Ingrida rašė:Vasara laukiniai obuoliai neskanus - rugstus, bet juos naudodavo maisto
ruosime, kai reikalinga rugstis, nes tuo metu Lietuvoje nebuvo citrusiniu
vaisiu (citrinos r.). Man viena mociute pasakojo, kad obuoliukus dedavo i
raugintus kopustus, is ju darydavo labai skania gaivia gira ir pan. O kai
ziema prisirpdavo, budavo saldus ir issilaikydavo iki pavasario.
Ingrida
Šie laiškai paimti iš
meileserdve@yahoogroups.com konferencijos.
Perskaityti visus laiškus arba prisijungti prie konferencijos galite čia:
http://groups.yahoo.com/group/Meileserdve
tekstas iš Laimio blog'o
Tinginio obelis
Paveikslas (c)
Olbinski
Gruodžio pabaiga. Greit Kalėdos. Švelnus šaltukas spaudė, o oras buvo giedras giedras. Gėda dirbti tokią dieną, taigi išėjau po apylinkes pasižvalgyti. Ir tikslą konkretų susigalvojau - Kalėdinių obuolių paieška.
Turbūt kiekvienam šiuolaikiniam lietuviui labai keista girdėti apie obelis derančias žiemą. Tačiau aš prisiklausiau kaimynės kaimo senolės pasakojimų apie žiemą augančius obuolius, kuriuos jie dar prieš 40-50 metų valgė ir nutariau susirasti tokių vaisių. Tai juk buvo taip neseniai, turėtų būti tokių obelų išlikę ir iki dabar. Ką žinojo mūsų protėviai, mes jau esame pamiršę, todėl ir keista mum žiemą apie obuolius ant obels mąstyti.
O senovės keltai obelį laikė ne tik vasaros medžiu, bet ir žiemos medžiu. Pagal keltų kalendorių
obelis yra ženklas žmonių gimusių birželio 25 - liepos 4 ir gruodžio 23 - sausio 4 dienomis. Obelį keltai laikė meilės simboliu. Keista - žiemą obels metas. Ir koks sutapimas laikotarpis prasideda nuo gruodžio 23 dienos. Taigi, Kalėdiniai obuoliukai tikrai egzistuoja ir ne tik lietuvos kaimo moterėlės apie juos žino, bet ir senovės keltai žinojo ir į kalendorių užrašė.
Ką gi, išsiruošiau į kelionę po Lietuvos miškus. Nepatikėsite, bet per pusvalandį radau dvi derančias obelis. Obuoliai kabojo ant šakų. Gražūs, nesupuvę, švieži... O aplink žolė šerkšnu apdengta, medžiai be lapų, juk gruodžio pabaiga.
Paragavau. Tikrai skanūs. Vieni labai priminė citriną ir antaninius obuolius, o nuo kitos obels - alyvinius. Žiemos maistas koncentruotas, neišpūstas, taigi jo daug nesuvalgysi. O jau kiek vitaminų jaučiasi prakandus. Stiprus stiprus skonis. Jei šį obuoliuką praskiestume vandeniu santykiu 1:10, tai turbūt gautume paprasto vasarinio-rudeninio obuolio skonį. Gamtoje jau taip yra, kad visi žiemos produktai turi didesnę koncentraciją.
Labai džiaugiausi radęs Kalėdinių obelų. Parsinešiau jų sėklų ir pasisėjau pas save. Juk tai - tikro tinginio medis. Švieži obuoliai kabo nuo Kalėdų per visus žiemos šalčius. Fantastika. Ir nereikia rinkti, perrinkinėti, sandėliuoti, rūpintis. Jie kabo ant medžio. Ateini kada nori ir nusiskini.
Kaimo senolė pasakojo, kad šalnų pakastus obuolius jie surinkdavo ir supildavo ant aukšto į didžiulę krūvą. Užklodavo antklode, kad neperšaltų. Palėpėje patalpos negyvenamos, šaltos. Tačiau ten gyvena pelės. Jos tuos obuoliukus pagriaužia. Tie obuoliukai ir patys kai kurie supūna. Todėl senolė sakė, kad tekdavo dažnai lipti ant aukšto ir perrinkinėti obuolius - šviežių parsinešti, supuvusius ar apgraužtus išmesti, o likusius palikti toliau žiemoti. Vaikai šiuos obuoliukus dar šaltus kaip ledus valgydavo. Sakė, delikatesas. Nes tais laikais ledų gi niekas kaime nepardavinėdavo. O čia dar toks stiprus vaisių skonis.
Dirbantys žmonės kasdien gali nueiti į parduotuvę ir nusipirkti obuolių. Nesvarbu kokiu metų laiku. Jie atvežti iš toli, užkonservuoti, ilgai nepūna, gražios išvaizdos... Tačiau juose nėra vitaminų. Tai didelis minusas. Be to, tokiuose obuoliuose yra chemijos. Kol auginami jie purškiami kelis kartus, vėliau purškiami ar mirkomi tirpale, kad ilgai stovėtų ir nepūtų. Vietiniai lietuviški obuoliai yra geresni. Juose daugiau vitaminų, mikroelementų rinkinys priderintas prie lietuvio organizmo.
Tinginys obuolių neperka. Kam gi pirkti tuos prastus obuolius, jei lietuviški yra geresni, skanesni, naudingesni, sveikesni ir jų Lietuvoje pilna. Maišais vežk - draugai, ūkininkai dovanoja, neturi kur dėti, o obelų šakos lūžta.
Vienintelė problema tinginiui, kad juos reikia sandėliuoti. Tai reiškia, kad reikia statyti papildomą namą, sukrauti juos ir periodiškai perrinkinėti supuvusius, taip kaip kaimynė močiutė darydavo. Senolė papasakojo dar vieną būdą kaip išvengti darbo. Jos tėtis žieminius obuolius surinkdavo, sudėdavo į krūvą, apklodavo šiaudais, kad nesušaltų ir užkasdavo žemėmis, kad pelės ne taip lengvai juos surastų. Ir taip obuoliai išstovėdavo iki pavasario. Pavasarį jis atkasdavo juos, nuplaudavo ir valgydavo, ir kitus vaišindavo.
Tai irgi labai geras sandėliavimo būdas. Nes sandėliavimas visgi yra darbas, sunkus darbas, kurio tikras tinginys turėtų vengti. Todėl tikras tinginys pas save sklype primėto ir vasarinių obuolių sėklų, ir žieminių. Jų obuoliai sandėliuojami tiesiog ant medžio. Papildomų pastangų visiškai nereikia.
Dar vienas privalumas Kalėdinių obuolių yra tas, kad jie yra švieži. Jie tik ką nuo medžio šakos. O šviežiausias produktas yra pats geriausias. Ir skonis jo pats geriausias. Kam teko valgyti uogas tiesiai nuo krūmo ir valandą pastovėjusias uogas, tas žino skirtumą. Obuoliai ne taip greitai praranda veikliąsias medžiagas, vitaminus. Jie gali ilgėliau pastovėti už uogas. Tačiau vis tiek - ką tik nuskintas obuolys yra pats skaniausias.
Linksmų jums Kalėdų su Kalėdiniais obuoliukais - meilės simboliu.
http://www.blogas.lt/LaimisZmuida/32615 ... belis.html