. Tuo pat metu, įcentrinė jėga pasireiškia tuo, kad atsiranda noras vėl grįžti į gamtą. Bet jei žmonės tiesiog atsitiktinai papuola į tą ar kitą srovę, judėdami į dešinę ar kairę priklausomai nuo sąlygų, tai rezultate bus tik didelis aktyvumas. Nejudėdamas pirminis taškas, esantis už santykinės srities, lieka jų nepastebėtas. Aš manau, kad net judėjimas “atgal į gamtą”, prieš gamtos teršimą, kaip bebūtų vertas paskatinimo, nenukreiptas į tikrą problemos sprendimą, jeigu jis yra tik reakcija į dabartinio amžiaus hipertechnizaciją.
Gamta nekinta, nors gamtos pažinimo keliai neišvengiamai kinta iš vienos epochos į kitą. Nepriklausomai nuo epochos, natūrali žemdirbystė egzistavo visada, kaip šaltinis iš kurio išteka visas žemės ūkis.

Kodėl natūrali žemdirbystė neišplito plačiau?

Per paskutinius 20-30 metų natūralus ryžių ir javų auginimo metodas buvo išbandytas plačiame klimatiniame diapazone ir įvairiomis gamtinėmis sąlygomis. Beveik kiekvienoje Japonijos prefektūroje buvo atlikti tyrimai siekiant palyginti derlius naudojant “tiesioginę sėją be arimo” ir ryžių bei žieminių javų derlius išaugintus tradiciniais būdais ant lysvių ir vagų ariant. Šitie išbandymai nedavė įrodymų, neigiančių natūralios žemdirbystės universalumą įvairiose gamtinės sąlygose.
Todėl, iškyla klausimas, kodėl ši tiesa neišplito plačiai. Aš manau, viena iš priežasčių yra ta, kad pasaulis tapo toks specializuotas, kad žmonės prarado sugebėjimą suvokti ką nors visapusiškai. Pavyzdžiui, Koti prefektūros tyrimo centro augalų apsaugos ekspertas atvyko sužinoti, kodėl mano laukuose tiek mažai ryžių cikados, nors aš visai nenaudoju insekticidų. Kadangi nusistovėjo pusiausvyra tarp vabzdžių ir jų natūralių priešų- vorų, dauginimosi greičio ir kai kurių kitų faktorių, ryžių cikada sutinkama mano laukuose taip pat retai, kaip ir Centro laukuose, kuriuose daugelį kartų buvo panaudoti įvairūs mirtini chemikalai.

Profesorius buvo taip pat nustebęs, aptikęs, kad taip retai mano laukuose sutinkami kenksmingi vabzdžiai, jų natūralūs priešai mano laukuose daug skaitlingesni, negu laukuose apdorotuose insekticidais. Galiausiai jis suprato, kad laukuose yra toks stovis dėl natūralios pusiausvyros, nusistovėjusios tarp įvairių vabzdžių bendrijų. Jis pripažino, kad jeigu įsisavinti mano metodą, tada ryžių žūties nuo ryžių cikados problema gali būti išspręsta. Po to jis sėdo į savo automobilį ir išvažiavo į Koti.
Bet jei jūs paklausite, ar buvo pas mane tiriamojo Centro specialistai, užsiimantys dirvos derlingumu ar augalininkyste, tai atsakysiu: “ne, jie nebuvo”. Bet jei jūs pasiūlysite konferencijoje ar susirinkime, kad mano metodą, ar greičiau ne metodą išbandytų plačiai, aš manu, kad prefektūra ar bandomoji stotis atsakys: “Atleiskite, tam dar neatėjo laikas. Mes turime iš pradžių ištyrinėti metodą iš visų galimų požiūrio taškų, prieš duodami galutinį atsakymą”. Praeis metai, kol bus duotas galutinis atsakymas.

Tokie dalykai vyksta visą laiką. Specialistai ir moksliniai darbuotojai atvažiuoja į šį ūkį iš visos Japonijos. Žvelgdami į laukus per savo specializacijos požiūrį tašką, kiekvienas iš tyrinėtojų mato juos, mažiausiai- patenkinamus, jeigu ne puikius. Bet praėjus 5 ar 6 metams po bandomosios stoties, esančio Koti prefektūroje profesoriaus apsilankymo, įvyko mažai permainų. Šiais metais universiteto žemės ūkio fakultete Kinki sukurta brigada natūralios žemdirbystės programai. Į kurios sudėti pateks studentai iš įvairių fakultetų atvažiuos čionai ir atliks tyrimus. Toks požiūris gali tapti žingsniu į priekį, bet aš jaučiu, kad už viso to gali sekti ir du žingsniai atgal.

Apsišaukėliai ekspertai dažnai daro sekančius pastebėjimus: “Pagrindinė metodo idėja teisinga, bet ar nepatogiau būtų derlių imti mašina?” arba “Ar nebūtų derlius dar didesnis, jei jūs kai kada naudotumėte trąšas ir pesticidus?” Visada atsiranda tokių, kurie bando sumaišyti natūralią ir mokslinę žemdirbystes. Bet toks mąstymo būdas visiškai praleidžia svarbiausia. Fermeris, kuris daro kompromisus, nebeturi daugiau teisės kritikuoti mokslo iš pačių pagrindų.

Natūrali žemdirbystė – subtilus reikalas ir tai reiškia sugrįžimą prie žemdirbystės ištakų. Kiekvienas žingsnis priešinga kryptimi nuo ištakų gali tik išmušti iš vėžių.

Žmonija nežino gamtos

Aš tikėjausi, kad ateis toks laikas, kada mokslininkai, politikai, meno žmonės, filosofai, religiniai veikėjai ir tie, kurie dirba laukuose, susirinks čia, apžiūrės šiuos laukus ir kartu aptars visa tai. Aš manau, kad tai turi įvykti, jeigu žmonės išmoks žvelgti į daiktus, išėję už savo specializacijos ribų.

Mokslininkai mano, kad gali suprasti gamtą. Jie stovi tokio požiūrio taške. Kadangi jie įsitikinę, kad jie gali suprasti gamtą, tai jiem suteikta teisė tyrinėti ją ir pateikti tarnavimui žmogui. Bet mano nuomone, gamtos supratimas yra už žmogaus proto supratimo ribų.
Aš dažnai kalbu jauniems žmonėms trobelėse ant kalno, tiems kurie atėjo čia padėti ir išmokti natūralios žemdirbystės, kad kiekvienas gali matyti medžius ant kalno. Jie gali matyti lapų žalumą, jie gali matyti ryžių augalus. Jie mano, kad jie žino, kas tai yra žaluma. Susidurdami su gamta nuo ryto iki vakaro, jie pradeda galvoti, kad jie žino gamtą. Bet kada jie galvoja, kad jie pradeda suprasti gamtą, galima užtikrintai sakyti, kad jie klaidingame kelyje.

Kodėl gamtos neįmanoma pažinti? Tai ką suprantame kaip gamtą – tai tik gamtos idėja, atsirandanti kiekvieno žmogaus sąmonėje. Tikrą gamtą regi vaikai. Jie mato nemąstydami, tiesiogiai ir aiškiai. Jeigu žinomi net augalų pavadinimai, pavyzdžiui, mandarinmedis iš citrusinių šeimos, arba pušis iš pušinių šeimos, šituose pavadinimuos gamta neatsispindi savo tikromis formomis.

Objektas, kuris tyrinėjamas atskirtas nuo visumos – nerealus daiktas.
Specialistai iš įvairių mokslo sričių susirinko kartu ir apžiūrinėjo ryžio daigą, apsaugos nuo kenkėjų specialistas mato tik pažeidimus, padarytus kenkėjų. Augalų maitinimosi specialistas domisi tik augimo energija. Tai neišvengiama esant šiandieniniam specializavimuisi.

Duosiu pavyzdį. Aš pasakiau džentelmenui iš bandymų stoties, kada jis tyrinėjo santykius tarp ryžių cikados ir vorų mano laukuose: “Profesoriau, kadangi jūs tyrinėjate vorus, jūs domitės tik viena rūšimi tarp daugybės kitų natūralių cikados priešų. Šiais metais vorų priviso labai daug, bet pernai buvo labai daug rupūžių. Prieš tai labai daug buvo varlių. Egzistuoja begalė variacijų”.

Specializuotam tyrinėtojui neįmanoma suprasti atskiro grobuonies vaidmens sudėtinguose skirtingų rūšių santykiuose. Yra sezonai, kai cikados populiacija nedidelė todėl, kad daug vorų. Kitu laiku kada daug lyja, varlės sunaikina vorus, arba kada visai nelyja, tada nei varlių nei cikadų nebūna visai.

Vabzdžių kontroliavimo metodas, kuris ignoruoja tarpusavio santykius tarp vabzdžių, išties bevertis. Tiriant vorus ir cikadas būtina atsižvelgti į santykius tarp vorų ir varlių. Tai reiškia, kad neapsieisime be varlių profesoriaus. Vorų, cikadų ekspertai, ryžių ekspertai ir vandens režimo ekspertai, taip pat turės prisijungti prie būrio specialistų prieš ryžių kenkėjus.

Be to, šituose laukuose yra keturios ar penkios skirtingos vorų rūšys. Aš pamenu, kai prieš keletą metų kažkas tai atbėgo pas mane į namus anksti ryte, kad paklausti, ar aš uždengiau savo laukus šilko tinklu ar kažkuo panašiu į tai. Aš neįsivaizdavau, apie ką jis kalba, todėl skubiai išėjau pažiūrėti kame reikalas. Mes kaip tik buvome pabaigę ryžių pjūtį, ir per naktį ryžių ražiena ir žemos žolės pilnai pasidengė voratinkliais kaip šilko tinklu. Banguodama ir žibėdama ryto rūke, ji kėlė nuostabų stebuklingą vaizdą. Stebuklas yra tame, kad, kada tai atsitinka, tai būna labai retai, ir tęsiasi tai tik dieną ar dvi. Jeigu jūs įdėmia įsižiūrėsite, tai pamatysite po keletą vorų kvadratiniame colyje (5.25 cm2). Jie taip tankiai uždengia lauką, kad tarp jų beveik nelieka vietos. Hektare jų turėtų būti tūkstančiai ar net milijonai! Jeigu jūs ateisite pažiūrėti į lauką po 2-3 dienų tai pamatysite, kad keletos metrų ilgio voratinklių siūlai atitrūko nuo žemės ir plazdena ore pavėjui su 5-6 prisikabinusiais voriukais. Tai panašu į kiaulpienės pūkus ar pušies sėklas, nešiojamas vėjo. Jauni vorai įsikabina į siūlus ir tokiu būdu keliauja oru.
Šis reginys pristato stebėtiną gamtos dramą. Matydamas tai, jūs suprantate, kad poetai ir dailininkai taip pat turi prisijungti prie specialistų kovojančių su kenkėjais būrio.

Kada laukai apdorojami chemikalais, visa tai staiga suyra. Aš kartą pagalvojau, kad nebūtų nieko blogo, jei laukuose barstyčiau medžio pelenus (misteris Fukuoka iš medžio pelenų gamina kompostą, ir kitas organines atliekas. Ir sunaudoja jį savo mažame sodelyje prie virtuvėlės). Rezultatas būtų įdomus. Po 2-3 dienų lauke nebeliktų nei vieno voro. Pelenai suardo voratinklių siūlus. Kiek daug tūkstančių vorų žūtų tik dėl vienos vienintelės saujos atrodo visai nekenksmingų pelenų? Insekticidų panaudojimas ne tik sunaikina cikadas kartu su natūraliais jos grobuonimis. Tai daro įtaką daug svarbesniems gamtos procesams. Šio didelio vorų, susikaupimo fenomenas, kurie atsirado ryžių lauke rudenį ir dingo per dieną, dar nesuprastas iki galo. Niekas nežino, iš kur jie ateina, kaip peržiemoja, ir kur jie pasideda kai pradingsta.

Taip kad, chemijos panaudojimas tai ne tik entomologų problema. Filosofai, religiniai veikėjai, dailininkai ir poetai turi padėti, taip pat nuspręsti, ar galima naudoti chemikalus žemės ūkyje, ir kokie gali būti rezultatai naudojant netgi organines trąšas.

Mes tikimės surinkti apie 58 cnt/ha ryžių ir 58 cnt/ha žieminių javų iš šios žemės. Jei derlius pasieks 78 cnt/ha, kaip tai buvo kai kuriais metais, tai bus pats didžiausias derlius Japonijoje. Kadangi šiuolaikinė technologija nebuvo panaudota išauginant šiuos javus, mūsų gautas rezultatas gali būti kaip įrodymas paneigiantis šiuolaikinio mokslo pasiekimus. Kiekvienas kas atvažiuos ir pamatys šituos laukus ir priims juos kaip tylų liudijimą, pajaus gilų nepasitikėjimą įtikinėjimu, kad žmonija žino gamtą. Ir ... prieš jį iškils klausimas, ar gali būti gamta pažinta ribotu žmogišku supratimu.
Ironija yra tame, kad mokslas yra tik tam, kad parodytų, kokios niekingos žmonijos žinios.

II dalis.

Keturi natūralios žemdirbystės principai

Pereikit neskubėdami šiais laukais. Laumžirgiai ir peteliškės plazda ore. Bitės skraido nuo žiedo ant žiedo. Praskleiskit lapus ir jūs pamatysit vabzdžius, vorus, varles, driežus ir daug kitų smulkių gyvūnėlių, nardančių vėsiame pavėsyje. Kurmiai ir lietaus sliekai rausiasi po dirvos paviršiumi.

Tai subalansuota ryžių lauko ekosistema. Vabzdžių ir augalų bendruomenės čia yra stabiliuose santykiuose. Nėra nieko stebėtino, kad augalų ligos, išplitusios šiame rajone, palieka nepaliestas kultūras šiuose laukuose.

O dabar pažvelkime į kaimyno lauką, čia visos piktžolės sunaikintos herbicidais ir kultivavimu. Dirvos gyvūnija ir vabzdžiai sunaikinti nuodais. Dirvos organinės medžiagos ir mikroorganizmai visiškai išdeginti cheminėmis trąšomis. Vasarą jus pamatysite fermerius, dirbančius laukuose su dujokaukėmis ir ilgomis guminėmis pirštinėmis. Ryžių laukai, kurie buvo dirbami nepertraukiamai 1500 metų, dabar ištuštėję ir užleisti per vieną kartos gyvenimą, panaudojus naują žemdirbystės praktiką.

Keturi principai

Pirmas – purenimo atsisakymas, tai yra dirvos apvertimo arba arimo atsisakymas. Šimtmečio bėgyje ūkininkas buvo įsitikinęs, kad arimas būtinas kultūrų auginime. Dirva purena pati save natūraliai augalų šaknims skverbiantis gilyn, aktyviai dirbant mikroorganizmams, smulkiems gyvūnėliams ir sliekams.

Antras – cheminių trąšų ir komposto ruošimo atsisakymas. (tręšimui misteris Fukuoka augina baltuosius dobilus, kaip ankštinę dengiamąją kultūrą, grąžina į laukus iškultus šiaudus ir prideda šiek tiek vištų mėšlo). Žmonės pažeidžia natūralų gamtos gyvenimą, ir po to kaip nesistengia, negali užgydyti padarytų žaizdų. Jų neatsargi ūkininkavimo praktika priveda prie svarbių maistinių medžiagų išplovimo iš dirvožemio, rezultate – kasmetinis žemės nualinimas. Palikta ramybėje, dirva palaiko savo derlingumą natūraliu būdu, atitinkančiu suderintą tvarkingą augalų ir gyvūnų ciklą.

Trečias – atsisakymas nuo ravėjimo arba herbicidų panaudojimo. Piktžolės vaidina savo vaidmenį kuriant dirvos derlingumą ir subalansuotas biologines bendrijas. Pagrindinis principas toks: piktžoles reikia prilaikyti, bet nesunaikinti. Šiaudų mulčiavimas, baltųjų dobilų danga, pasėta po kultūriniais augalais, ir laikinas užtvindymas vandeniu parūpina efektyvią kontrolę prieš piktžoles mano laukuose.

Ketvirtas – cheminių augalų apsaugos priemonių atsisakymas (misteris Fukuoka augina grūdines kultūras nenaudodamas jokių chemikalų. Kai kuriuos vaismedžius jis kartais purškia mašininio tepalo emulsija, kad sumažintų vabzdžių kiekį. Jis nenaudoja plataus spektro ilgai veikiančių pesticidų ir neturi pesticidų “programos”). Nuo to laiko, kai buvo panaudota nenatūrali arimo praktika ir tręšimas, kultūrinai augalai apsilpo, ligos ir vabzdžių disbalansas pasidarė didelėmis problemomis žemės ūkyje. Nepaliesta gamta yra tobuloje pusiausvyroje. Kenksmingi vabzdžiai ir augalų ligos visada yra, bet gamtoje jie neišplinta taip smarkiai, kad reikėtų chemikalų panaudojimo. Protingas priėjimas prie apsaugos nuo ligų ir kenkėjų – tau stiprių augalų auginimas sveikoje aplinkoje.

Kultivavimas (arimas purenimas)

Po arimo natūrali dirvos aplinka pakinta neatpažįstamai. Šių veiksmų pasekmės persekioja ūkininką, kaip košmaras iš kartos į kartą. Pavyzdžiui, kada įsisavina plėšinius, labai stiprios piktžolės, tokios kaip pirštuolė ir rūgštynės, kai kada pradeda dominuoti lauke. Jei tos piktžolės įsigalės lauke, ūkininkas atsidurs prieš beveik neįvykdomą užduotį – kasmetinį arinėjimą. Labai dažnai žemę tiesiog užmeta.

Susidūręs su tokiomis problemomis, ūkininkas gali rasti tik vieną protingą išeitį – nutraukti nenatūralią praktiką, kuri yra šių problemų atsiradimo priežastis. Ūkininkas turi prisiimti atsakomybę ir ištaisyti padarytą gamtai žalą. Dirvos arimas turi būti nutrauktas. Jeigu atsargiai vykdyti tokius veiksmus kaip šiaudų išmėtymas ir baltųjų dobilų įsėjimas vietoj to, kad naudoti chemikalus ir mašinas, tada aplinka pradės palaipsniui sugrįžinėti prie natūralios pusiausvyros atstatymo ir net sunkiai sunaikinamos piktžolės gali būti kontroliuojamos.

Trąšos

Bendraudamas su dirvos derlingumo specialistais aš klausiau: “jeigu lauko nedirbti ir palikti jį patį sau, dirvos derlingumas didės ar mažės?” jie paprastai kurį laką galvoja, po to kaip visuomet kalbėdavo panašiai: “Gerai, pagalvokim... derlingumas sumažės. O gal nesumažės. Jeigu jūs atsiminsit, kad auginant ilgą laiką ryžius toj pačioj vietoj be mėšlo, derlius nusistovi 26 cnt./ha lygyje. Dirva tampa nei praturtinta nei nualinta.” Tie specialistai turi galvoje kultivuojamą užliejamą lauką. Jei lauką palikti patį sau, derlingumas padidės. Organinės augalų ir gyvūnų atliekos kaupiasi ir yra dirvos paviršiuje veikiamos bakterijų ir grybų. Su lietaus vandeniu maisto medžiagos patenka giliai į dirvą, kad taptų mikroorganizmų, sliekų ir kitų smulkių gyvūnėlių maistu. Augalų šaknys pasiekia apatinius dirvos sluoksnius ir sugrąžina maistines medžiagas į dirvos paviršių. Jei jūs norite gauti aiškesnį vaizdą apie natūralų žemės derlingumą, pasivaikščiokite kada nors laukine kalnuota vietove ir pasižiūrėkite į didelius medžius, kurie auga be arimo ir tręšimo. Neliestos gamtos derlingumas didesnis už bet kokią vaizduotę.

Nukirskite natūralią miško dangą, pasodinkite Japonišką raudonąją pušį ar kedrus ir po kelių kartų dirva nusialins ir atsivers erozijai. Iš kitos pusės, paimkite bemiškius kalnus su raudona molinga dirva ir pasodinkite pušis ir kedrus panaudodami dirvos dangą iš baltųjų dobilų ir liucernos. Kada žaliosios trąšos (žaliosios trąšos – tai dengiančiosios kultūros, tokios kaip dobilai, liucernos, vikiai, kurie gerina ir tręšia dirvą) praturtins ir išpurens dirvą, po medžių danga išaugs piktžolės ir krūmai, ir prasidės praturtinimo ir atsistatymo ciklas.

Auginant žemės ūkio kultūras naudoti gatavas trąšas taip pat nebūtina. Žalios trąšos danga ir visų šiaudų ir pelų sugrąžinimas į lauką dažniausiai yra pakankamas. Kad pridėti guvulių mėšlo, pagreitinančio šiaudų suirimą, aš išleidžiu į lauką antis. Jei išleisti į lauką ančiukus, kada jauni ryžių daigai tik pasirodo, antys augs kartu su ryžiais. 10 ančių aprūpina mėšlu būtinu 0,1 ha ir padės taip pat sulaikyti piktžolių augimą.
Aš taip dariau daugelį metų, kol nacionalinio plento statyba sutrukdė antims perėjinėti kelią ir grįžinėti atgal namo. Dabar, kad pagreitinti šiaudų suirimą, aš naudoju vištų mėšlą. Kituose rajonuose antys ir kiti smulkūs ganykliniai gyvūnai vis dar gali būti panaudojami laukų tręšimui mėšlu.

Įnešant per daug didelį trąšų kiekį, galimos nemalonios pasekmės. Kartą aš išsinuomavau 0,5 ha lauko iškart po ryžių persodinimo. Išleidau iš laukų visą vandenį ir netręšiau jokiomis cheminėmis trąšomis, naudojau tik didelį kiekį vištų mėšlo. Kai keturiuose laukuose ryžiai vystėsi normaliai, bet penktame ką aš nedariau, ryžiai augo per tankiai ir užsikrėtė bakterinėmis ligomis. Kada aš paklausiau savininko kame reikalas, jis pasakė, kad visą žiemą tame lauke kaupė vištų mėšlą. Naudodami šiaudus, žaliąsias trąšas ir truputi vištų mėšlo, galima gauti didelius derlius visiškai be komposto ir komercinių trąšų. Kelių dešimtmečių bėgyje aš neskubėdamas stebiu, kaip žemė reaguoja į natūralų apdirbimą. Ir kol aš stebiu aš gaunu nematytai didelius derlius daržovių, citrusinių, ryžių, žieminių javų kaip dovaną, taip sakant, nuo natūralaus žemės derlingumo.

Tęsinys kitoje žinutėje

http://siaudorevoliucija.ten.lt/
**
Taryba
 
Pranešimai: 355
Užsiregistravo: Ant 2006 06 13, 18:34

Standartinė ** Šeš 2008 01 05, 2:12

Kaip išspręsti piktžolių problemą

Yra keletas pagrindinių momentų, kuriuos reikia atsiminti, teisingai elgiantis su piktžolėmis. Kai tik jūs nustojate arti, piktžolių skaičius staigiai krenta. Piktžolių rūšys tame lauke taip pat pasikeičia.

Jeigu eilinės kultūros sėklos pasėtos, kada einamoji kultūra dar bręsta lauke, tai tos sėklos sudygsta anksčiau už piktžoles. Žieminės piktžolės atauga tik po ryžių nuėmimo, bet tu metu žieminiai javai jau paaugę. Vasarinių javų piktžolės auga iš karto po miežių ir rugių nuėmimo, bet tuo metu ryžių želmenys jau sustiprėję. Parinkdami tokį sėjos laiką, kad nebūtų tarpo tarp sekančių viena po kitos kultūrų, mes duodame javams pirmenybę prieš piktžoles.

Jei iš karto po derliaus nuėmimo visas laukas padengiamas šiaudais, piktžolių dygimas nutraukiamas. Baltieji dobilai, pasėti kaip dengiamoji kultūra kartu su javais, taip pat padeda sulaikyti piktžolių dygimą. Įprastas kovos su piktžolėmis būdas – arimas. Bet kada jūs apverčiate dirvą, sėklos, kurios guli dideliame gylyje ir niekada nesudygtų yra išverčiamos į paviršių ir stimuliuojamos sudygimui. Be to, greitai dygstančios ir greitai augančios rūšys įgyja pirmenybę. Vienu žodžiu, galima sakyti, kad fermeris, kuris bando kovoti su piktžolėmis ardamas dirvą, beveik tiesiogiai sėja savo nesėkmių sėklas.

Apsauga nuo “kenkėjų”

Reikia pripažinti, kad yra dar žmonių, kurie galvoja, kad jeigu nenaudoti pesticidų, tai jų vaismedžiai ir lauko kultūros bus sunaikintos tiesiog jų akyse. Iš tiesų, naudodami pesticidus žmonės neišvengiamai sukuria sąlygas, kurioms esant ši nieko nepagrįsta baimė gali tapti realybe.
Neseniai japoniškos raudonosios pušys buvo smarkiai pažeistos žievinio straubliuko. Miškininkai dabar naudoja malūnsparnius, bandydami sustabdyti kenkėjo plitimą purkšdami miškus. Aš neneigiu, kad tai efektyvus būdas trumpam laikui, bet aš žinau, kad yra kitas kelias. Atlikus tyrimus, nustatyta, kad užsikrėtimas straubliuku vyksta netiesiogiai, bet kaip tarpininkų – nematodų aktyvumo pasekmė. Nematodai dauginasi kamieno viduje, blokuoja vandens ir maisto medžiagų transportavimą, ir po truputį džiovina ir žudo pušis. Viso to pirminė priežastis kol kas neaiški. Žinoma, kad nematodas maitinasi grybais kamieno viduje. Kodėl tie grybai taip greitai dauginasi medžio viduje? Ar grybai taip greitai pradeda daugintis jau po nematodų atsiradimo? Viskas sueina į klausimą, kas pirmi – grybai ar nematodai? Be to, yra dar kitas mikroorganizmas, apie kurį yra mažai žinoma, ir kuris lydi grybus, ir yra virusas toksiškas grybams. Efektas seka po efekto. Vienintelis dalykas, kurį galima pasakyti tvirtai, tai, kad pušys džiūna masiškai. Žmonės nežino, kokia iš tiesų pušų ligos priežastis, negali jie taip pat žinoti pagrindinių pasekmių panaudojus savo “vaistus”. Jeigu situacijoje yra nežinomų faktorių, tai neapgalvotos priemonės tik sėja sėklas sekančiai didelei katastrofai. Ne, aš negaliu džiaugtis tuo, kad panaudojus chemiją buvo sumažintas pažeidimų straubliuku kiekis. Chemijos panaudojimas – tai labiausiai inertiškas problemos sprendimo būdas ir ateityje tik prives prie dar didesnių problemų.

Šie keturi principai (be arimo, be cheminių trąšų ar komposto gaminimo, be ravėjimo naudojant ravėtuvus, be priklausomybės naudojant chemikalus) atitinka natūralią tvarką, ir veda prie natūralaus dirvos derlingumo atsistatymo. Visi mano bandymai ir klaidos vedami šios pagrindinės minties. Tai mano metodo širdis auginant daržoves, citrusinius ir javus.

Kultūriniai augalai tarp piktžolių

Daug įvairių rūšių piktžolių auga šiuose laukuose kartu su javais ir dobilais. Ryžių šiaudai, išmėtyti lauke praeitą rudenį jau supuvo ir virto humusu. Derlius nusimato apie 58 cnt./ha.

Vakar, kada profesorius Kavasia, vienas iš pirmaujančių autoritetų apie ganyklines žoles, ir profesorius Chiroja, tyrinėjantis senovinius augalus, pamatė mano lauke tolygiai pasiskirsčiusius miežius ir žaliąją trąšą, jie pavadino tai meno stebuklu. Vietinis fermeris, kuris tikėjosi pamatyti mano laukus užžėlusius piktžolėmis, nustebo, kad miežiai taip energingai auga tarp kitų augalų. Techniniai ekspertai taip pat atvažiavo čia, pamatė piktžoles, pamatė vandeninę pipirnę ir dobilus, augančius visur, ir išvyko iš nuostabos kraipydami galvas.

Prie 20 metų, kada aš agitavau pastovią dobilų dangą vaismedžių sode, visoje šalyje laukuose ir soduose neįmanoma buvo rasti nei žolelės. Matydami mano sodą, žmonės pradeda suprasti, kad vaismedžiai gali pakankamai gerai augti tarp piktžolių ir žolių. Šiandien sodai, užželdinti žolėmis, tapo įprastais Japonijoje, o sodai be žolės dangos sutinkami retai.
Tas pats su javų laukais. Ryžiai, miežiai ir rugiai gali puikai augti laukuose visus metus padengtuose dobilais ir piktžolėmis.

Išnagrinėkime svarbiausias detales, kaip išsidėsčiusi metinė sėja ir derliaus nuėmimas šiuose laukuose. Spalio pradžioje, prieš derliaus nuėmimą, baltųjų dobilų ir greitai augančių žieminių javų rūšių sėklos išbarstomos tarp nokstančių ryžių stiebų (baltų dobilų apie 4 – 5 kg/ha, žieminių javų 28,4 – 57,2 kg/ha. Nepatyrusiam ūkininkui arba laukams su skurdžia, supuolusia dirva, iš pradžių saugiau būtų sėti didesnį sėklos kiekį. Kada dirva palaipsniui pagerės, dėl suyrančių šiaudų ir žaliosios trąšos, ir kada ūkininkas geriau susipažins su tiesioginės sėjos be arimo metodu, sėklos kiekį bus galima sumažinti). Dobilai ir miežiai ar rugiai sudygsta ir augina 2 – 5 želmenis, kada ryžius jau laikas pjauti. Kada jie iškuliami šiaudai išmėtomi po visą lauką.

Kada ryžius sėja rudelį, ir palieka neuždengtas sėklas, jas dažnai suėda pelės ir paukščiai, kai kada jos supūva. Todėl aš apveli ryžių sėklas prieš sėją mažomis molio kapsulėmis.

Sėklos išberiamos į dubenį ar į rėtį ir sukrečiamos apvaliais judesiais. Iš viršaus sėklos apiberiamos maltu moliu, ir karts nuo karto sudrėkinama smulkiai išpurkštu vandeniu. Tokiu būdu aplink kiekvieną sėklą susidaro mažos, apie 1,2 cm kapsulės.

Yra kitas kapsulių paruošimo būdas. Iš pradžių ryžių sėklas pamirkome keletą valandų vandenyje. Po to išimame iš vandens ir sumaišome su drėgnu moliu, maišydami rankomis arba kojomis. Po to molį praleidžiame per vielos tinklą, (skirtą viščiukams) kad atskirti jį į mažus rutuliukus. Rutuliukai truputi padžiovinami dieną ar dvi iki tol, kol nebus galima juos lengvai suvolioti tarp delnų į kapsules. Idealiai vienoje kapsulėje turi būti viena sėkla. Per dieną galima paruošti užtektinai kapsulių, kad apsėti 1 – 2 ha. Priklausomai nuo sąlygų aš kai kada prieš sėją talpinu į kapsules ir kitų javų ar daržovių sėklas.

Nuo lapkričio iki gruodžio vidurio – geras laikas, kad išmėtyti kapsules su ryžių sėklomis tarp jaunų miežių ar rugių augalų. Bet juos galima išmėtyti ir pavasarį (ryžių sėjama 20 – 40 kg/ha. Artėjant balandžio pabaigai Mr. Fukuoka tikrina rudenį pasėtų ryžių sudygimą ir jei reikia išmėto daugiau kapsulių). Plonas vištų mėšlo sluoksnis išbarstomas po lauko paviršių, kad greičiau suirtų šiaudai. Tuo metu sėja ir baigiama.

Gegužės mėn. nuima žieminius javus. Po iškūlimo, visi šiaudai išmėtomi lauke. Po to lauką savaitei ar 10 dienų užlieja vandeniu. Tai susilpnina piktžoles ir dobilus ir suteikia galimybę ryžiams peraugti šiaudus.
Birželį ir liepą augalams užtenka lietaus vandens, rugpjūtį kartą per savaitę per lauką perleidžiamas vanduo, bet jam neleidžiama užsistovėti dirvos paviršiuje. Greitai ir derliaus nuėmimas.

Toks metinis ciklas auginant ryžius ir žieminius javus natūralioje žemdirbystėje. Sėja ir nuėmimas taip puikiai sutampa su natūraliais gamtos procesais, kad juos greičiau galima priimti kaip natūralius, negu kad žemės ūkio technologija.

Pas vieną ūkininką sėjai ir šiaudų išmėtymui 10 a plote užtenka 1–2 val. Išskyrus nuėmimo darbus, žieminių javų priežiūrai užtenka vieno žmogaus, o 2 ar 3 žmonės gali padaryti visą darbą, reikalingą išauginti ryžius, naudodami tik tradicinius Japonų darbo įrankius. Galbūt, neegzistuoja lengvesnio ir paprastesnio javų auginimo būdo. Jam nereikalingos jokios operacijos, išskyrus sėklų išmėtymą ir šiaudų išsklaidymą lauke. Bet, kad pasiekti tokį paprastumą man prireikė 30 metų.

Šis žemdirbystės būdas sukurtas atitinkamai su japonų salų gamtinėmis sąlygomis, bet aš manau, kad natūrali žemdirbystė gali būti įvesta ir kituose rajonuose kitų kultūrų auginimui. Tose vietose, kur vanduo ne toks prieinamas, pavyzdžiui kalnų rajonuose, galima auginti ryžius arba kitus javus, tokius kaip grikiai, soros ar sargo. Vietoj baltųjų dobilų galima pabandyti auginti kitas dobilų rūšis, arba liucerną, vikius ar lubinus. Natūrali žemdirbystė priima tą vienintelę galimą formą, kuri atitinka unikalias kiekvienos atskiros vietovės sąlygas.

Pereinant į tokį žemdirbystės būdą, iš pradžių gali būti būtina šiek tiek ravėti, įterpinėti kompostą ir genėti medžius, bet kiekvienais metais tie darbai turi palaipsniui mažėti. Galu gale, svarbiausias faktorius – ne auginimo technika, bet greičiausiai, ūkininko suvokimo būklė (būsena).

Žemdirbystė ir šiaudai

Šiaudų išmėtymą galima laikyti gana svarbiu darbu, bet mano metodui ryžių ir žieminių javų auginimui – tai vienas svarbiausių darbų.
Jis apsprendžia viską – derlingumą, dygimą, užteršimą, apsaugą nuo žvirblių, vandens režimą. Ir praktikoj ir teorijoj šiaudų naudojimas žemdirbystėje – apsprendžiantis (lemiantis) faktorius. Ne taip paprasta įtikinti tuo žmones.

Nesmulkintų šiaudų išmėtymas

Okajamos prefektūros bandymų centras dabar bando tiesioginį ryžių išsėjimą 80% savo laukų. Kada aš pasiūliau jiems užmėtyti nesmulkintus šiaudus jie, matyt, pamanė, kad toks būdas neteisingas ir padarė eksperimentą, susmulkino juos mechanine pjaustykle. Kada aš atvažiavau prieš kelis metus pasižiūrėti jų bandymų, aš pamačiau, kad laukai padalinti į 3 dalis. Pirmame naudojo smulkintus šiaudus, antrame nesmulkintus ir trečiame visai be šiaudų. Tai kaip tik tai, ką aš dariau ilgą laiką, ir kadangi nesmulkinti šiaudai veikia geriausiai, aš rekomendavau naudoti nesmulkintus. Mr. Fudžinas, Jasunskos aukštosios žemės ūkio mokyklos dėstytojas, iš Simane prefektūros, norėjo išbandyti tiesioginę sėją, ir atvažiavo apžiūrėti mano ūkio. Aš pasiūliau jam išmėtyti po lauką nesmulkintus šiaudus. Jis grįžo kitais metais ir papasakojo, kad bandymas nepasisekė. Įdėmiai išklausęs jo pasakojimą aš supratau, kad jis išdėliojo ryžių šiaudus tolygiai ir tvarkingai, kaip sodo mulčią. Jeigu taip daryti tai miežių sėklos visai nesudygs. Tas pats su miežių ir rugių šiaudais. Jei juos išdėlioti labai lygiu sluoksniu, ryžių želmenims bus labai sunku prasimušti pro juos. Geriausiai yra išdėlioti šiaudus tiesiog taip, tarsi jie natūraliai būtų nukritę. Ryžių šiaudai dirba gerai kaip mulčias žieminiams javams, o žieminių javų šiaudai gerai veikia ryžius. Aš noriu kad tai gerai suprastume. Jei išmėtyti laukuose šviežius ryžių šiaudus, tai jauni ryžių augaliukai gali užsikrėsti specifinėmis tai kultūrai ligomis, kurių sukėlėjai randami šviežiuose šiauduose. Šios ryžių ligos nepuola žieminių javų.

Švieži ryžių šiaudai nepavojingi kitiems javams, taip pat kaip grikių ir kitų rūšių javų šiaudai gali būti panauti ryžiams ir grikiams. Dėl tos pačios priežasties žieminių javų šiaudai (švieži) tokių kaip rugiai, kviečiai, miežiai, negali būti naudojami kaip mulčias žieminiams javams, kadangi gali tapti ligų šaltiniu. Visi šiaudai ir pelai po kūlimo turi būti sugrąžinti į lauką.

Šiaudai praturtina dirvožemį

Šiaudai palaiko dirvos struktūrą ir palaiko dirvožemį, taip kad- cheminės trąšos tampa nebereikalingos. Bet šis efektas atsiranda tiktai vykdant “arimo atsisakymo” principą. Mano laukai galbūt vieninteliai Japonijoje, kurie jau nebuvo ariami gal 20 metų, ir vis tik dirvos kokybė gerėja su kiekvienais metais. Aš galėčiau pasakyti, kad viršutinis sluoksnis, praturtintas humusu, per tuos metus padidėjo iki 10 cm storio. Tai, pagrinde, rezultatas to, kad į dirvą sugrįždavo viskas kas augo lauke, išskyrus grūdus.

Nereikia gaminti komposto

Aš nesakau, kad jums visai nereikalingas kompostas, reikia tik vengti sunkių operacijų jam pagaminti. Jeigu šiaudus palikti gulėti lauko paviršiuje pavasarį arba rudenį ir padengti juos plonu sluoksniu vištų ar ančių mėšlu, tai per 6 mėn. jie pilnai suirs.
Kad pagaminti kompostą įprastu būdu, ūkininkas dirba kaip beprotis karštoje saulėje, smulkindamas šiaudus, pridėdamas vandens ir molio, permaišydamas komposto krūvą ir perveždamas ją į lauką. Jis pereina visus tuos išbandymus nes galvoja: “tai pats geriausias būdas”. Aš su dideliu malonumu matyčiau žmones išmėtančius savo laukuose šiaudus ir pelus arba medžio drožles.

Keliaudamas Tokaido geležinkeliu Vakarų Japonijoje aš pastebėjau, kad ūkininkai panaudoja ne visus šiaudus. Jie laikosi ekspertų nurodymų, kurie rekomenduoja atitinkamas normas šiaudų į ploto vienetą. Bet kodėl ekspertai nesako, kad reikia į laukus sugrąžinti visus šiaudus? Žvelgdamas per vagono langą, aš pamačiau ūkininkus, kurie nupjovė ir išmėtė lauke pusę šiaudų, o kitus paliko lauko pakrašty pūti lietuje.

Jei visi Japonijos ūkininkai pradėtų grąžinti visus šiaudus, tai į žemę sugrįžtų didžiulis kiekis komposto.

Dygimas

Šimtmečius ūkininkai su didžiausiu rūpesčiu ruošė lysves sėkloms, kad išaugtų stiprūs sveiki ryžių želmenys. Mažos lysvės buvo prižiūrimos taip, tarsi tai būtų šeimos altorius. Dirvą pureno, pridėdavo į ją smėlio, pelenų nuo sudegintų ryžių ir meldėsi, kad želmenys gerai augtų. Todėl visiškai suprantama, kad daugelis valstiečių galvojo apylinkėje, kad aš išprotėjau, kada pradėjau mėtyti ryžių sėklas į dar nenuimtus žieminius javus su piktžolėmis, ir išmėtytais visur styrančiais kuokštais šiaudų. Aišku, kad sėklos gerai dygsta jei jos pasėtos į gerai paruoštą purią dirvą. Bet jei lyja lietus ir laukas pavirsta į pelkę, jus negalite jos praeiti, ir sėją tenka atidėti. Šiuo požiūriu neariminis metodas patikimesnis, bet atsiranda rūpesčių su smulkiais gyvūnais, kurmiais, pelėmis, svirpliais, šliužais, kurie mėgsta ėsti sėklas. Šią problemą išspendžia sėklas apsaugančios molio kapsulės.

Įprastas žieminių javų sėjos metodas – tai pasėti sėklas ir po to jas užžerti žemėmis, jei sėklos užsižers per giliai jos supus. Aš paprastai metu sėklas į nedideles skyles dirvoje arba vagutes neužžerdamas dirvos. Bet pradžioje su abiem šiais metodais aš turėjau daug problemų.
Vėliau aš tapau tingesniu ir vietoj vagučių darymo ar skylučių badymo dirvoje, aš pradėjau apvėlinėti sėklas molio kapsulėmis ir išmėtydavau jas tiesiog žemės paviršiuje. Sėklos geriausiai sudygsta paviršiuje, kur jos gauna užtektinai deguonies. Aš pastebėjau, kad jeigu tas kapsules uždengti šiaudais, sėklos sudygsta gerai ir nesupūna net labai lietingais metais.

Šiaudai padeda nuo piktžolių ir žvirblių. Idealiam variante iš 0,1 ha gaunama apie 4 cnt. miežių šiaudų. Jei visus tuos šiaudus išmėtyti lauke, paviršius bus beveik pilnai uždengtas. Tai padeda kontroliuoti net tokias sunkiai išnaikinamas piktžoles kaip pirštuolės, kurios pridaro daugiausia rūpesčių naudojant neariminį sėjos metodą.

Žvirbliai pridarė man daug rūpesčių. Tiesioginė sėja neduoda rezultatų, jei nėra realaus būdo apsisaugoti nuo paukščių. Ir yra rajonų, kur tiesioginės sėjos metodas plinta lėtai – būtent dėl tos problemos. Daugelis iš jūsų galėjo susidurti su žvirblių problema ir jūs žinote, ką aš turiu omeny.
Atsimenu laikus kai paukščiai tiesiog sekdavo mane ir surinkdavo visas sėklas, kurias aš pasėdavau man net nespėjus užsėti viso lauko. Aš bandžiau naudoti baidykles ir tinklus, taip pat tarškynes iš tuščių konservų dėžučių, bet niekas negelbėjo pakankamai gerai. O jei vienas iš tų metodų gerai veikdavo pradžioje, tai po 2-3 metų efektyvumas sumažėdavo. Mano asmeninė patirtis parodė, kad žvirblių problema gali būti išspręsta efektyviausiai: sėjant tuo laiku, kada prieš tai esanti kultūra dar lauke, taip, kad sėklos pasislėpę po žole ir dobilais, o nuėmus kultūros derlių, dirva uždengiama šiaudais. Aš dariau daug klaidų eksperimentuodamas daugelį metų, ir aš patyriau įvairiausių nesėkmių. Aš, galbūt, žinau geriausiai, negu bet kas Japonijoje kokios gali būti klaidos užsiimant žemdirbyste. Kada aš pirmą kartą gavau teigiamą rezultatą augindamas javus neariminiu metodu aš jaučiau tokį džiaugsmą, kurį turėjo jausti K.Kolumbas atradęs Ameriką.

Ryžių auginimas sausame lauke

Rugpjūčio pradžioje kaimynų laukuose ryžiai jau užaugę iki juosmens, mano laukuose ryžiai 2 kart žemesni, žmonės, kurie čia atvažiuoja liepos pabaigoje, visuomet nusiteikę skeptiškai ir klausia manęs ”Fukuoka- sun: ar šie ryžiai užaugs normaliais?”. “Aišku,- atsakau aš,- nereikia nerimauti”. Aš nesistengiu gauti aukštų, greitai augančių augalų su dideliais lapais. Priešingai, aš stengiuosi, kad augalai būtų kaip galint kompaktiškesni. Palaikykite nedidelę šluotelės formą, neperkraukite augalo, ir duokite jam įgauti jo natūralią ryžio augalo formą. Užliejamuose laukuose ryžių augalai išaugai iki 1,2 m. ir turi didelius lapus, susidaro įspūdis, kad jie duos gerą derlių. Bet iš tiesų tai tik tvirtas, lapuotas ūglis. Jis pagamina daug krakmolo, bet jo efektyvumas žemas, ir tiek daug energijos sueikvojama vegetatyviniam augimui, kad grūdams lieka visai nedaug. Pvz., jei aukšti, peraugę augalai priaugina 9 cnt. Šiaudų, tai grūdų derlius bus 4,5 - 5,4 cnt. iš (0,1 ha). Žemi ryžių augalai, tokie, kaip augantys mano laukuose, 9 centneriams šiaudų duoda 9 centnerius grūdų. Gerais metais ryžių derlius nuo mano augalų siekia 10,8 cnt. grūdų, 9 cnt. šiaudų, tai yra 20% daugiau negu šiaudų.

Ryžių augalai, išaugę sausame lauke, nebus labai dideli. Saulė juos apšviečia tolygiai, pasiekdama augalų pagrindą ir apatinius lapus. 6,2 cm2 lapo ploto užtenka, kad išmaitintų 6 ryžio grūdus. 3 ar 4 nedidelių lapų daugiau negu pakankamai užtenka, kad išmaitintų 100 grūdų šluotelėje, aš sėju tankokai, todėl turiu apie 250 – 399 derančius ūglius (20 – 25 augalai) 0,84 m plote. Jei jūs turite daugiau ūglių ir nesistengsite išauginti aukštų augalų, jūs gausite gerą derlių be didelio vargo. Ši taisyklė tinka taip pat ir kviečiams, rugiams, grikiams, soroms, avižoms ir kitiems javams. Tradiciniu būdu auginant ryžius, kelių cm vandens sluoksnis laikomas laukuose visą vegetacijos periodą. Ūkininkai augina ryžius vandenyje jau tiek šimtmečių, kad daugelis žmonių mano, kad kitaip ir negalima. Kultivuojamos rūšys drėgmę mėgstančių ryžių auga santykinai gerai užliejamuose laukuose, bet toks auginimo būdas nelabai geras augalams. Ryžiai auga geriausiai, kada vandens kiekis dirvoje sudaro 60 – 80% jos gebėjimo sugerti jį. Jei laukas neužtvindytas, augalai išvysto stipresnes šaknis ir būna labiau atsparesni ligoms ir kenkėjams.
Pagrindinė priežastis, dėl ko augina ryžius užliejamuos laukuose – tai būtinybė nustelbti piktžoles, sukuriant tokias aplinkos sąlygas, kurios gali išgyventi tik ribotas piktžolių rūšių kiekis. Bet tos kurios išgyvena, tenka rauti rankomis arba nukirsti kauptukais. Tradiciniame metode tas sunkus ir kruopštus, apkraunantis nugaras darbas, turi būti atliktas keletą kartų per sezoną.

Birželio mėn., musonų metu, aš laikau vandenį laukuose maždaug savaitę. Tik nedaugelis iš neatsparių užtvindymui piktžolių rūšių gali pergyventi net tokį trumpą tarpsnį be deguonies, dobilai taip pat nukenčia pagelsta. Idėja yra ne tame, kad pražudyti dobilus, bet kad susilpninti juos ir leisti ryžių želmenims sustiprėti.

Kada vanduo nuleidžiamas, dobilai atsitaiso ir suveša, padengdami visą lauko paviršių po ryžių želmenimis. Po to aš beveik nieko nedarau vandens režimo palaikymui. Pirmoje sezono pusėje aš visai nelaistau laukų. Netgi metais su nedideliu kiekiu rudens lietaus, dirva po šiaudų ir žaliosios trąšos sluoksniu lieka drėgna. Rugpjūtį aš kai kada į laukus paleidžiu vandenį, bet niekada neleidžiu jam užsistovėti.

Jei jūs parodysite ūkininkui ryžio augalą iš mano lauko, jis tuojau supras, kad jis atrodo taip kaip turi atrodyti tikras ryžio augalas ir kad tai jo ideali forma. Jis supras, kad augalas išaugintas be daigų persodinimui, be užtvindymo ir be cheminių trąšų panaudojimo. Bet koks ūkininkas gali tai pasakyti, kaip savaime suprantamą dalyką, žvelgdamas į bendrą augalo formą, šaknų formą ir tarpubamblių ilgį pagrindiniame stiebe. Jei jūs suprantate, kas tai yra ideali forma, tai jūsų užduotis – išauginti tokios formos augalą, specifinėse jūsų lauko sąlygose.

Aš nesutinku su profesoriaus Matsusimos idėja, kad ketvirtas lapas nuo augalo viršūnės turi būti ilgiausias. Kai kada jūs gaunate geresnius rezultatus, jei ilgiausias antras arba trečias lapas. Jei augimas sulėtėja, kol augalas dar jaunas, tai viršutinis arba antras lapas išauga ilgiausias ir vis tik jūs gaunate didelį derlių.

Profesoriaus Matsusimos teorija sukurta eksperimentuojant su apsilpusiai ryžių augalais, išaugintais daigyne naudojant trąšas po to persodintais. Mano ryžiai atvirkščiai, buvo išauginti sąlygose, atitinkančiose natūralų gyvybinį ryžių augalo ciklą, tarsi tas augalas būtų laukinis. Aš kantriai laukiu, kada augalas išsivystys ir subręs atitinkamai pagal savo nuosavą vystymosi tempą.

Paskutiniais metais aš išbandžiau seną, turtingą glitimo, ryžių rūšį iš pietų. Kiekviena sėkla, pasėta rudenį, duoda vidutiniškai 12 ūglių ir 250 grūdų šluotelėje. Aš manau, kad su šia rūšimi aš vieną puikią dieną gausiu derlių artimą teoriškai įmanomam esant tai saulės energijai, kurią gauna mano laukas. Kai kuriuose mano laukų ploteliuose 73.5 cnt./ha šios rūšies ryžių derlius jau tapo realybe.

Žvelgiant abejojančio specialisto akimis, mano ryžių auginimo metodą galima laikyti nepatikimu ir duodančiu nepastovų rezultatą. “Jeigu eksperimentą tęsti toliau, tai būtinai atsiras problemų,” – gali pasakyti jie. Bet aš auginu šiuo būdu ryžius daugiau kaip 20 m. Derlingumas didėja ir dirva su kiekvienais metais tampa vis derlingesnė.

Vaismedžiai

Kalvų šlaituose netoli mano namų aš taip pat auginu kelių veislių citrusinius. Po karo, kada aš tik pradėjau ūkininkauti, aš pradėjau nuo 0,7 ha citrusinių sodo 0,15 ha ryžių laukų, bet dabar vien citrusinių sodas užima 5 ha. Aš atėjau ant šios žemės ir pasiėmiau aplinkinių kalvų apleistas žemes. Po to aš rankomis išvaliau jas.
Kai kuriuose šlaituose pušys buvo iškirstos keletą metų prieš mane, ir viskas, ką aš padariau, - tai iškasiau duobes išilgai pažymėtų eilių ir pasodinau citrusinių sodinukus. Tarp kitko, ant iškirstų kelmų pradėjo rastis ūgliai ir po kurio laiko smarkiai pradėjo želti Japoniška pampasų žolė, cilindrinė imperata ir paparčiai sūkiai. Citrusinių sodinukai pradingo laukinių augalų painiavoje.

Didesnę dalį pušų ataugų aš išpjoviau, bet dalį palikau augti apsaugai nuo vėjo. Po to aš išpjoviau žoles ir augalus, dengiančius dirvos paviršių, ir pasėjau dobilus. Po 6 ar 7 metų citrusiniai pradėjo derėti. Aš pašalinau dalį žemių nuo šlaitų ir suformavau terasas, ir dabar mano sodas šiek tiek skiriasi nuo bet kokio kito.

Aišku aš laikiausi principų “arimo atsisakymo”, “cheminių trąšų atsisakymo”, “insekticidų ir herbicidų panaudojimo atsisakymo”. Aš stebėjau įdomų reiškinį, iš pradžių, kol sodinukai augo ataugančių miško medžių apsuptyje, nebuvo jokių vabzdžių, tokių kaip rytiniai citrusiniai skydamariai, daromos žalos požymių. Kada medžių ataugos ir žolių tankynė buvo išpjauti, sklypelis tapo nebe toks laukinis ir labiau panašus į sodą. Tik tada pasirodė kenkėjai.
Geriausiai yra leisti nuo pat pradžių sodo medžiui augti laisvai pagal jo natūralią formą. Tada medis derės kasmet ir nereikės genėti, citrusiniai medžiai auga panašiai kaip kedrai ar pušys, t.y. – turi vieną centrinį tiesų kamieną, su šakomis išaugančiomis eiline tvarka. Aišku, skirtingos citrusinių rūšys turi skirtingą dydį ir augimo formą. Chassaky ir Šegogg rūšys (veislės) išauga labai aukštos, žieminis mandarinų medis Iišu labai neaukštas ir kresnas, ankstyvos veislės mandarinai Sacuma charakteringi nedidelių gabaritų medžiai. Bet visi jie turi centrinį kamieną.

Nežudykite natūralių grobuonių

Aš manau, visi žino, kad labiausiai išplitę citrusinių sodų kenkėjai – įvairios skydamarių rūšys – turi natūralius priešus, todėl nėra būtinybės naudoti insekticidus jų skaičiaus kontroliavimui. Vienu metu Japonijoje naudojo insekticidą furola. Natūralūs grobuonys buvo pilnai sunaikinti ir dėl to iškilusios problemos iki šiol tėra daugelyje prefektūrų. Aš manu, kad įgavę tokią liūdną patirtį, daugelis ūkininkų suvokė, kad nepageidaujama naikinti grobuoniškus vabzdžius, dėl to sodai tik dar labiau pažeidžiami.

Jeigu vidurvasarį, tik pasirodžius erkėms, atskiesti 200 – 400 kartų mašininę alyvą, ganėtinai nekenksminga grobuonims, ir nesmarkiai nupurkšti ja sodus ir po to apdorojimo palikti vabzdžių bendruomenei pačiai galimybę sugrįžti į savo natūralią pusiausvyrą, tai paprastai kenkėjų problema spręsis jau be mūsų įsikišimo. Šis būdas neveikia, jei birželį ar liepą buvo panaudoti fosforo organiniai pesticidai, kadangi grobuonys jau nužudyti tokio apdorojimo.

Aš nepropaguoju naudojimą taip vadinamų nekenksmingų “organinių” purškimų, tokiu kaip česnako ištrauka su druska arba mašininės alyvos emulsija, aš taip pat nesužavėtas atvežtiniais grobuonimis kenksmingų vabzdžių skaičiaus reguliavimui. Medžiai susilpnėja ir yra puolami kenkėjų tuo labiau, kuo labiau jie nukrypsta nuo savo natūralios formos. Jei medžiai auginami nenatūraliu jiems būdu, ir tokioje būsenoje bus palikti be priežiūros, tai galu gale šakos netvarkingai persipins ir bus pažeistos vabzdžiais. Anksčiau aš jau pasakojau, kokiu būdu aš jau sunaikinau keletą hektarų citrusinių medžių. Bet jei medžius palaipsniui taisyti, tai jie kažkiek tai griš prie savo natūralių formų. Medžiai sustiprės ir kovos su kenkėjais, priemonės nebebus reikalingos. Jei medis rūpestingai pasodintas ir iš pat pradžių paliktas augti laisvai, tai prapuola būtinybė genėti ir purkšti. Jei sodinukai buvo genėti ir jų šaknų sistema buvo pažeista daigyne dar prieš tai kai jie buvo pasodinti sode tada genėti būtina.

Kad pagerinti sodo dirvą, aš bandžiau sodinti įvairius medžius. Tarp jų buvo Morišimo akacija. Šis medis auga ištisus metus, suformuodamas vis naujus pumpurus. Amarai, kurie maitinasi ant tų ūglių, pradeda daugintis dideliais kiekiais. Boružės ėda tuos amarus ir greitai taip pat pradeda daugintis. Po to kai jos sunaikina visus amarus ant akacijos, jos persimeta į citrusinius medžius ir pradeda ėsti kitus vabzdžius, tame tarpe ir erkes, citrusinius skydamarius, australinius skydamarius. Vaisių išauginimas be genėjimo, tręšimo ir cheminio apdorojimo įmanomas tik natūralioje aplinkoje.

Vaismedžių sodo dirvožemis

Iki šiol aš nesakiau, kad dirvos gerinimas – tai pagrindinis sodo priežiūros darbas.

Jei jūs naudojote chemines trąšas, medžiai išauga dideli, bet metai iš metų naudojamos cheminės trąšos iš dirvos atima jos gyvybines jėgas. Jei trąšos naudojamos vienos kartos bėgyje, tai per tą laiką dirva žymiai pablogės. Nėra labiau išmintingesnės krypties žemdirbystėje, kaip dirvos pagerinimo kursas. Prieš 20 metų šio kalno šlaitai buvo pliko raudono molio, tokio kieto, kad negalima buvo įsmeigti kastuvo. Dauguma žemės šioje vietoje buvo tokia pat. Valstiečiai augino bulves, kol dirva nenusialino, po to laukus užleido. Todėl prieš augindamas čia citrusinius ir daržoves, aš pasistengiau atstatyti čia dirvos derlingumą.
Pakalbėkime apie tai, kokiu būdu atstačiau šio kalno šlaitų derlingumą. Po karo buvo skatinamas gilus citrusinių sodų arimas ir tranšėjų, skirtų organinių medžiagų įterpimui, kasimas. Kada aš grįžau iš Bandymų Centro aš bandžiau tai daryti savo sode. Po kelerių metų padariau išvadą, kad šis būdas ne tik fiziškai alinantis, bet ir visiškai nenaudingas dirvos pagerinimui.

Iš pradžių aš užkasinėjau šiaudus ir paparčius, kuriuos atsinešdavau nuo kalno. Svorių, apie 38 kg ir daugiau, nešiojimas buvo sunkus išbandymas, bet po dviejų ar trijų tokio darbo metų aš negalėjau surinkti nei saujos humuso. Tranšėjos, kurias aš dariau, kad užkasti organines medžiagas, suslūgo ir pavirto atviromis duobėmis, po to aš bandžiau užkasinėti medžių kamienus. Atrodo, šiaudai geriausia priemonė dirvos pagerinimui, bet jei spręsti pagal susiformavusį humuso kiekį, mediena geriau. Visa tai gerai, kol yra medžių, kuriuos galima nukirsti. Bet tiems kas neturi medžių netoliese, galima auginti medžius tiesiog sode, nevežant jų iš toli.
Mano sode auga pušys ir kedrai, keletas kriaušių medžių, churma, šliandra, japoniškos vyšnios ir daug kitokių rūšių vietinių vaismedžių, augančių tarp citrusinių, vienas iš labiausiai įdomių medžių yra Morišimos akacija. Tai tas pats medis kurį aš minėjau anksčiau, pasakodamas apie boružes ir grobuonių vabzdžių apsaugą. Jo mediena kieta, žiedai vilioja bites ir lapai tinka galvijų pašarui. Morišimo akacija padeda apsaugoti sodą nuo kenkėjų vabzdžių, saugo sodą nuo vėjų, o rizobaumo bakterijos, augančios ant šakų, turtina dirvą azotu. Šis medis buvo introdukuotas į Japoniją iš Australijos prieš keletą metų. Jis auga greičiau bet kokio medžio, kurį aš kada nors mačiau. Per keletą metų jis giliai įsišaknija, o po 6-7 m. pasiekia telefono stulpo aukštį. Be to tai medis fiksuojantis azotą. Todėl jei pasodinti 6-7 medžius į 0,1 ha tai dirvos pagerinimas pasieks net giluminius jos sluoksnius, prapuls būtinybė lenkti nugarą ir tampyti iš kalno rastus.

Paviršinio sluoksnio pagerinimui aš pasėjau į pliką gruntą baltų dobilų ir liucernos mišinį. Praėjo keletas metų, kol jie įsitvirtino, bet galu gale jie išsikerojo ir uždengė kalno šlaitus. Aš pasėjau taip pat Japonišką ridiką (Daikoną) šio stipraus augalo šaknys įsiskverbia giliai į dirvą, įnešdamos į ją organinių medžiagų ir padarydamos kanalus oro ir vandens cirkuliacijai. Jis dauginasi labai lengvai, todėl kartą pasėję, jūs galite nebesirūpinti juo. Kada dirva praturtėja, pasirodo piktžolės. Po 7-8 m. dobilai beveik pranyksta piktžolių tankumyne, todėl aš išmėtau truputį daugiau dobilų sėklų po to, kai vasaros pabaigoje nušienauju piktžoles. Dėl susiformavusio tankaus augalinio dangalo iš dobilų ir piktžolių, po 25 m. sodo dirvos paviršinis sluoksnis, kuris anksčiau buvo pliku moliu, tapo puriu, tamsiai rudai nuspalvintu ir turtingu lietaus sliekais ir organinėm medžiagom sluoksniu.

Panaudojus žaliąją trąšą, praturtinančią viršutinį dirvos sluoksnį, Morišimo akacijos šaknis, įsiskverbiančias į gilius dirvos sluoksnius, jūs galite apsieiti be trąšų, taip pat prapuola būtinybė purenti dirvą tarp vaismedžių. Su aukštais medžiais išorėje, saugančiais nuo vėjo, citrusiniais medžiais viduryje ir žaliąja trąša apačioje, sodas gali savimi pasirūpinti pats, jo priežiūra smarkiai palengvėja.

Daržovių, kaip laukinių augalų, auginimas

Pakalbėkime apie daržovių auginimą. Kai kurios šeimos savo virtuvės daržovių poreikiams naudoja daržą galiniame kieme, kiti augina daržoves atvirose nenaudojamose žemėse.

Apie daržą galiniame kieme užtenka pasakyti, kad jūs gausite puikias daržoves, jei pasėsite jas laiku į dirvą, patręštą organiniu kompostu ir mėšlu. Daržovių auginimo metodas savo stalui senoje Japonijoje gerai derinosi su natūraliu gyvenimo būdu. Vaikai žaisdavo galiniame kieme tarp vaismedžių. Kiaulės ėdė atliekas iš virtuvės ir rausėsi žemėje ieškodamos šaknų. Šunys lojo ir žaidė kieme, o ūkininkas sėjo daržovių sėklas į turtingą dirvą. Vikšrai ir vabzdžiai augo kartu su daržovėmis, vištos lesė vikšrus ir dėjo kiaušinius vaikų maitinimui. Tipinė Japonų šeima augino daržoves taip prieš kokius 20 m.

http://siaudorevoliucija.ten.lt/
**
Taryba
 
Pranešimai: 355
Užsiregistravo: Ant 2006 06 13, 18:34

Standartinė ** Šeš 2008 01 05, 2:23

Aurimas rašė:Perkeliu infromaciją apie Masanobu Fukuoka iš kitos forumo vietos:

Čia idedu Aušrinės išverstą informaciją apie vieną iš netradicinio ūkininkavimo atradėjų - Masanobu Fukuoka

Masanobu Fukuoka gimė 1914 m. Pietų Japonijojos Šikoku saloje esančiame mažame kaimelyje. Jis studijavo mikrobiologiją ir specializavosi kaip dirvotyros mokslininkas. Tačiau būdamas dvidešimt penkerių, pradėjo abejoti „moderniosios žemdirbystės stebuklais“.
Besigydydamas nuo stipraus plaučių uždegimo, Fukuoka patyrė prašviesėjimą - viziją, kurios metu jis suvokė tai, ką galima pavadinti tikrąja gamta. Jis pamatė, kad visi žmonių civilizacijos „pasiekimai“, palyginus su gamtos harmonija yra beprasmiai. Jis taip pat pamatė, kad žmonės prarado ryšį su gamta ir, kad visi mūsų bandymai valdyti ar suprasti gyvenimo pilnatvę, yra ne tik bergždi, bet ir pražūtingi. Nuo tos akimirkos, Fukuoka gyvena bandydamas grįžti prie žmogaus ir gamtos bendrumo jausmo.
Šio atradimo metu Fukuoka gyveno Japonijoje, kuri buvo beatmetanti tradicinius ūkininkavimo metodus ir pritaikanti vakarietiškosios žemdirbystės pramoninius modelius. Jis matė, kaip tokia tendencija stumia Japoniją toliau nuo vienybės su gamta ir kokia pragaištingos bei teršianti yra šitokia praktika. Todėl Fukuoka atsisakė mokslininko darbo ir, grįžęs į savo tėvo ūkį, nusprendė parodyti praktinę savo vizijos vertę atgaivinant žemę taip, kad įsivyrautų natūrali žemės harmonija.
Per trisdešimt tobulėjimo metų jis išvystė ūkinikavimo metodą - " nereikia nieko daryti". Neardamas žemės, jos netrešdamas, neravėdamas, negenėdamas, nenaudodamas jokios technikos ar komposto, Fukuoka sugebėjo išauginti aukštos kokybės vaisius, daržoves ir grūdus, tokiu pat arba didesniu derliumi negu kaimyniniuose ūkiuose.
Fukuoka rašė, jei nors vienas naujas pumpuras yra žirklėmis nukerpamas nuo vaismedžio, tai gali suardyti visą medžio tvarką, kuri nebegali būti atstatoma. Žmonės kiša pirštus ten, kur nereikia, pridaro žalos ir, kai pasirodo neigiami rezultatai, iš visų jėgų dirba, norėdami juos pataisyti".
"Siekiant vienovės su gamta, žemės ūkis yra kaip tik tas užsiėmimas, kurio metu ūkininkas prisitaiko prie gamtos. Tam, kad vienovė atsirastų reikia stebėti augalus ir klausytis augalų kalbos. Jei supranti, ką sako ryžiai, belieka tik priderinti savo širdį prie ryžių širdies ir padėti jiems augti augti. Iš tikrųjų mums nereikia jų auginti. Jie patys augs. Mes tik padedame gamtai. Noriu jums duoti vieną patarimą. Kai sakau, kad į augalus reikia idėmiai žiūrėti, nereiškia, kad apie juos reikia mąstyti, kaip apie atskirtus nuo jūsų objektus. Labai sunku tai nusakyti žodžiais. Tam tikra prasme, svarbu, kad jūs įsijaustumėte ir pats mintyse taptumėte tuo augalu. Jūs, kaip stebėjimo subjektas, turite išnykti. Jei nesuprantate, ką turitumėte daryti, arba apie ką aš kalbu, visą dėmesį sutelkite rūpinimąsi ryžiais. Pakanka, jei stengsitės iš visos širdies, net pamiršdami save. Savo ego atsisakymas yra trumpiausias kelias link susivienijimo su gamta.“
Naudodamas likusius javų šiaudus, dobilų uždangalą bei žiupsnelį paukščių mėšlo, kaip trąšos, Fukuoka augino dviejų rūšių sezoninius javus: vasarą - ryžius, o žiemą - miežius ir rugius. Vietoj to, kad tradiciniu ryžių auginimo būdu sodintų sėklas ir persodintų daigus, jis ant tinkamai sliekų ir kitų panašių sutvėrimų išpurentos neartos dirvos paberia iš purvo ir molio padarytų rutulėlių, kuriuose yra įmaišyta sėklų.
Baltasis dobilas ryžių lauko apsėmimo laiko tarpą sutrumpina iki vienos savaitės. Piktžolėms, kurias tikrina ir reguliuoja pati gamta, leidžiama augti. Įvairūs gyvūnai pasirūpina kenkėjais. Su pasitikėjimu, pagrįstu jo paties patirtimi Fukuoka tvirtina, kad „gamta, palikta savo valiai, yra tobuloje pusiausvyroje“. Kiekvienas fukuokos ryžio stiebelis duoda nuo 200 iki 300 grūdelių, o tai atitinka ir kitokių kultivavimo formų derlius; tuo tarpu darbo sumažėja 80 procentų.
Naudodamas panašias priemones, jis taip pat augino daržoves ir vaisius pardavimui.
Įkopęs į septintą dešimtmetį, Fukuoka ėmėsi užrašyti viską, ką pats pamatė ar padarė. 1975 metais pasirodė jo pirma knyga „Vieno šiaudo revoliucija“, kuri padarė didelį poveikį pasaulio žemdirbystei bei žmogaus sąmoningumui. Po „Vieno šiaudo revoliucijos“ pasirodė antra knyga - „Natūralus ūkininkavimo būdas“, o po to trečioji - „Kelias atgal į gamtą“.
Nuo 1979 m. Fukuoka keliauja, skaito paskaitas ir sėja natūralaus ūkininkavimo sėklas po visą pasaulį. 1988 m. jis gavo Deshikottan ir Ramono Magsaysay apdovanojimus. 1997 m. jį buvo apdovanojo Žemės Taryba (Earth Council). Fukuokai derlius nėra svarbiausias ūkininkavimo tikslas. Fukuokai ūkininkavimas yra dvasinis kelias. Masanobu Fukuoka tėbėra gyvas, jis vis dar keliauja, moko bei eina savo keliu
„Derliaus išauginimas nėra galutinis ūkininkavimo tikslas, svarbiausias ūkininkavimo tikslas yra žmogaus tobulėjimas“ - Fukuoka.


Aurimas rašė:Dar šio genialaus žmogaus minčių :) Aš manau jis jaučia ir džiaugiasi, kad šiuo metu žemėje taip sparčiai daugėja jo bendraminčių :) Malonaus skaitymo :)

Masanobu Fukuoka. Vieno šiaudelio revoliucija

„Ūkininkas būtų žymiai laimingesnis, jei negalvotų apie pelną, o augintų produktus tik savo reikmėms tenkinti. Jei pasėsite vieną ryžio grūdą, gausite jų dešimtis. Viena eilė šakniavaisių duos jums derlių, kurio pakaks visai žiemai. Jeigu mąstysite tokiu būdu, maisto jums bus pakankamai, daugiau negu pakankamai, be jokios kovos už derlių. Bet jeigu jūs nuspręsite „daryti pinigus“ , atsidursite beprotišku greičiu lekiančiame eksprese ir lėksite kartu su juo.“

„Jei jūs manote, kad parduotuvėse perkate daržoves ar vaisius, išaugintus gamtos, klystate. Šie produktai – azoto, fosforo ir kalio vandeninis tirpalas, gautas truputį padedant sėklai. Dėl to jų skonis toks nenatūralus. Kiaušinis – tai ne gamtos produktas, o žmogaus sukurta sintetika kiaušinio pavidale. Ūkininką, gaminantį tokius produktus, aš vadinu pramonininku.“

„Jeigu išauginti 5,85 cnt. ryžių ir 5,85 cnt. javų lauke, kurio dydis 0,1 ha, tai toks laukas išmaitintų 5-10 žmonių šeimą, o tokio derliaus išauginimui kiekvienas žmogus sugaištų mažiau nei 1 val. per dieną.“

„Mano nuomone, jei 100% gyventojų būtų fermeriais, tai būtų idealu. Vienam gyventojui Japonijoje tenka 0,1 ha dirbamos žemės. Jei kiekvienam išskirti po 0,1 ha, šeimai iš penkių asmenų – 0,5 ha, tai būtų daugiau nei pakankama, kad aprūpinti maistu šeimą visus metus. Jeigu mes vestume natūralų žemės ūkį, tai liktų pakankamai laiko poilsiui ir socialiniam aktyvumui kaimo bendruomenėse. Aš manau, tai tiesiausias kelias, kad šalis taptų laiminga ir klestinčia.“

„Pernelyg dideli poreikiai – tai pagrindinė priežastis, atvedusi pasaulį prie krizės. Greitai geriau negu lėtai, daug geriau negu mažai – štai kokie „vystymosi“ bruožai. Tai betarpiškai surišta su artėjančia mūsų visuomenės katastrofa. Žmonija turi nustoti beatodairiškai tenkinti savo materialinius poreikius ir pradėti žengti dvasinio vystymosi keliu.“

„Žemės ūkis turi pereiti nuo didelių mechanizuotų ūkių prie mažų, tenkinančių tik būtinus poreikius. Materialus gyvenimas ir mityba turi užimti jiems atitinkama vietą žmogaus gyvenime. Jei tai bus atlikta, darbas virs pasitenkinimu, o dvasinis gyvenimas – pilnatve.“

„Kuo daugiau ūkininkas plečia savo darbų apimtis, tuo labiau jo siela ir kūnas eikvojami veltui, tuo labiau jis tolsta nuo dvasinio pasitenkinimo. Gyvenimas mažoje fermoje gali pasirodyti primityvus, bet jis leidžia eiti Didžiojo Subrendimo keliu (dvasinio supratimo keliu, kuris apima ir kasdieninę veiklą.). Aš galvoju, kad žmogui, sugebančiam įsijausti į savo kasdienės aplinkos gyvenimą, atsiveria didingiausias pasaulis.“

„Būti čia, rūpintis savo mažu laukeliu, išgyvenant kiekvienos dienos pilnatvę ir laisvę – toks turėtų būti natūralus gyvenimas kaime.“

„Manyti, kad moksliniai tyrinėjimai ir atradimai gali sukurti ką nors didingiau nei gamta – tai iliuzija.“

„Žemdirbystė visada buvo pagarbos vertas darbas. Kai žmonija nutolo nuo savo idealo, atsirado šiuolaikinė komercinė žemdirbystė. Kada fermeris pradėjo auginti kultūras pinigų „darymui“, jis užmiršo tikrąsias žemdirbystės šaknis.“

„Aš nemėgstu žodžio „darbas“. Žmonės – vieninteliai gamtoje turintys dirbti. Aš galvoju, kad tai labiausiai nevertas dalykas pasaulyje. Kiti gyvūnai paprasčiausiai gyvena, bet žmonės dirba kaip paklaikę, galvodami, kad tai pagrindinė jų išlikimo sąlyga. Kuo daugiau darbo, kuo sudėtingesnė problema, tuo puikiau galvoja jie. Būtų gerai atsisakyti tokio mąstymo ir gyventi lengvai, patogiai, turint daug laisvo laiko.“

„Paskutiniu metu šalyje susikūrė nemažai komunų. Kai kas juos vadina hipių bendrijomis. Aišku, galima juos vertinti ir taip. Bet gyvendami ir dirbdami drauge, bandydami surasti kelią atgal į gamtą, jie ir yra „naujojo fermerio“ modelis. Jie supranta, kad norint tvirtai gyventi reikia gyventi iš savo žemės derliaus. Komunos, kurios nesugeba apsirūpinti maistu pačios, ilgai neišgyvens.... Aš galvoju, kad šios saujelės žmonių bandymas gyventi kitaip – kelias į geresnius laikus. Būtent dėka šių žmonių atgimė ir paplito natūralus žemės ūkis.“

Pilną tekstą (rusų kalba) galima perskaityti adresu:

http://www.terrain-nn.narod.ru/revolushion.rar

http://www.anastasija.lt/forum/viewtopi ... it=fukuoka



Giedrius rašė:Sveiki,
Norejau paklausti, gal kas zinote kur ieskoti aprasymu, pavyzdziu, ideju Fukuokos metodo taikymui Lietuvoje? Radau cia toki viena straipsni, bet anglu kalba labai prastai man su ja... gal galit pasakyti ar verta ji verstis, gal yra geresniu? (prisegu)



pagarbiai, Giedrius


Irina rašė:Sveiki, Giedriau,

Jūsų surastas straipsnis man pasirodė vertas dėmesio. Aš irgi ieškojau informacijos apie Fukuokos metodo taikymo patirtį mūsų klimato sąlygomis, o šiame straipsnyje konkrečiai rašoma , ką ir kada sėti, ką su kuo derinti. Taigi, pabandysiu trumpai reziumuoti praktinius straipsnio dalykus (dar yra keli skyriukai, kur aiškinami šio metodo privalumai tiek derliaus, tiek aplinkos požiūriu, kalbama, kaip gauti didesnį derlių):

"Sėjama nekastoje neartoje pievoje. Nors nekalbama apie tai, kad kviečių grūdai apvoliojami moliu, manau, kad jei taikomas Fukuokos metodas, reikėtų tai daryti.
Balandžio mėnesį sėjami dobilai - patariama rinktis vietines, išbandytas baltųjų dobilų veisles.
Maždaug apie Jonines (nuo birželio 15 iki 30 d.) sėjami žieminiai kviečiai. Veislė turi būti žieminė, auganti ne per greitai, tačiau galinti išauginti ilgus stiebus ir varpas. Kviečiai sėjami tarp dobilų po šiaudų mulču.
Dobilams pradėjus žydėti, jie nušienaujami.
Jei dobilai nepasisėjo, sėkite juos vėl vasarą ar rudenį - kviečiai augs bet kokiu atveju.
Sunokę kviečiai pjaunami vidurvasarį, prieš tai apie Jonines tame pačiame lauke pasėjami kviečiai naujam derliui.


Šis metodas remiasi vasaros ir žiemos lygiadienio kaita. Būtent per tą laiką, padedami greta augančių dobilų, aktyviai vykstant jų lapuose fotosintezei, kviečiai sukaupia reikalingas maisto ir struktūrines medžiagas - krakmolą ir albuminus, išvysto gilią šaknų sistemą Po žiemos lygiadienio ateina ramybės periodas ir kviečių medžiagų apykaita sulėtėja. Užsigrūdinę per žiemą kviečiai turi pakankamai maisto medžiagų, kad jai baigiantis galėtų žydėti ir subrandinti grūdus. Kviečiai - labai atsparus augalas, jei pakankamai anksti pasėsime dobilų draugijoje, jo nenugalės jokia, net garstyčinių šeimos piktžolė. Kviečiai bei miežiai auga molingose, kalkingose ir rūgščiose dirvose, rugiai - rūgščiose smėlingose dirvose.

auginant šiuo metodu javų lauke gali būti ir medžių, kurių šaknų gumbeliuose gyvena azotą kaupiančios bakterijos. tai akacijos (robinia pseudoacacia) arba alksniai (baltalksniai). Jie sodinami 15-20 m atstumu, laja turi praleisti saulės spindulius."

Galvoju, kad galima būtų pabandyti taikyti šį metodą, vis dėlto man liko keletas klaustukų, pvz. - ar dobilus reikia vis iš naujo užsėti, ar jie patys galėtų pasisėti? na turbūt reikia atsakymo ieškoti Fukuokos knygose.

Gal jūs, Giedriau, dar galėtumėte atsiųsti nuorodą į puslapį, kuriame radote šį straipsnį?

Irina


Andrius rašė:Sveiki visi,

Irina dar nepaminėjo vienos gana reikšmingos detalės - jei tradicinė žemdirbystė sėja apie 150 kg/ha, tai pagal šį metodą sėjama tik 1-2 kg/ha sėklos. Taip gaunasi, kad 1 m2 auga tik 3-4 augalai, todėl jie gauna l. daug saulės ir erdvės šakotis....

Sėkmės visiems.
Andrius


Irina rašė:tikrai svarbu, štai dar vienas tinklalapis, kuriame radau šiek tiek papildymų ir atsakymą į mano klausimą dėl dobilų:

http://agriculturas.leisa.info/index.ph ... a_seq%5D=1

apie dobilus sakoma, kad jie daugiamečiai ir pasisėja patys.
kadangi derlius nuimamas tada, kai tame pačiame lauke yra sudygę naujieji kviečiai, tai nuimamų kviečių stiebai turi būti pjaunami atsargiai, ne mažiau nei 5 cm nuo žemės paviršiaus.
pabrėžiama, kad šiuo metodu auginamų kviečių veislė turi būti tikrai atspari žiemai.
kadangi kviečiai auginami kartu su dobilais, yra pavojus, kad, gaudami iš dobilų daug azoto, jie gali per daug ištįsti, todėl patariama sėti rečiau, kad 1m2 būtų apie 1.5-4 augalus (tradiciškai sėjant jų būna apie 350), tada jie gauna daugiau saulės, labiau šakojasi ir kiekvienas augalas gali išauginti apie 100-150 varpu (tradiciniai tik iki 3) ir tokiose "krūminių" kviečių varpose esantys grūdai sveria daugiau.

minėto metodo autorius yra Marc Bonfils - prancūzų ekologas, javų augintojas, pritaikęs praktikoje nearimo metodą. Angliškai jo metodika aprašyta knygoje "The Harmonious Wheatsmith" (Darni kviečių kalvė), iš ten ir paimta info. Gal ši knygelė jau išversta į rusų kalbą? neteko girdėti?


Stas rašė:Sveiki
Galiu pasakyti kad Llietuvoje seniausia ir tuo paciu maziausiai modifikuota baltuju dobilu veisle yra "Bitunai". Pries kelis metus pats juos sejau savo zemeje. Prigyjo puikiai.

Stas


Irina rašė:Labas rytas,

noriu pasitaisyti - vis apie tuos pačius dobilus:) tame straipsnyje buvo parašyta, kad dobilus reikia nušienauti jiems subrandinus sėklas (scythe when it goes to seed), o aš per skubėjimą parašiau "pradedant žydėti", tai ir pati žiūriu, kad galai nesueina - juk dobilai daugiamečiai, tai jie turi patys pasisėti.
dėl baltųjų dobilų veislės, tai turėsiu omeny Stas'o pasiūlytus Bitūnus. Tikriausiai Stas'o žemėje tie dobilai dabar jau patys pasisėja:)
gal atsirastų išmanančių ir žieminių kviečių veisles?

geros dienos
Irina


Giedrius rašė:aciu Irinai uz vertima.
O sita straipsni as radau Fukuokos forume http://groups.yahoo.com/group/fukuoka_farming/
ten yra ir daugiau straipsniu. tereikia uzsiregistruoti i foruma, tai nemokama.

pagarbiai, Giedrius


Giedrius rašė:noreciau pakomentuoti. man keista yra tai, kad dar nenupjovus zieminiu kvieciu sejami vel zieminiai kvieciai. O kur gi sejomaina? Fukuoka raso, kad butina mulciuoti kitu kulturu siaudais, t.y sakykim ryzius javu siaudais, javus ryziu ir panasiai. Musu salygom tiktu javai (kvieciai, rugiai, mieziai, avizos) mulciuojami grikiu siaudais, nes tai skirtingu seimu augalai ir ju ligos skirtingos. Manau sejant kasmet tas pacias kulturas gali derlius mazeti, nes siauduose lieka visos ligos. Bet tada klausimas ar yra ziemines grikiu veisles? arba kokia kita kultura naudoti sejomainai, kad isvengti ligu?

Ir dar. Robinijos musu kraste yra invazine rusis, ji gali plisti nekontroliuojamai isstumdama musu vietines rusis. Su sia problema stipriai kovojama pietu ir vidurio europoje, ten ji baigia uzkovoti didziaja dali misku taip isstumdama vietines rusis. Lietuvoje gi ta problema kolkas yra Kursiu nerijoje. taigi manau reiktu atsisakyti sio svetimziamo augalo, nes galime privyrti koses. taip suprantu tai greitai agantis augalas, ir kaupiantis azota, puikiai tinka kurui ir trasai, bet ilgainiui del to gali kilti problemu, jos jau kyla. Lietuvos botanikai siuo metu yra susirupine del to. Manau reiktu naudoti musu vietines veisles, tokias kaip juodalksnis, baltalksnis, kliavas ir kt.


Irina rašė:Sveiki,

man irgi kilo tie patys klausimai. tačiau panašu, kad auginant kviečius šiuo metodu tarsi sėjomainos ir nėra. gal galima patiems paeksperimentuoti įvedant kitą javų kultūrą. nors nemanau, kad kviečiai turėtų sirgti, kad ir mulčiuojami savo šiaudais. beje, atrodo žinau, kokia veislė labiausiai tiktų - tai senoviniai dvigrūdžiai kviečiai Spelta (Vokietijoje juos vadina Dinkel). Jie ir ligoms atsparūs ir žmogui jokių alergijų nesukelia, vadinasi kaip tik tie kviečiai, kokių reikia. beje, pati esu mačiusi, kaip Rusijos Šiaurėje taigos gilumoje kaime žmonės dešimtmečiais augina bulves tame pačiame lauke, pavasarį prieš sodinimą vien patręšdami naminių gyvulių mėšlu. Ir prikasa tikrai labai daug bulvių, jei lietus nesupūdo kokią vasarą. ir jokios sėjomainos. o ar gamtoje yra sėjomaina? - ten greičiau pastovi įvairovė. tai ir Fukuokos lauke be ryžių , dobilų ir miežių dar auga visokios piktžolės. manau ir čia tas pats turėtų būti, piktžolių vis tiek bus, tai jos turėtų užtikrinti įvairovę ir nuo ligų apsaugoti. na čia iš dalies teorija, bet ją galima greitai patikrinti praktikoje:)
Nukrypstant nuo temos - beje ir auginant daržoves, linkstama prie to, kad labiau nei sėjomaina, reikalinga įvairovė. t.y. kai augalai auga kartu pramaišiui, aišku, reikia atsižvelgti į alelopatiją. pati turiu panašiai sukomponuotas nedidukes lysves, kur viskas susimakalavę, vienmečiai kartu su daugiamečiais - vaistažolės, daržovės, uogos. pastebėjau, kad jų beveik nei purent, nei mulčiuot nereikia - purena ir tręšia pasilikusios gyvos ar pūvančios šaknys, o mulčiuoja patys augalai - jie tiesiog uždengia žemę, nepalikdami tuščių tarpu. Aišku, kompostas neprošal, jei norime daugiau ir didesnio derliaus. Jei matosi tarpas, galima pasodinti kokį augalą. Visas darbas - pasėti, ko trūksta, kartas nuo karto apžiūrėti lysves ir nukarpyti pernelyg išbujojusias piktžoles. Taip auginant, pasakiškų derlių neverta tikėtis, bet vienas kitas vitaminas bei malonumas garantuotas!

i.


Laimis rašė:Sveiki,

na pagarba, kad vystote Fukuokos tema. Liuksas tiesiog.

noreciau paklausti. Kaip ten yra su kvieciais. Rasote, kad jie ima sakotis, nes gauna daugiau erdves ir saules. As pakelese maciau netycia numestu arba netoli lauko sudygusiu kvietrugiu, tai jie visai nesisakojo. Brandino tiek, kiek kiti. Tai ir noriu paklausti - ar cia kitokia veisle turi buti, ar cia gaunasi taip, nes sodinama per jonines, taigi anksciau, ar galbut del to, kad ju galvutes yra nusienaujamos kai nuiminejamas derlius... Ar galbut tikrai jie sakojasi del erdves ir tik del erdves kiekio. Gal zinote kazka tiksliau?

Laimis Zmuida


Saulius rašė: Sejomaina reikalinga tik tada, kai dirva neatsistato. Mulciuojant maisto medziagos i dirva grazinamos ir netgi daugiau nei sunaudojama. Tuo labiau permakulturoje, kur kartu auga keleto rusiu augalai. O del ligu irgi jokio pavojaus nera. Ligos kyla tik tada, kai sutrinka mikroorganizmu pusiausvyra dirvoje, t.y. kai pradeda dominuoti patogeniniai mikrobai. Jei dirvos pavirsiuje yra pakankamai maisto (sviezios organikos) ir dirva nejudinama, sparciai dauginasi organika mintancios bakterijos ir grybai, o jie yra efektyviausi patogeniniu bakteriju ir grybeliu priesai. Ypac sieno lazdeles, pieno rugsties bakterijos.


Šie laiškai paimti iš meileserdve@yahoogroups.com konferencijos.
Perskaityti visus laiškus arba prisijungti prie konferencijos galite čia:
http://groups.yahoo.com/group/Meileserdve
**
Taryba
 
Pranešimai: 355
Užsiregistravo: Ant 2006 06 13, 18:34


Grįžti į Augmenija

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 10 svečių

cron