kad norėdami padėti, nepakenktume
Žurnalas apie gamtą. 2006. Nr. 2 (14), p. 44-45.
Jie – ne pamestinukai, jie – paukščių ir gyvūnų jaunikliai
Deimantas Vinskas
Nors šiemet žiema nenoriai užleidžia vietą pavasariui, tačiau gamta jau pastebimai keičiasi ir atgyja – ištirpo sniegas, kalasi pirmoji žolė, brinksta medžių ir krūmų pumpurai. Pavasaris užima savo vietą, artėja vasara. Prasideda gyvūnų veisimosi metas – paukščiai suka lizdus, pradeda perėti, tuoj atsiras kiškių, stirnų, ežių ir kitų žinduolių jaunoji karta. Daugiausiai jauniklių pasaulį išvysta tada, kai gausiausia maisto – šviežios žolės, įvairių vabzdžių ir pan. Tai būna gegužės – birželio mėnesiais. Tada įvairias Lietuvos gyvūnų globos įstaigas užplūsta „pasimetusios“ ir „tėvų netekusios“ paukščių ir gyvūnų atžalos.
Bet ar taip yra iš tikrųjų, ar tikrai jaunikliai yra našlaičiai?
Devyniais atvejais iš dešimties jaunikliai turi tėvus, tik žmonės jų nemato. Gerų norų vedami, žmonės ima rastus gyvūnėlius ir priglaudžia juos namie, bando auginti arba veža į artimiausią gyvūnų prieglaudą, o tuo tarpu jauniklių mama ar tėtis nuošalėje stebi, kaip išgabenamas jų vaikas. Nieko bloga nenorint, stengiantis, žmonių manymu, pagelbėti našlaičiui, jaunikliai paprasčiausiai vagiami tėvų akivaizdoje. Taip atsitinka dėl gyvūnų elgsenos ypatumų nežinojimo.
Toliau apžvelgsime dažniausias tokias žmonių elgesio klaidas ir kodėl taip atsitinka.
Vasarą šienaujant ar tiesiog vaikštant po pievą ar pamiškę dažnai galima aptikti žolėje gulintį, prie žemės prisispaudusį kiškutį ar stirniuką. Netikėtai užklupti jie guli suglaudę ausytes, prigludę prie žemės, kad užimtų kuo mažiau vietos. Žmogui gali pasirodyti, kad žvėrelis serga ar yra sužeistas. Tačiau dažniausiai būna ne taip. Daugumos žinduolių, kurie gyvena atvirose vietose, o ne urvuose ar olose, jauniklių išgyvenimo būdas – gulėti nejudant, kol pavojus praeis. Todėl nesuspėję laiku pabėgti nuo pavojaus mažyliai krenta ant žemės ir guli nejudėdami. Taip yra dėl to, kad šių gyvūnų jaunikliai, kol nesutvirtėja ir gali sekti paskui motiną, neturi kvapo. Radus tokį mažylį, geriausia palikti jį ramybėje, neliesti jo rankomis ir kuo greičiau eiti šalin. Nes mama Jus stebi iš tolo, yra pasiruošusi sugrįžti, kai nueisite. Jei, Jūsų manymu, jauniklis guli labai atviroje vietoje, žemoje žolėje ar prie kelio, perneškite jį į saugesnę vietą, po krūmu ar į aukštą žolę. Negalima gyvūno imti plikomis rankomis – ant jo kūnelio liks Jūsų kvapas ir mama gali jo atsisakyti. Priraukite žolės ir tik tada, į ją įvynioję kaip į skudurą, jauniklį perkelkite į saugią vietą.
Dirbant sode, renkant uogas ar tiesiog vaikštant mišku gegužės pabaigoje – birželio mėnesį dažnai galima pamatyti žolėje ar krūmuose straksinčius arba sunkiai paskrendančius paukščių jauniklius. Iš karto kyla mintis, kad jis sužeistas ir jam reikia pagalbos. Tačiau ir vėl tai netiesa. Smulkių, krūmuose ar žolėje perinčių žvirblinių paukščių, tokių kaip strazdai, liepsnelės, lakštingalos, devynbalsės ir pan., jaunikliai lizdą palieka labai anksti, dar nespėję kaip reikiant apsiplunksnuoti. Išskridę iš lizdo, jie dar porą savaičių slapstosi krūmuose ir žolėje, taip padidindami savo šansus išgyventi, nes po vieną juos plėšrūnams sunkiau susekti ir pagauti. Tėvai savo vaikus be vargo randa pagal jų balsą. Todėl pastebėję vieną paukščių jauniklį, žinokite, kad šalimais yra dar 3-5 tokie „pamestinukai“. Šiuo atveju reikia kuo greičiau pasitraukti nebaidant ir negaudant jauniklių. Kitaip vada gali pasklisti per dideliame plote ir tėvai gali jų nebesurasti.
Taip pat reikia elgtis atsitiktinai pievoje suradus kurapkų, o miške – jerubių, tetervinų ir kitų vištinių paukščių jauniklius. Šie paukščiai lizdus krauna ant žemės, jų jaunikliai turi maskuojamą spalvą, todėl esant pavojui jie apmiršta ant žemės, tikėdamiesi, kad liks nepastebėti. Kyla šie paukščiai tik tada, kai Jūs per arti prieinate. Per arti priėjus ir išbaidžius kurapkų, jerubių ar kitų vištinių paukščių jauniklius, jie išgąsčio apimti labai plačiai pasklinda po lauką ar mišką ir dažniausiai kai kurių jauniklių tėvai neberanda arba jie tampa lapių, vanagų ar valkataujančių šunų ir kačių grobiu.
Pavasarį ar vasarą pjaunant prie namų žolę, nuo vaiskrūmių renkant uogas ar paprasčiausiai tvarkant po rudeninio genėjimo likusią šakų krūmą, galima rasti tokiose vietose perinčių paukščių lizdų. Jei apie krūmą nupjovus žolę, atsidengė viena lizdo pusė, paimkite didesnį nupjautų žolių glėbį ir vėl atsargiai uždenkite lizdą. Po to palikite tą vietą vienai dviem savaitėms ramybėje. Tiek laiko užteks, kad paukščiai sėkmingai išperėtų ir užaugintų jauniklius, o žolę nupjausite vėliau, nieko baisaus, kad ji bus šiek tiek aukštesnė. Jei lizdą radote serbentų ar agrastų krūme, paprasčiausiai pataisykite krūmo šakas, kaip jos buvo iki to, ir palaukite, kol jaunikliai išskris. Uogos per porą savaičių nenubyrės, o paukščiai Jums bus dėkingi.
Tą patį reikėtų daryti aptikus paukščių ar ežių lizdą šakų krūvoje, po lentomis ar malkomis. Dvi trys savaitės tikrai nesugriaus Jūsų aplinkos tvarkymo planų, visada galima rasti veiklos kitose vietose, o paukščiai ir ežiai sunaikina labai daug sodo ir daržo kenkėjų. Be to, ežiukams sėkmingai užaugus, Jūs tapsite nuostabaus vaizdo liudininku kai vakare temstant, apie 21-22 valandą, sėdint lauke prie laužo, ežienė atves parodyti savo jauniklius. Niekas negali paaiškinti, kodėl taip yra. Greičiausiai ežius vilioja aplink laužą skraidantys vabzdžiai, bet visa ežių šeimyna, išsirikiavusi vorele, drąsiai šniukštinėja aplinkui nebijodama žmonių. Autoriaus sodyboje toks ežių „paradas“ vyksta kasmet jau treti metai.
Pranešimas spaudai irgi šia tema iš Gyvūnų globos draugijos puslapio
Ką daryti su rastu paukščio jaunikliu
Radę paukščio jauniklį – negirdykite!
http://lggd.lt/node/128
(...) Neretai, gyventojai parsineša šiuos „našlaičius“ į namus ir bando juos maitinti bei girdyti. Maitinti – tai dar pusė bėdos – tik reikėtų žinoti kuo, kiek ir kada (batonas – nepilnavertis pašaras). O girdyti – niekada! Reikia žinoti, kad paukščiai į savo lizdą jaunikliams neneša vandens. Paukščiai maitina savo jauniklius tokiu racionu, kuriame vandens poreikis visada būna patenkinamas.
Išsižiojęs paukščio jauniklis laukia pašaro – o ne vandens. Paukščių trachėja atsiveria jų liežuvio pašaknyje. Įlašinus net vieną kitą vandens lašelį jam į snapą, jauniklis paukštis nebus tam “pasiruošęs“ ir vanduo pateks į trachėją, plaučius bei oro maišus. Pasekmės yra labai rimtos komplikacijos, kurių baigtis dažniausiai mirtina. (...)
Vilkas nėra toks žiaurus plėšrūnas, kaip manoma. Prispyrus bėdai jis gali maitintis varlėmis, vabzdžiais, net uogomis ir daržovėmis, o visiško bado metu ėda medžių ūglius, samanas.