Kuršių nerijos gaisrų problemos sprendimas

arba kitaip - ekologija

Moderatorius: Prižiūrėtojai

Kuršių nerijos gaisrų problemos sprendimas

Standartinė Laimis Pir 2006 10 09, 22:01

JEI NORIME IŠVENGTI DIDELIŲ GAISRŲ KURŠIŲ NERIJOJE €� ATSISAKYKIME KALNINIŲ PUŠŲ BRŪZGYNŲ

Prieš keletą dienų baigtas gesinti didelis gaisras Smiltynėje yra visiškai dėsningas reiškinys. Tačiau po to sekę įvairių pareigūnų ir net politikų pasisakymai bei kaltininkų medžioklė verčia manyti, kad ir šį kartą nebus pasimokyta.

Dėl gaisro tikrai negalima kaltinti girininko, gaisrininkų, nacionalinio parko ar saugomų teritorijos tarnybos pareigūnų. Kol yra kalninių pušų želdiniai, jie negali sustabdyti kiekvienais metais didėjančio spyglių, sausų šakų kiekio, o tuo pačiu ir degumo didėjimo.

Gaisras yra neatsiejama daugelio rūšių pušynų ekosistemos raidos dalis, nesvarbu ar jie auga Europos ar Amerikos žemynuose. Lietuvos pušynams aktualūs Skandinavų šalyse atlikti tyrimai rodo, kad iki miško gaisrų persekiojimo eros gaisras bet kuriame pušyne pasikartodavo vidutiniškai kas 20-50 metų. Tiesiog per tokį laikotarpį susikaupia kritinė labai degių spyglių, šakų, žievės masė, kuri užsiliepsnoja dėl žaibo arba dėl žmogaus veiklos. Po ilgesnio ar trumpesnio laikotarpio sugrįžtanti ugnis jas sunaikina, todėl absoliuti dauguma tokių gaisrų buvo pažeminiai. Tik išimtiniais atvejais ugnis pasiekdavo viršūnes ir sunaikindavo medynus dešimčių ir net tūkstančių hektarų plote. Lietuvoje, ir Skandinavijoje natūraliai paplitusi paprastoji pušis yra prisitaikiusi prie ugnies poveikio. Gaisras yra būtinas pušynų atsinaujinimui. Tačiau tai negalioja nebūdingoje aplinkoje ir labai tankiai įveistuose kalninės pušies želdiniuose, nes ugnis iš kart apima ir sunaikina visą medį.

Siekiant išvengti panašių niokojančių gaisrų ateityje būtina galvoti ne apie krantines, proskynas, gerus kelius, laistymo sistemas. Tokių siūlymų įgyvendinimui ir priežiūrai reikalingos didelės lėšos vargu ar pasiteisins. Be to, tai nepašalins pagrindinės nerijos lankytojams ir gyventojams pavojingų gaisrų priežasties – kalninių pušų sąžalynų ir didėjančio jų degumo.

Kam skirti lėšas ir ką vertėtų daryti? Pirmiausiai reikia parengti specialią programą ir pradėti nuoseklų kalninės pušies želdinių keitimą nerijai būdingomis vietinėmis medžių rūšimis. Kuršių nerijos nacionalinis parkas yra saugoma, o ne ūkinės paskirties teritorija, todėl turi aiškiai skirtis jos miškų tvarkymo principai. Atsižvelgiant į tai, pirmenybė turėtų būti teikiama natūraliam miško atsikūrimui, net jei jis trunka ilgiau nei reikalauja taisyklės. Tuo pat metu reikia viešos diskusijos, nepamirštant ir vietinių gyventojų, poilsiautojų nuomonės tyrimo dėl esminio klausimo: kokio miško ir ar tikrai tik miško norime kalninių pušų brūzgynų vietoje?

Pavyzdžiui, mūsų manymu, dėl gaisro ir Kuršių nerijos kaip nacionalinės svarbos ir į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktos saugomos teritorijos vertė nei kiek nesumažėjo. Net gi priešingai – padidėjo. Gaisro metu sudegė svetimžemės Lietuvai kalninės pušies želdiniai, kuriuos net negalima vadinti mišku. Tik negyvos zonos vardo nusipelno vienarūšiai 3-5 metrų aukščio nepraeinami brūzgynai, kuriuose nėra beveik jokios kitos gyvūnijos ar augalijos. Gamtosauginiu požiūriu gaisrą reikėtų vertinti tik teigiamai, nes ugnis vos per kelias dienas daugiau nei 250 ha plote nušlavė Kuršių nerijai nebereikalingų kalninių pušų sąžalynus, sudarė sąlygas atkurti nerijai būdingas atvirų plotų ir miškų buveines. Įvairių pareigūnų kalbos apie didelę žalą gamtai ir milijoninius nuostolius – tik gaisro priežasčių nesupratimo pasekmė ir puiki galimybė pateisinti dideles valstybės biudžeto išlaidas, kurios tik padidins būsimų gaisrų mastą.

Pareigūnų minimų milijoninių nuostolių galima išvengti labai paprastai - neatsodinant gaisravietės. Lietuva priklauso ne dykumų, o miškų gamtinei zonai ir miškas bet kuriame nenaudojamame plote anksčiau ar vėliau atsikuria pats. Pušis yra tipinga pionierinė rūšis, todėl atsikurs gaisravietėje. Taip pat nereikėtų pergyventi dėl labai tikėtino beržynų atsikūrimo. Jie turėtų sumažinti gaisrų pavojų ateityje. Jei vis dėl to laimėtų tradicinis požiūris, degimvietėje neturi būti sodinamos kalninės pušys ar kitokie svetimžemiai medžiai ir krūmai.

Besibaiminantys vėjo erozijos gali būti ramus. Iškirtus nudegusias kalnines pušis žemėje liks jų šaknys, kurios dar ne viena dešimtmetį atliks smėlio sutvirtinimo funkciją. Be to sudegusiais spygliais gausiai patręštoje gaisravietėje jau šiemet pradės augti žolės.

Nesinori būti piktu pranašu, bet jei ir toliau ES fondų ir biudžeto lėšos bus skiriamos vien tik priešgaisrinės technikos modernizavimui, plėtrai, bet kada Kuršių nerijoje galime sulaukti žmonėms ir jų turtui pavojingų, didelius plotus nusiaubiančių gaisrų. Kitaip ir negali būti su parako statine, kuri kiekvienais metais tik pilnėja.

Dr. Darius Stončius

Lietuvos gamtos fondas, tel. 2310700

Šaltinis: http://www.atgaja.lt/index.php?id=0-19-0&block=78-1
Statyba iš šiaudų briketų (kytkų):
http://blogas.lt/siaudunamai
Laimis
Taryba
 
Pranešimai: 318
Užsiregistravo: Ant 2006 06 13, 18:23

Standartinė Basta Tre 2006 10 11, 11:21

VISIŠKAI PRITARIU.

Tik kaip tai paaiškinti tiems, kurie užsiima tuo reikalu?

Kukli pastaba: ne "pergyventi", o "išgyventi, rūpintis, jaudintis"... :oops: ;)
Visi žinojo, kad to padaryti neįmanoma. Vienas to nežinojo, ir padarė atradimą. A. Enšteinas
Peace is lost when you desire anything, including peace.
Basta
Valdžia
 
Pranešimai: 1181
Užsiregistravo: Ant 2006 06 13, 18:18
Miestas: Earth

Standartinė ** Tre 2007 01 31, 21:52

http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/48670

Pakartojama panaši mintis kaip ir dr. D. Stončiaus straipsnyje.
**
Taryba
 
Pranešimai: 355
Užsiregistravo: Ant 2006 06 13, 18:34


Grįžti į Aplinkosauga

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 8 svečių

cron