Lietuvos vizija

naujienos

Moderatorius: Prižiūrėtojai

Lietuvos vizija

Standartinė Aurimas Ket 2006 10 05, 14:46

Sveiki!

Čia skelbiama Lietuvos vizija, kurią šiandien ir rytoj dar galima koreguoti. Galutinę apipavidalintą versiją atiduosime pirmadienį. Jei turite konstruktyvių konkrečių pasiūlymų kaip šią viziją pagerinti, rašykite į "aurimas27(eta)gmai.com".


Ateikite ir imkite mane,
Aš Jums gyvenimo vartus atkėliau.
Esu tikrai kiekviename:
Esu Žmogus, Žmona ir mažas kūdikėlis.
Esu Aš Tėvas, laikas, Dzūkija;
Esu Sūnus, Dukra ir Motinėlė;
Esu plasnojanti šviesi Svaja;
Esu tauta, kur šiandieną atsikėlė.

Esu Taika, kūryba, obuoliai;
Šermukšnių kekės – dvasingumas.
Esu iš naujo gimę Sukiniai;
Ir Dieviškas aukštaitiškas dosnumas.

Esu Sidabro juosta lygumoj;
Esu žemaitiškas budrumas.
Esu Aš Radvilų pily šventoj;
Dabar Esu kūrybinis bendrumas.


TYLA. Sidabrinis žvaigždžių mirgėjimas, švelnumo kupina tyla.
Nuo augalų sklindantys aromatai, pirkia šiaudiniu stogu, rąstai, žievė. Saulė leidžiasi atvirame priebutyje...
Esu moteris. Širdyje ramuma, palaima. Atsiveria gelmės. Žvelgiu į ateitį, išgyvenu ją savyje. Įsisąmoninu, kad tai realu, paprasta. Kad tai duotybė. Įėjau į šią būseną per pilnatvę, suvokimą, kad dalyvauju gyvenimo kūrime. Kad viskas amžina, kad ateitis tai mes patys – mūsų svajonės, norai, sapnai, džiaugsmai, reakcijos, veikla. Kai suvokiau tai, kilo didžiulis dėkingumas Kūrėjui, didžiulis noras padovanoti ateičiai, Visatai, Žemei, Žmonijai, Lietuvai kažką labai labai gero, tyro, džiugaus ir šviesaus. Padovanoti Savo Sūnui, Jo Tėvui, Sau, giminei, kaimynams, tiems, kurie ateis. Įkvėpimas netilpo manyje, jis augo, plėtėsi, apimdamas, namus, sodybą, gyvenvietę, šalį, kontinentą, žemę... tada supratau, kad ribų nėra, nes žemė apvali ir mano dėkingumo, Laimės, Meilės bangos nuskriejo į Visatą, į beribius tolius...
Dabar Regiu. Erdvėje-ekrane formuojasi vaizdai. Aš suvokiu, kad tai ateitis, kad Ji jau yra, kad tai gyva Esybė – žmonių svajonė. Matau žydinčius vaismedžius, gėles, žalumą – pavasaris. Matau kaip geria sulą vyras, o aš, storulė, vaikštau po namus – besišypsanti, kartais susimąsčiusi. Matau kaip ruošiu savo pirmagimiui kraitelį, kaip vyras iš medžio skaptuoja kažką panašaus į lopšį ar geldą. Kūdikio atėjimui ruošiamės kartu. Mūsų sodas jaunas. Mūsų namai – mūsų lizdas, sukurtas abiejų pastangomis, tėvų patarimais, nuoširdžiais giminių ir draugų prisidėjimais, realia jų pagalba. Kaip gerai, kad tėvas mokėjo meistrauti! Jo Sielos šiluma per rankas tekėjo į mūsų namus, ir dabar jaučiama durų staktose, langų rėmuose.
Kaip gerai, kad vyro motina priėmė mane kaip dukrą perduodama šeimininkavimo, maisto gaminimo paslaptis. – Maitink šeimą paprastai, neįmantriai, sveikai. Neužkrauk pilvo, venk sotumo, nes po to seka tingulys. Valgymas turi džiuginti, – sakydavo ji. Taip ant mūsų stalo atsirado naujų valgių: ruginiai papločiai, rupių miltų bandelės, dažomos į pagardintus prieskoniais aliejus ir įvairius pavilgus, pakepinti įvairių grūdų ir prieskonių pabarstai, lęšienės, žirnienės, įvairių daržovių ir augalų mišiniai-salotos, su aliejaus, rūgpienio-varškės deriniais. Kepta naminė duona iš sodyboje užaugintų rugių (skaniausia su medumi ir gira). Įvairios giros... Toliau matau save besisukančią darže, sode, verdančią uogienę.
Paskui begalinis Jo atėjimo džiaugsmas. Taip seniai laukto mūsų pirmagimio! Matau susirūpinusį ir laimingą vyro veidą. Regiu prakaito lašus ant jo veido, kaklo, krūtinės, rankų. Jis priima save patį. Tėvas. Girdžiu juoką. Tai pribuvėja geria arbatą ir stebi vyksmą nesikišdama, oriai, ramiai, linksmai. Dėkoju Dievui, Gyvenimui, Likimui, Sau... Žinau, kad tai realu.
Sodinu sūnui medį. Toliau matau kaip atvyksta giminės, draugai, kaimynai į mūsų sodybą - Radynos. Mūsų namai nedideli. Svečiai susirenka šalia namo laukymėlėje. Mediniai stalai, suolai... dovanos, linkėjimai... Tie žmonės, sūnau, lydės tave visą gyvenimą, o jų vaikai su tavaisiais kurs ateitį toliau. Dovanos puikios. Drobės, rankšluoščiai, aliejai, medžio dirbiniai, muzikos instrumentai, įrankiai... Panašu, kad tu juos užsisakei iš anksto, o jie dosniai atsiliepė į tavo pageidavimą.
Stebiu toliau. Ruduo. Ruošiamės žiemai. Klojame šiaudus ir supjautą žolę ten, kur pavasarį sodinsime daržoves. Saulės atokaitoje, užuovėjoje. Vyras paprašo arklio ir suaria gabalėlį sklypo. Sės rugius. Kaimynai senbuviai (kaimiečiai), kurie turi daugiau žemės ir laiko arklius bei karves, su džiaugsmu ateina į pagalbą, nes tai jų uždarbis, o be to labai įdomu stebėti gyvenimo kitimą. Mums hektaro visiškai pakanka šeimos poreikiams. (Kai kas laiko ožkas.)
Regiu atgimsta amatai. Sodybiečiai, ypač moterys, renkasi vakaroti. Dainuoja, siuva, siuvinėja. Kartais pašoka arba prisigalvoja visokiausių fizinių pratimų (vaizduoja paukščius, gyvūnus, vėją). Tai štai iš kur gimė Cigun ir Joga. Audžia bendruomenės pastatytuose namuose, kur taip pat vyksta šventės, susirinkimai, aptariami įvairūs gyvenimo klausimai, priimami kolektyviniai sumanymai, renkasi vaikai, kurie nori kolektyviai mokytis ir bendrauti. Yra kasmet renkama taryba, kuri organizuoja bendruomenės namų gyvenimą. Ji atsiliepia į gyvenvietės narių poreikius – prašymus, pageidavimus organizuoti įvairias talkas, svarsto ir įgyvendina naujus sumanymus.
Šventės tokios dažnos, jog atrodo, kad žmonės nedirba, tik linksminasi. Bet taip tik atrodo. Daugybė darbų vyksta talkų metu su dainomis ir šokiais. Tai - naujos tradicijos. Pasirodo, pagavęs ritmą ir atsižvelgdamas į dienos energetinius pokyčius bei savijautą labai paprastai ir lengvai nudirbama daug darbų. Žmonės derinasi prie metų ciklo. Pavasario, vasaros, rudens ir žiemos kaitos. Anksti pavasarį matosi bėgiojimas po pašalius, ypač vaikų, moterų, merginų susirinkimai grupelėmis. Keitimasis sėklomis, sodinukais, imama realizuoti naujus žiemą gimusius sumanymus. Sodybvietėse atnaujinimi, paįvairinimi augalų, skonių, spalvų, deriniai. Renkasi ir vyrai, vaikinai, prie jų derinasi paaugliai. Aptarinėja darbus, organizuoja nedidelius turnyrus: trinkos suskaldymo, mazgų rišimo, mėtymo į taikinį... Daugiau sportuoja, lavina lankstumą, taiklumą. Jaunimas vis dairosi, ar mato merginos, kurios subėgo į būrelį pasidalinti kepinių receptais, o iš tikrųjų, kuria kupletus, šmaikštauja vaikinų adresu.
Vasaros vaizdas. Saulė patekėjo nešdama šviesą ir šilumą. Lengvas rūkas, gaiva, paukštelių čiulbesys. Žmonės, kaimynai lyg susitarę, vieni su šeimomis, kiti pavieniai išeina pasitikti naujos dienos pradžią. Jų veidai linksmi, akyse švyti gerumas. Vieni vaikšto po sodą, kiti, ypač vaikai, lekia prie tvenkinių maudytis. Kai kur įrengti lauko dušai. Sveikinasi su kaimynais, siunčia linkėjimus. Laikysenoje, judesiuose, ramybė, pasitikėjimas, jėga, sąmoningumas.
Žvilgsnis slysta tolyn. Gyvenviečių gausu. Namų, sodybų įvairovė. Namai mediniai, moliniai, šiaudiniai. Akmuo, stiklas. Taip pat ir formų įvairovė: stačiakampiai, kvadratiniai, apvalūs. Daugiausia vieno aukšto, bet yra ir dviejų. Su balkonais. Stogai daugiausia arkiniai (Vandenio era). Aplink namus medžiai, sodai, terasos. Aplinka rodo giminės sukauptą patirtį, išradingumą, kūrybiškumą. Ryškėja kelios tendencijos. Ramių linijų, pastelinių spalvų sodybos susiliejančios su gamta ir reljefu, harmoningai susiderinusios su visata. Atrodo, tautos dvasia alsuojančius. Ir linksmos, ryškios, žaismingos, netgi iššaukiančios lyg išdykę vaikai, lyg margaspalviai paukščiai, pagyvinančios ramų laiko tekėjimą. Yra viena kita kaip iš praeito amžiaus- masyvi, dideliais pastatais, iš plytų, blokelių, su aukštomis tvoromis. Erdvė erdvėje. Beje, tvoros sodybvietėse žalios. Tai tikras rojus paukščiams, įsikūrusiems įvairuose medžuose ir krūmuose.
Namų vidus taip pat įvairus. Jaučiasi lengvumas. Daug oro, erdvės. Mediniai baldai, mediniai arba moliniai indai, audiniai. Ant stalo – ąsotis su gira, švieži ir džiovinti vaisiai ir uogos, riešutai, džiovintos duonos riekelės, medus. Kas nori prieina ir pasiima.
Šildymui daugiausia skirtos nedidelės krosnys name arba rūsyje. Karštas oras teka moliniais vamzdeliais po grindimis, pasieniuose, netgi sienose. Paprasta ir patogu. Gal tai nauja, o gal tiesiog atverta sena. Tai, kas jau buvo. Virtuvė atskira. Maisto gaminimas atsitraukia į šalį. Valgiai daugiausia natūralūs – tiesiai iš sodo, lysvės, aplinkos. Pusryčiams uogos, košės, vakare šiupiniai, salotos... Priklausomai nuo šeimininkės išradingumo. Visa šeima renkasi prie stalo, vakare būtinai. Visi sėdi, kalbasi, valgo ramiai, šypsosi.
Žvilgsnis slysta toliau – ruduo. Šventė. Rudens lygė – lygiadienis. Padėka Žemynai už derliaus, išorinės šviesos ir judėjimo laiką, dvasinės transformacijos, perėjimo nuo išorinio matomo pasaulio akcento prie vidinės šviesos, intuicijos pasireiškimo. Žmonės pasipuošę lininiais rūbais bei susijuosę margomis juostomis traukia prie piliakalnio, pakeliui išsimaudydami upėje, o paskui eina pro simbolinius vartus „atsikeisti“. Paskui žaidimai, susipažinimas iš naujo, dainos, vaišės. Beje, matau visus labai gražiai besirengiančius. Moterys daugiausia suknelėmis, o ant viršaus kažkas panašaus į tuniką, tik laisvais, prikirptais šonais. Juostos, dirželiai. Rūbai paprasti ir puošnūs, siuvinėti, megzti. Labai patogūs. Viršutinio rūbo dalyje lyg prijuostėje galima susidėti augalus, vaisius, nereikia jokių maišelių. Vyrų rūbai taip pat patogūs, gražūs: kelnės, marškiniai, liemenės. Audiniai iš lino, medvilnės, vilnos. Velti, dyksniuoti.
Dar viena šventė, panašu į mugę. Daug rankų darbo dirbinių. Muzika, šokiai, matyt, žmonės susirinkę iš kelių gyvenviečių. Didelis laukas. Lapinės, apdėtos nupjauta žole, drobės palapinės. Vežimai su išskleidžiamais šonais, pasidaro gultai – išradinga, smagu. Keli laužai. Gaminamas valgis. Gerokai atokiau, aikštelėje mechaninės transporto priemonės. Stebiu toliau – dar šventė. Tuoktuvės. Sodyba išpuošta gėlių girliandomis. Svečiai renkasi šalia kalvelės. Rankose augalai, sėklos, sodinukai. Iš vienos pusės artėja jaunoji lydima šeimos, iš kitos – jaunasis, lydimas savo tėvų. Susitinka kalvelės papėdėje. Pirmas kreipiasi į Jaunąją tėvas, pristatydamas sūnų. Paskui Sūnus pasakoja savo ateities Svajonę, apie namus, siekius, šeimą, planus. Paskui Motina supažindina su Dukra, kuri taip pat pasakoja apie namus, šeimą, ką moka, kaip su vyru kurs gyvenimą. Jaunieji giminės ir svečių akivaizdoje pasižada gyventi darnoje, taikoje, Meilėje, kūrybingai. Įvyksta stebuklas. Dviejų giminių energijos susilieja. Žmonės sveikina jaunuosius, vieni kitus, glebesčiuojasi. Paskui sodina medelius, šoka, dainuoja, vaišinasi. Meilės Erdvė gyvuoja.
Visur su suaugusiais matau vaikus. Daug linksmų, laimingų veidų. Keista, nejau jie nesimoko? Stebiu. Jie gyvena. Jie mokosi iš suaugusiųjų, pamėgdžioja, patys bando konstruoti – dirbti. Vaikai išradingi. Kai nepavyksta, prieina prie vyresniųjų, pagarbiai klausia. Žmogus atideda savo „reikalą“ ir kantriai aiškina. Mano sūnus šalia tėvo talkininkauja kaimynams. Presuoja kurą. Įvairios šakelės, šakos (išvalytas miškas), žolės, šiaudai, durpės, buities atliekos, popieriai. Visa tai presuojama, džiovinama ir deginama. Panašiu prietaisu presuojama tara. Dėžės vaisiams, daržovėms. Labai patogu ir naudinga. Nesimato šiukšlių. Žmonės atsisako produktų plastikinėse pakuotėse. Patogiau popierinėse arba prekiaujama kaip seniau iš statinių, maišų sveriant. Galima atsinešti savo maišelį. Kruopoms, cukrui, duonai drobiniai, medvilniniai... Prekybos paviljonas ir namelis pradžioje gyvenvietės. Čia atneša produkcijos perteklių sodybiečiai. Čia pat įsigyja kitokį, patikusį produktą. Kas lieka, išsiveža miesto atstovai. Tiek paskiri žmonės, tiek prekybos punktų įgaliotiniai.
Dar stebiu vaikus. Jie renkasi bendruomenės namuose. Mažesnius moko tėvai ir vyresnieji tiek namuose, tiek bendruomenės patalpose. Atvažiuoja mokytojai. Vyresnieji mokosi savarankiškai. Juos kažkas palaiko. Ant stalų knygos. Keistai vyksta užsiėmimai. Užduotys keliamos kolektyviai, aiškinamasi kartu. Mąsto, rašo individualiai. Matau jauną, labai šviesų žmogų – jis veda. Kai jis kalba, visi dėmesingai klauso.
Dar vaizdas. Kitas užsiėmimas. Kažkokios temos aptarimas. Mokytojas pagyvenęs, ramus žmogus. Išmintingas. Mąslus žvilgsnis. Susikaupę, pakilūs veidai aplinkui. Tai panašu į sprendimo ieškančius žmones. Jaunimas įvairus. Merginos ir vaikinai. Matau kelis gerokai jaunesnius vaikus dalyvaujančius procese. Staiga įsinoriu atsidurti jų vietoje. Pasigirsta žodžių nuotrupos: energija. Šviesos greitis. Jei į šitą lydinį imontuosime kristalus, tai šviesos bangos išspinduliuotos „n“ dažniu harmonizuos erdvę, teiks sveikatą, apvalys orą ir vandenį... Garsas nutrūksta, kas toliau švies šildys?
Įsisamoninu, kad tai, ką regiu, jau egzistuoja. Šuolis sąmonėje. Žmogus kitoks, technologijos kitos, aplinka keičiasi. Žmogus vėl ryšyje su gamta. Nes be gamtos nėra žmogaus. Mūsų kūnas yra iš to paties šaltinio, kaip ir gamta: tas pats fizinis planas, ta pati materiali energija. Tie patys procesai, kurie vyksta augale – medyje, glėlėje ar kitame – vyksta ir mūsų kūne. Tokia pati medžiagų apykaita, toks pat saulės energijos, deguonies pasisavinimas. Iš to – ir visa žmogaus sveikata. Tik laisvas žmogus kuria. Apima begalinis džiaugsmas. Mes išsprendėme miesto problemą. Kreipiu žvilgsnį, kas gi ten vyksta. Autobusai važiuoja, kažkokie keisti, be dūmų. Suvokiu, kad tai garų cirkuliacija. Smagu. Tik bendras transportas – visuotinis susitarimas. Asmeninis transportas kelionėms už miesto arba ypatingais atvejais. Gerokai sumažėjo statomų daugiaaukščių, restauruojami senieji. Žmonės pamažu traukiasi iš miesto, suvokdami kad kaimas, gamta, dvasinis paveldas - tai tautos stiprybė, gyvastis ir esmingoji būtis. Kaimas neatsiriboja nuo Gamtos - Dievo, bet stengiasi būti gyvybinga dalimi. Esant tokiam ryšiui žmogiškasis sąmoningumas neatskiriamai srūva kartu su tautiniu sąmoningumu. Įranga darbo zonose skiriasi nuo dabartinės. Matau meistrą, kurio rankose prietaisas panašus į rankinį grąžtą, bet iš jo angos išeina spindulys. Panašu į lazerį. Juo lengvai pjaustomi blokai, metalai, stiklas. Kitas didesnisis prietaisas. Vėl kristalai. Kokybinis šuolis. Staiga suvokiu, kaip šiuo metu esame beviltiškai atsilikę. Aklavietėje. Kaip gerai, kad ateitis jau egzistuoja, o žmonės atsitraukia nuo iliuzijos, malonumų, naudos ir pradeda realiai mąstyti, kurti gyvenimą. Kas gi privertė padaryti šį šuolį?
Vėl žiūriu. Regiu sodybas. Gražu. Stebiu miestą. Pradedu suvokti kas vyko. Vanduo. Vanduo virsta nuodais. Informacija. Suprantu kodėl sodybose šaltiniai ir tekantis vanduo. Giluminiai arteziniai gręžiniai. Miestas. Dieve. Ligoninės, kurios negali išgydyti, vaistai neveikia, grįžtamasis ryšys. Informacinis laukas. Sąmonė prisotinta negatyvios informacijos. Dieve, ką mes padarėme. O juk buvo tiek kalbėta, aiškinta, rodyta. Vanduo reaguoja į mintis, žodžius, garsus, virpesius. O mes juk iš vandens. Chaoso virusas. Atsikartojimas vieno kitame. Dieve. Alternatyva.
Vėl regiu žmones džiugiais ir valingais veidais. Judesiai taupūs. Jie dėmesingi. Matau keleto pažįstamų veidus. Jie stabilūs. Jie palaiko harmoniją ir ramybę. Matau sueigą miesto mokykloje. Organizuojama popietė, daug žmonių. Tema – giminės medžio reikšmė. Kiekvienas žmogus turi teisę pasodinti medį sau, šeimai, jį prižiūrėti, būti su juo. Medis yra gyva antena gyvybinės energijos gamintojas. Ir kiekvienas žmogus bendraudamas su medžiu, o kartu ir Žeme, bei Visata turi daug daugiau galimybių laimingai ir sveikai gyventi, suvokti, mylėti, džiaugtis. Žmogus ne tik gauna. Jis duoda. Jis tampa reikalingas. Po pasikalbėjimo vyksta prekyba ekologiškais produktais iš gyvenviečių. Dainos. Susitarta dėl medžių sodinimo dienos parkuose, laisvuose miesto plotuose. Atsisakoma kvartalų statybos, paliekamos erdvės. Aptariama dėl aikštelės. Susirinkime dalyvauja gyventojai, mokytojai, mokiniai. Tėvai ir vaikai. Juntami glaudūs vaikų ir tėvų santykiai. Tik kartu galima kurti ateitį.
Dar vienas susirinkimas. Vaikų atostogų aptarimas bei galimybių ieškokjimas perkelti mokymosi procesą į namus, šeimas arba gyvenvietes, kur daug geresnės sąlygos. Yra mokytojų, kurie pasiryžę priiminėti vaikus namuose arba mokyti dirbti individualiai bei grupelėmis. Važinėti į gyvenvietes. Matau ir tėvus, pasiryžusius mokyti savo vaikus, teikti jiems žinių, juos auklėti, būti jiems pavyzdžiu. Atgimsta ryšiai! Šeima. Namai. Tauta. Šilumos banga. Žmogiškumas giliau už chaosą. Tauta gyvuos. Tėvynė vėl vaikuose. Mumyse.
Matau kaip keičiasi miesto vaizdas. Daugėja žalumos, gėlių. Namų sienos spalvotos, o spalvos švelnios, linksmos, piešiniai lyg gauta tąsa. Medis, gėlės šalia namo. Medis, gėlės ant sienos. Iki palangių. Drugelio piešinys. Kaip įdomu. Visur švaru. Regiu masines talkas. Sunku įžiūrėti kur darbininkai, organizatoriai, kur talkininkai. Mūsų namai ten, kur gyvename. Matau kaip dirba vaikai, vyrai, moterys. Visi gražiai apsirengę. Džiūgūs. Gyvenimas švente pavirto. Tikiu – ateina išsvajota vienybė ir harmonija.
Stebiu vaizdą. Savivaldybės ar kažkokio vykdomojo organo posėdis – pasitarimas. Dalyvauja visų visuomenės sluoksnių atstovai. Vyrai, moterys, paaugliai. Gyventojai. Įvairių profesijų žmonės: gydytojai, teisininkai, dvasininkai, mokytojai, menininkai, pensininkai... Pasisakymai aiškūs, argumentuoti, veidai rimti, kai kurie linksmi, netgi pašaipūs. Visi vienodai dėmesingi. Girdžiu kalbant apie sveikatą, švietimą, tradicijas, kultūrą, dvasingumą. Matau kaip diskusijoje dalyvauja visi esantys. Aptaria temas, priima sprendimus balsų dauguma arba atideda papildymui.
Matau dar vieną sesiją. Aptariamas nemokamas Žemės hektaro išskyrimas kiekvienam norinčiam jame gyventi, įkuriant šeimos židinį arba giminės sodybą. Debatai karšti. Aptariamos sąlygos. Atsiveria didžiulė perspektyva šaliai. Tai ne tik namų, šeimos, veiklos, ekonominis pragyvenimo šaltinis. Tai gyvenimo būdas. Kadangi vyksta beglobių vaikų kelimasis iš vaikų namų į sodybas, šeimas, naujas gyvenvietes, plečiasi žmonių poreikiai. Vis daugiau benamių suvokia savo namų, šeimos, žemės svarbą. Žmonės iš įkalinimo įstaigų, iš lūšnynų, iš daugiaaukščių atranda savyje Meilę kūrybai, gamtai, namams. Todėl svarstomas 1 ha žemės suteikimas paveldint ją, be teisės parduoti, įkeisti ar kitaip komerciškai panaudoti. Šį procesą palengvina gyvenvietės. Kiekviena iš jų turi žinyčią arba bendruomenės namus, kur galima išmokti amatų, laikinai pagyventi bei gauti gyventojų, kaimynų sutikimą, įsigyti draugų kol įsikuriama nuosavame sklype. Galima susirenti būstą iš pašalpos arba užsidirbti padedant kitiems, kviesti į talką sodybiečius. Norinčių gyventi laimingai ir savarankiškai daug. Kiekvienam Žmogui reikalinga Meilės erdvė, kurią jis sukuria pats, padedamas bendraminčių, o tada jau ši erdvė palaiko jį patį.
Svarstymas, juokas. Nejaugi reikia būti benamiu ar nubaustu, kad gautum žemės. Juk Tėvynė priklauso visiems. Ji, mumyse. Mes iš jos, ji iš mūsų. Tėvynė be žemės, be vietos kaip žmogus be kojų. Juk neplanuojame namų oro balione.
Valio! Priimtas visuotinis Žemės įstatymas. Kiekvienam žmogui priklauso hektaras žemės. Kai tik jis tampa savarankišku, kuria šeimą, o jei ne, pasilieka tėvų žemėje ir tęsia giminės tradicijas. Šeima laikoma taip pat motina su vaiku(-ais), tėvas su vaiku(-ais). Savaisiais arba įvaikintais. Taip teka laikas, sukurdamas naujus džiaugsmus ir istorijas.
Širdyje gera ir ramu. Stebiu toliau. Regiu daug visokių pokyčių. Suartėja miestas su kaimu. Kinta gyvenimo būdas, bendravimo kultūra. Kaip paprasta. Miestų bei miestelių savivaldybės organizuoja šventes kaimo vietovėse, sodybose. Kviečiasi menininkus, dainininkus, liaudies tradicijų puoselėtojus. Vis daugiau miesto vaikų atostogauja kaimo sodybose. Jie padeda dirbti ir maitinasi gyvu maistu. O jų tėvai išeiginėmis dienomis atvyksta į svečius. Dainos, laužai, šokiai, pirtys. Džiaugsmas liejas iš visų. Tie, kurie nedrįsta keltis į sodybas, bendradarbiauja su kaime gyvenančiais žmonėmis. Nuomoja iš jų nedidelius plotelius 5-10 arų žemės, kurioje patys auginasi daržoves. Perka iš kaimiečių pieną, kiaušinius, vaisius. Pakyla kaimo dorovė ir prestižas. Tik į tvarkingus namus ateina miesto gyventojai. Natūralus pasirinkimas. Vėl atgyja vakaronės, gegužinės, talkos, sportinės varžybos-žaidimai. Svarbiausia nuoširdumas ir bendravimas, kurio pasiilgę žmonės. Žvilgsnis krypsta į laisvalaikio praleidimą. Individualumas, kūryba. Tikri muzikos, amatų, harmoningo gamtos komponavimo meistrai. Energijų valdymas. Kūno grožis ir žmogaus galimybės! Sportas. Oho. Skraidyklės, balionai, parasparniai, parašiutai, bokšteliai, nesvarumas... Žodžiu – Oras. Halogramų kūrimas. Erdvinio vaizdo formavimas. Galima įeiti į paveikslą, dalyvauti pasakojime, stebėti kas vyksta, išjausti. Labai populiarūs pasakotojai. Lauko teatras, kur galima pasipuošti kaip nori, pavaizduoti ką nori, grupėje arba individualiai. Daug humoro. Labai populiarios mažos svetainės, arbatinės, ypač mieste kur renkamasi bendrauti viena ar kita tema. Lavinama iškalba, kūrybiškumas. Pristatomi kūrybiniai projektai ir darbai. Naujų, įdomių uždavinių sprendimai. Arba tiesiog TYLIMA. Švelnių spalvų, kvapų grožio aplinkoje, geriant arbatą. Išryškėja asmenybės. Žmonės išgirsta savo vidaus balsą.
Iš knygynų dingo masė beverčių kūrinių, o iš prekybos vietų nereikalingų daiktų. Informacija visiems prieinama iš vidaus. Svarbi ti ta, kuri žadina jausmus. Veda į pakilimą, atveria gilesnius pojūčius, išgyvenimus ar žmogaus galimybes.
Dar vienas rakursas. Verslas. Keičiasi veiklos pobūdis. Prekybos centrai užleidžia vietą šeimos ir giminės veiklai. Svetainės, parduotuvės-arbatinės, čia pat poezija, pokalbiai. Pagaliau pasibaigė beprotiškas skubėjimas. Atrodo, kad visi esame namie. Meno užeiga. Viduje jauku. Meno kūriniai turi paskirtį. Paveikslai, rankdarbiai, papuošalai, raižiniai, indai, užtiesalai, siuvinėtos užuolaidos. Čia pat stalelis, krėslas, fotografijos, besišypsanti šeimininkė, Arbata ar pyragėlis.
Grožio salonas. Tikrai gražu. Kaip šventykloje. Vargonų muzika., smilkalai, poezija. Ekologiškki produktai, arbatos, prieskoniai. Pokalbis, masažas, kirpimas ar manikiūras, jeigu reikia psichologo pagalba. Čia pat galima nusifotografuoti arba įsiamžinti pas portretistą.
Pirčių kompleksas primena senovės Atėnus. Karštos ir šaltos vandens kaskados, garai, masažas, aromaterapija. Čia pat žalia vėja, žydinčios gėlės, galima papietauti.
Rūbų parduotuvė, panaši situacija. Visur daugiaplaniškumas. Jokio skirstymo. Tai kas gera, patogu, smagu, malonu. Labai daug ekskursijų, kelionių, svečiavimosi, nes atvyksta žmonės iš kitų šalių. Lietuva vėl gyvuoja.
Yra išlikę keli dideli prekybos centrai. Jie atokiau nuo centro. Užmiestyje arba laikui atsparioje vietoje. Tai tiems, kurie gyvena prisiminimais, nuoskaudomis, kurie dar serga chaoso virusu, ieško kažin ko, čiupinėja ir nieko neperka. Šių žmonių blausios akys, klydinėjantis žvilgsnis, blyški oda. Jie dar nešiojasi polietileninius maišelius, kaip praėjusio amžiaus prisiminimą. Jiems yra įsteigti globos namai. Šie žmonės čia ateina skųstis, verkšlenti bei kaulyti. Jie dar serga neurozėmis. Jiems sukurta ypatingai švelni ir jauki atmosfera. Ten dirba dvasiškai stiprūs žmonės. Jie gydomi dvasiškai. Tyru oru arba spalvomis. Reiki energija, malda. Aromaterapija, gydomaisiais garsais. Kantrybe bei dėmesiu. Tai mūsų praeitis. Bet ji taip pat mūsų. Kada nors ir šie žmonės pabus, kaip kad mes pabudome.
Tiek visko nauja ir įdomaus, kad pamiršau savo mylimą sūnų. O jis jau vaikinas. Jau 21-eri metai. Jis nuostabiausiai groja. Vaikšto į renginius, susirinkimus. Labai linksmas ir draugiškas. Savarankiškas. Mėgsta pasipuikuoti, „kirkina“ merginas. Kuria linksmas daineles, kartais pašaipias. Nesijaudinu dėl jo, nes moterys ir merginos tapo pasitikinčios, pagarbios, taip pat tyros, doros, skaisčios. Tikros Moterys, mūsų Tėvynės Dukterys. Kuri sutiks su juo eiti, bus laiminga, nes sūnus tampa panašus į Tėvą. Toks pat atsiliepiantis, nuoširdus, išradingas, švelnus bei atsakingas. Tokie dabar dauguma vyrų ir augantis jaunimas. Ryžtingas, drąsus, savarankiškas.
Matau save, apkabinusią mergaitę – dukterį, kuri atėjo į šią nuostabią Žemę, kai sūnui sukako dvylika.
Ačiū Tau Kūrėjau, Meile, Sūnau. Ačiū Tėvyne – Pramote, Saule. Ačiū Žmonėms ir Žemei. Ačiū Išmintingiesiems ir Laisviesiems, susijungusiems Erdvėje ir Laike, Kūryboje ir Taikoje. Ačiū Sau už galimybę išgyventi šias ateities akimirkas jau dabar, išvysti dalelę grožio ir šviesos, ką siunčiu kiekvienam Žemės Žmogui.
Rytuose jau aušta. Tirpsta ateities vaizdai ore. Pasitinku naują dieną Laiminga Žmona, Dukra, Motina, Moteris, Žmogus. Lietuva. Mes visi ją pasitinkame. Tikiu. Myliu. Esu.
Aurimas
Pažįstamas
 
Pranešimai: 191
Užsiregistravo: Ant 2006 07 11, 15:09

Standartinė Basta Ket 2006 10 05, 23:37

Ypač gražus eilėraštis.

Stogai daugiausia arkiniai (Vandenio era).

Gal galima plačiau?


cukrui

o cukrus tai fabrikinis ;)
negeras dalykas... http://www.hps-online.com/foodprof1.htm



Šiaip puikiai parašyta, į straipsnį įdėta tikrai daug...
Mano kritika tik dėl visiško tobulumo siekimo ;) .
Visi žinojo, kad to padaryti neįmanoma. Vienas to nežinojo, ir padarė atradimą. A. Enšteinas
Peace is lost when you desire anything, including peace.
Basta
Valdžia
 
Pranešimai: 1204
Užsiregistravo: Ant 2006 06 13, 18:18
Miestas: Klaipėda

Standartinė Aurimas Tre 2006 10 18, 9:26

Na va, vizijos kūrimas baigtas, vizija atiduota savaitraščiui "Atgimimas" :) Jūsų dėmesiui galutinis vizijos variantas. Viziją pavadinome "Dovana Žemei".

Lietuva po 20 metų


Mes jau seniai nebe vaikai, bet vis dar svajojame apie žemę, kurioje norėtume gyventi, auginti savo vaikus, džiaugtis, būti laimingais. Ir jau šiandien kuriame gražų pasaulį sau ir ateinančioms kartoms.

Vilniaus klubas „Gyvieji namai“



2009 m. rugsėjo 1d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė „Žemės paskyrimo su paveldėjimo teise“ įstatymą Nr. IX-9999:

“<...> Kiekvienas pilnametis Lietuvos Respublikos pilietis turi teisę nemokamai gauti ir neatlygintinai naudotis 1 ha valstybinės žemės ploto giminės sodybai kurti. Ši žemė suteikiama iki gyvos galvos, su teise paveldėti. Šios žemės negalima parduoti, nuomoti ar kitaip perleisti tretiesiems asmenims. Kuriantys giminės sodybas yra atleidžiami nuo valstybinių mokesčių. <...>.”


**************************************************

Ateikite ir imkite mane,
Aš Jums gyvenimo vartus atkėliau.
Esu tikrai kiekviename:
Esu Žmogus, Žmona ir mažas kūdikėlis.
Esu Aš Tėvas, laikas, Dzūkija;
Esu Sūnus, Dukra ir Motinėlė;
Esu plasnojanti šviesi Svaja;
Esu tauta, kur šiandieną atsikėlė.

Esu Taika, kūryba, obuoliai;
Šermukšnių kekės – dvasingumas.
Esu iš naujo gimę Sukiniai;
Ir Dieviškas aukštaitiškas dosnumas.

Esu Sidabro juosta lygumoj;
Esu žemaitiškas budrumas.
Esu Aš Radvilų pily šventoj;
Dabar Esu kūrybinis bendrumas.


TYLA. Sidabrinis žvaigždžių mirgėjimas, švelnumo kupina tyla.
Nuo augalų sklindantys aromatai, pirkia šiaudiniu stogu, rąstai, žievė. Saulė leidžiasi atviroje verandoje...
Esu moteris. Širdyje ramuma, palaima. Atsiveria gelmės. Žvelgiu į ateitį, išgyvenu ją savyje. Įsisąmoninu, kad tai realu, paprasta. Kad tai duotybė. Įėjau į šią būseną per pilnatvę, suvokimą, kad dalyvauju gyvenimo kūrime. Kad viskas amžina, kad ateitis - tai mes patys, mūsų svajonės, norai, sapnai, džiaugsmai, reakcijos, veikla. Kai suvokiau tai, kilo didžiulis dėkingumas Kūrėjui, didžiulis noras padovanoti ateičiai, Visatai, Žemei, Žmonijai, Lietuvai kažką labai labai gero, tyro, džiugaus ir šviesaus. Padovanoti Savo Sūnui, Jo Tėvui, Sau, giminei, kaimynams, tiems, kurie ateis. Įkvėpimas netilpo manyje, jis augo, plėtėsi, apimdamas, namus, sodybą, gyvenvietę, šalį, žemę... Tada supratau, kad ribų nėra, nes žemė apvali ir mano dėkingumo, Laimės, Meilės bangos nuskriejo į Visatą, į beribius tolius...
Dabar Regiu. Erdvėje - ekrane formuojasi vaizdai. Aš suvokiu, kad tai ateitis, kad Ji jau yra, kad tai gyva Esybė – žmonių svajonė. Matau žydinčius vaismedžius, gėles, žalumą. Pavasaris. Matau, kaip geria sulą vyras, o aš, storulė, vaikštau po namus – besišypsanti, kartais susimąsčiusi. Matau, kaip ruošiu savo pirmagimiui kraitelį, kaip vyras iš medžio skaptuoja kažką panašaus į lopšį ar geldą. Kūdikio atėjimui ruošiamės kartu. Mūsų sodas jaunas. Mūsų namai – mūsų lizdas, sukurtas abiejų pastangomis, tėvų patarimais, nuoširdžiais giminių ir draugų prisidėjimais, realia jų pagalba. Kaip gerai, kad tėvas mokėjo meistrauti! Jo Sielos šiluma per rankas tekėjo į mūsų namus, ir dabar jaučiama durų staktose, langų rėmuose.
Kaip gerai, kad vyro motina priėmė mane kaip dukrą, perduodama šeimininkavimo, maisto gaminimo paslaptis. „Maitink šeimą paprastai, neįmantriai, sveikai. Neužkrauk pilvo, venk sotumo, nes po to seka tingulys. Valgymas turi džiuginti,“ sakydavo ji. Taip ant mūsų stalo atsirado naujų valgių: ruginiai papločiai, rupių miltų bandelės, dažomos į pagardintus prieskoniais aliejus ir įvairius pavilgus, pakepinti įvairių grūdų ir prieskonių pabarstai, lęšių ir žirnių košės, įvairių daržovių ir augalų mišiniai - salotos, su aliejaus, rūgpienio - varškės deriniais. Kepta naminė duona iš sodyboje užaugintų rugių (skaniausia su medumi ir gira). Toliau matau save besisukančią darže, sode, verdančią uogienę.
Paskui begalinis Jo atėjimo džiaugsmas. Taip seniai laukto mūsų pirmagimio! Matau susirūpinusį ir laimingą vyro veidą. Regiu prakaito lašus ant jo veido, kaklo, krūtinės, rankų. Jis priima save patį. Tėvas. Girdžiu juoką. Tai pribuvėja geria arbatą ir stebi vyksmą nesikišdama, oriai, ramiai, linksmai. Dėkoju Dievui, Gyvenimui, Likimui, Sau... Žinau, kad tai realu.
Sodinu sūnui medį. Toliau matau kaip atvyksta giminės, draugai, kaimynai į mūsų sodybą – Gimties šventė. Mūsų namai nedideli. Svečiai susirenka šalia namo pievelėje. Mediniai stalai, suolai... dovanos, linkėjimai... Tie žmonės, sūnau, lydės tave visą gyvenimą, o jų vaikai su tavaisiais kurs ateitį toliau. Dovanos puikios. Drobės, rankšluoščiai, aliejai, medžio dirbiniai, muzikos instrumentai, įrankiai... Panašu, kad tu juos užsisakei iš anksto, o jie dosniai atsiliepė į tavo pageidavimą.
Stebiu toliau. Ruduo. Ruošiamės žiemai. Klojame šiaudus ir nupjautą žolę ten, kur pavasarį sodinsime daržoves. Saulės atokaitoje, užuovėjoje. Vyras paprašo arklio ir suaria gabalėlį sklypo. Sės rugius. Kaimynai senbuviai (kaimiečiai), kurie turi daugiau žemės ir laiko arklius bei karves, su džiaugsmu ateina į pagalbą, nes tai jų uždarbis, o be to labai įdomu stebėti gyvenimo kitimą. Mums hektaro visiškai pakanka šeimos poreikiams.
Regiu. Atgimsta amatai. Sodybiečiai, ypač moterys, renkasi vakaroti. Dainuoja, siuva, siuvinėja. Kartais šoka arba vaizduoja paukščius, gyvūnus, vėją. Tai štai iš kur gimė Cigun, TaiCi ir Joga. Audžia bendruomenės pastatytuose namuose, kur taip pat vyksta šventės, susirinkimai, aptariami įvairūs gyvenimo klausimai, priimami kolektyviniai sumanymai, renkasi vaikai, kurie nori kartu mokytis ir bendrauti. Kasmet renkama taryba, kuri organizuoja bendruomenės namų gyvenimą. Ji atsiliepia į gyvenvietės narių poreikius – prašymus, pageidavimus organizuoti įvairias talkas, svarsto ir įgyvendina naujus sumanymus.
Šventės tokios dažnos, jog atrodo, kad žmonės nedirba, tik linksminasi. Bet taip tik atrodo. Daugybė darbų vyksta talkų metu su dainomis ir šokiais. Tai - naujos tradicijos. Pasirodo, pagavus ritmą ir atsižvelgiant į dienos energetinius pokyčius bei savijautą labai paprastai ir lengvai nudirbama daug darbų. Žmonės derinasi prie metų ciklo - pavasario, vasaros, rudens ir žiemos kaitos. Anksti pavasarį matosi bėgiojimas po pašalius, ypač vaikų, moterų, merginų susirinkimai grupelėmis. Keitimasis sėklomis, sodinukais, imama realizuoti naujus žiemą gimusius sumanymus. Sodybvietėse atnaujinami, paįvairinimi augalų, skonių, spalvų, deriniai. Renkasi ir vyrai, vaikinai, prie jų derinasi paaugliai. Aptarinėja darbus, organizuoja nedidelius turnyrus: trinkos suskaldymo, mazgų rišimo, mėtymo į taikinį... Daugiau sportuoja, lavina lankstumą, taiklumą. Jaunimas vis dairosi, ar mato merginos, kurios subėgo į būrelį ne tik pasidalinti kepinių receptais, bet ir kuria kupletus, šmaikštauja apie vaikinus.
Vasaros vaizdas. Saulė patekėjo nešdama šviesą ir šilumą. Lengvas rūkas, gaiva, paukštelių čiulbesys. Kaimynai lyg susitarę, vieni su šeimomis, kiti pavieniai išeina pasitikti naujos dienos pradžią. Jų veidai linksmi, akyse švyti gerumas. Vieni vaikšto po sodą, kiti, ypač vaikai, lekia prie tvenkinių maudytis. Kai kur įrengti lauko dušai. Sveikinasi su kaimynais, siunčia linkėjimus. Laikysenoje, judesiuose ramybė, pasitikėjimas, jėga, sąmoningumas.
Žvilgsnis slysta tolyn. Gyvenviečių gausu. Namų, sodybų įvairovė. Namai mediniai, moliniai, šiaudiniai. Akmuo, stiklas. Taip pat ir formų įvairovė: stačiakampiai, kvadratiniai, apvalūs. Daugiausia vieno aukšto, bet yra ir dviejų. Su balkonais. Stogai daugiausia kupoliniai (Vandenio era). Aplink namus medžiai, sodai, terasos. Aplinka rodo giminės sukauptą patirtį, išradingumą, kūrybiškumą. Ryškėja kelios tendencijos. Ramių linijų, pastelinių spalvų sodybos susiliejančios su gamta ir reljefu, harmoningai susiderinusios su visata. Atrodo, tautos dvasia alsuojančios. Ir linksmos, ryškios, žaismingos, netgi iššaukiančios lyg išdykę vaikai, lyg margaspalviai paukščiai, pagyvinančios ramų laiko tekėjimą. Yra viena kita kaip iš praeito amžiaus- masyvi, dideliais pastatais, iš plytų, blokelių, su aukštomis tvoromis. Erdvė erdvėje. Beje, tvoros sodybvietėse žalios. Tai tikras rojus paukščiams, įsikūrusiems įvairuose medžuose ir krūmuose.
Namų vidus taip pat įvairus. Jaučiasi lengvumas. Daug oro, erdvės. Mediniai baldai, mediniai arba moliniai indai, lininiai audiniai. Ant stalo – ąsotis su gira, švieži ir džiovinti vaisiai ir uogos, riešutai, džiovintos duonos riekelės, medus. Kas nori, prieina ir pasiima.
Namai šildomi nedidelėmis krosnimis. Karštas oras teka moliniais vamzdeliais po grindimis, pasieniuose, netgi sienose. Paprasta ir patogu. Gal tai nauja, o gal tiesiog atverta sena. Tai, kas jau buvo. Virtuvė atskira. Maisto gaminimas atsitraukia į šalį. Valgiai daugiausia natūralūs – tiesiai iš sodo, lysvės, aplinkos. Pusryčiams uogos, košės, vakare - šiupiniai, salotos... Priklausomai nuo šeimininkės išradingumo. Visa šeima renkasi prie stalo, vakare būtinai. Visi sėdi, kalbasi, valgo ramiai, šypsosi.
Žvilgsnis slysta toliau – ruduo. Šventė. Rudens lygiadienis. Padėka Žemynai už derliaus, išorinės šviesos ir judėjimo laiką, dvasinės transformacijos, perėjimas nuo išorinio matomo pasaulio akcentavimo prie vidinės šviesos, intuicijos pasireiškimo. Žmonės, pasipuošę lininiais rūbais bei susijuosę margomis juostomis, traukia prie piliakalnio, pakeliui išsimaudydami upėje, o paskui eina pro simbolinius vartus „atsikeisti“. Po to žaidimai, susipažinimas iš naujo, dainos, vaišės. Beje, matau visus labai gražiai besirengiančius. Moterys daugiausia suknelėmis, o ant viršaus kažkas panašaus į tuniką, tik laisvais, prikirptais šonais. Juostos, dirželiai. Rūbai paprasti ir puošnūs, siuvinėti, megzti. Labai patogūs. Viršutinio rūbo dalyje lyg prijuostėje galima susidėti augalus, vaisius, nereikia jokių maišelių. Vyrų rūbai taip pat patogūs, gražūs: kelnės, marškiniai, liemenės. Audiniai iš lino, medvilnės, vilnos.
Dar viena šventė, panašu į mugę. Daug rankų darbo dirbinių. Muzika, šokiai, matyt, žmonės susirinkę iš kelių gyvenviečių. Didelis laukas. Lapinės, apdėtos nupjauta žole, drobės palapinės. Vežimai su išskleidžiamais šonais, pasidaro gultai – išradinga, smagu. Keli laužai. Gaminamas valgis. Gerokai atokiau, aikštelėje mechaninės transporto priemonės.
Stebiu toliau – dar šventė. Tuoktuvės. Sodyba išpuošta gėlių girliandomis. Svečiai renkasi šalia kalvelės. Rankose augalai, sėklos, sodinukai. Iš vienos pusės artėja jaunoji lydima šeimos, iš kitos – jaunasis, lydimas savo tėvų. Susitinka kalvelės papėdėje. Pirmas kreipiasi į Jaunąją tėvas, pristatydamas sūnų. Paskui Sūnus pasakoja savo ateities Svajonę, apie namus, siekius, šeimą, planus. Paskui Motina supažindina su Dukra, kuri taip pat pasakoja apie namus, šeimą, ką moka, kaip su vyru kurs gyvenimą. Jaunieji giminės ir svečių akivaizdoje pasižada gyventi darnoje, taikoje, Meilėje, kūrybingai. Įvyksta stebuklas. Dviejų giminių energijos susilieja. Žmonės sveikina jaunuosius, vieni kitus, glebesčiuojasi. Paskui sodina medelius, šoka, dainuoja, vaišinasi. Meilės Erdvė gyvuoja.
Visur su suaugusiais matau vaikus. Daug linksmų, laimingų veidų. Keista, nejau jie nesimoko? Stebiu. Jie gyvena. Jie mokosi iš suaugusiųjų, pamėgdžioja, patys bando konstruoti – dirbti. Vaikai išradingi. Kai nepavyksta, prieina prie vyresniųjų, pagarbiai klausia. Žmogus atideda savo „reikalą“ ir kantriai aiškina. Mano sūnus šalia tėvo talkininkauja kaimynams. Presuoja kurą. Įvairios šakelės, šakos (išvalytas miškas), žolės, šiaudai, durpės, buities atliekos, popieriai. Visa tai presuojama, džiovinama ir deginama. Panašiu prietaisu presuojama tara. Dėžės vaisiams, daržovėms. Labai patogu ir naudinga. Nesimato šiukšlių. Žmonės atsisako produktų plastikinėse pakuotėse. Patogiau popierinėse arba prekiaujama kaip seniau iš statinių, maišų sveriant. Galima atsinešti savo maišelį. Kruopoms, cukrui, duonai drobiniai, medvilniniai... Prekybos paviljonas ir namelis pradžioje gyvenvietės. Čia atneša produkcijos perteklių sodybiečiai, patys įsigyja kitokį, patikusį produktą. Kas lieka, išsiveža miesto atstovai - tiek paskiri žmonės, tiek prekybos punktų įgaliotiniai.
Dar stebiu vaikus. Jie renkasi bendruomenės namuose. Mažesnius moko tėvai ir vyresnieji tiek namuose, tiek bendruomenės patalpose. Atvažiuoja mokytojai. Vyresnieji mokosi savarankiškai. Juos kažkas palaiko. Ant stalų knygos. Keistai vyksta užsiėmimai. Užduotys keliamos kolektyviai, aiškinamasi kartu. Mąsto, rašo individualiai. Matau jauną, labai šviesų žmogų – jis veda. Kai jis kalba, visi dėmesingai klauso.
Dar vaizdas. Kitas užsiėmimas. Kažkokios temos aptarimas. Mokytojas pagyvenęs, ramus žmogus. Išmintingas. Mąslus žvilgsnis. Susikaupę, pakilūs veidai aplinkui. Tai panašu į sprendimo ieškančius žmones. Jaunimas įvairus. Merginos ir vaikinai. Matau kelis gerokai jaunesnius vaikus dalyvaujančius procese. Staiga įsinoriu atsidurti jų vietoje. Pasigirsta žodžių nuotrupos: ...energija... šviesos greitis... jei į šitą lydinį įmontuosime kristalus, tai šviesos bangos išspinduliuotos „n“ dažniu harmonizuos erdvę, teiks sveikatą, apvalys orą ir vandenį... Garsas nutrūksta. Kas toliau švies, šildys?..
Įsisamoninu, kad tai, ką regiu, jau egzistuoja. Šuolis sąmonėje. Žmogus kitoks, technologijos kitos, aplinka keičiasi. Žmogus vėl ryšyje su gamta, nes be gamtos nėra žmogaus. Mūsų kūnas yra iš to paties šaltinio, kaip ir gamta: tas pats fizinis planas, ta pati materiali energija. Panašūs procesai, kurie vyksta augaluose (medžiuose, gėlėse ar kituose), vyksta ir mūsų kūne. Iš to – ir visa žmogaus sveikata.
Tik laisvas žmogus kuria. Apima begalinis džiaugsmas. Mes išsprendėme miesto problemą. Kreipiu žvilgsnį, kas gi ten vyksta. Autobusai važiuoja, kažkokie keisti, be dūmų. Suvokiu, kad tai garų cirkuliacija. Smagu. Tik bendras transportas – visuotinis susitarimas. Asmeninis transportas kelionėms už miesto arba ypatingais atvejais. Gerokai sumažėjo statomų daugiaaukščių, restauruojami senieji. Žmonės pamažu traukiasi iš miesto, suvokdami, kad kaimas, gamta, dvasinis paveldas - tai tautos stiprybė, gyvastis ir esmingoji būtis. Kaimas neatsiriboja nuo Gamtos - Dievo, bet stengiasi būti gyvybinga dalimi. Esant tokiam ryšiui, žmogiškasis sąmoningumas neatskiriamai srūva kartu su tautiniu sąmoningumu. Įranga darbo zonose skiriasi nuo dabartinės. Matau meistrą, kurio rankose prietaisas panašus į rankinį grąžtą, bet iš jo angos išeina spindulys. Panašu į lazerį. Juo lengvai pjaustomi blokai, metalai, stiklas. Kitas didesnisis prietaisas. Vėl kristalai. Kokybinis šuolis. Staiga suvokiu, kaip šiuo metu esame beviltiškai atsilikę. Aklavietėje. Kaip gerai, kad ateitis jau egzistuoja, o žmonės atsitraukia nuo iliuzijos, malonumų, naudos ir pradeda realiai mąstyti, kurti gyvenimą. Kas gi privertė padaryti šį šuolį?
Vėl žiūriu. Regiu sodybas. Gražu. Stebiu miestą. Pradedu suvokti kas vyko. Vanduo. Vanduo virsta nuodais. Informacija. Suprantu, kodėl sodybose šaltiniai ir tekantis vanduo. Giluminiai arteziniai gręžiniai. Miestas. Dieve! Ligoninės, kurios negali išgydyti, vaistai neveikia, grįžtamasis ryšys. Informacinis laukas. Sąmonė prisotinta negatyvios informacijos. Dieve, ką mes padarėme! O juk buvo tiek kalbėta, aiškinta, rodyta. Vanduo reaguoja į mintis, žodžius, garsus, virpesius. O mes juk iš vandens. Chaoso virusas. Atsikartojimas vieno kitame. Dieve! Alternatyva?..
Vėl regiu žmones džiugiais ir valingais veidais. Judesiai taupūs. Jie dėmesingi. Matau keleto pažįstamų veidus. Jie stabilūs, palaiko harmoniją ir ramybę. Matau sueigą miesto mokykloje. Organizuojama popietė, daug žmonių. Tema – giminės medžio reikšmė. Medis yra gyva antena gyvybinės energijos gamintojas. Ir kiekvienas žmogus, bendraudamas su medžiu, o kartu ir Žeme bei Visata turi daug daugiau galimybių laimingai ir sveikai gyventi, suvokti, mylėti, džiaugtis. Žmogus ne tik gauna. Jis duoda. Jis tampa reikalingas. Po pasikalbėjimo vyksta prekyba ekologiškais produktais iš gyvenviečių. Dainos. Susitarta dėl medžių sodinimo dienos parkuose, laisvuose miesto plotuose. Atsisakoma kvartalų statybos, paliekamos erdvės. Aptariama dėl aikštelės. Susirinkime dalyvauja gyventojai, mokytojai, mokiniai. Tėvai ir vaikai. Juntami glaudūs vaikų ir tėvų santykiai. Tik kartu galima kurti ateitį.
Dar vienas susirinkimas. Vaikų atostogų aptarimas bei galimybių ieškojimas perkelti mokymosi procesą į namus, šeimas arba gyvenvietes, kur daug geresnės sąlygos. Yra mokytojų, kurie pasiryžę priimti vaikus namuose arba mokyti dirbti individualiai bei grupelėmis. Važinėti į gyvenvietes. Matau ir tėvus, pasiryžusius mokyti savo vaikus, teikti jiems žinių, juos auklėti, būti jiems pavyzdžiu. Atgimsta ryšiai. Šeima. Namai. Tauta. Šilumos banga. Žmogiškumas giliau už chaosą. Tauta gyvuos. Tėvynė vėl vaikuose. Mumyse.
Matau, kaip keičiasi miesto vaizdas. Daugėja žalumos, gėlių. Namų sienos nudažytos švelniomis, linksmomis spalvomis, o piešiniai ant jų - lyg gauta tąsa: medis, gėlės šalia namo, medis, gėlės ant sienos. Iki palangių. Drugelio piešinys. Kaip įdomu. Visur švaru. Regiu masines talkas. Sunku įžiūrėti, kur darbininkai, organizatoriai, kur talkininkai. Mūsų namai ten, kur gyvename. Matau kaip dirba vaikai, vyrai, moterys. Visi gražiai apsirengę. Džiugūs. Gyvenimas švente pavirto. Tikiu, ateina išsvajota vienybė ir harmonija.
Stebiu vaizdą. Savivaldybės ar kitos vietinės valdžios posėdis – pasitarimas. Dalyvauja visų visuomenės sluoksnių atstovai. Vyrai, moterys, paaugliai. Gyventojai. Įvairių profesijų žmonės: gydytojai, teisininkai, dvasininkai, mokytojai, menininkai, pensininkai... Pasisakymai aiškūs, argumentuoti, veidai rimti, kai kurie linksmi, netgi pašaipūs. Visi vienodai dėmesingi. Girdžiu kalbant apie sveikatą, švietimą, tradicijas, kultūrą, dvasingumą. Matau, kaip diskusijoje dalyvauja visi esantys. Aptaria temas, priima sprendimus arba atideda papildymui.
Matau dar vieną sesiją. Svarstomas nemokamas Žemės hektaro išskyrimas kiekvienam norinčiam jame gyventi, įkuriant šeimos židinį arba giminės sodybą. Debatai karšti. Aptariamos sąlygos. Atsiveria didžiulė perspektyva šaliai. Tai ne tik namų, šeimos, veiklos, ekonominis pragyvenimo šaltinis. Tai gyvenimo būdas. Kadangi vyksta beglobių vaikų kėlimasis iš vaikų namų į sodybas, šeimas, naujas gyvenvietes, plečiasi žmonių poreikiai. Vis daugiau benamių suvokia savo namų, šeimos, žemės svarbą. Žmonės iš įkalinimo įstaigų, iš lūšnynų, iš daugiaaukščių atranda savyje Meilę kūrybai, gamtai, namams. Todėl svarstomas 1 ha žemės suteikimas paveldint ją, be teisės parduoti, įkeisti ar kitaip komerciškai panaudoti. Šį procesą palengvina gyvenvietės. Kiekviena iš jų turi žinyčią - mokyklą arba bendruomenės namus, kur galima išmokti amatų, laikinai pagyventi bei gauti gyventojų, kaimynų sutikimą prisijungti prie jų bendruomenės, susirasti draugų kol įsikuriama nuosavame sklype. Galima susiręsti būstą iš pašalpos arba užsidirbti padedant kitiems, kviesti į talką sodybiečius. Norinčių gyventi laimingai ir savarankiškai - daug. Kiekvienam žmogui reikalinga Meilės erdvė, kurią jis sukuria pats, padedamas bendraminčių, o tada jau ši erdvė palaiko jį patį.
Svarstymas, juokas. Nejaugi reikia būti benamiu ar nubaustu, kad gautum žemės? Juk Tėvynė priklauso visiems. Ji, mumyse. Mes iš jos, ji iš mūsų. Tėvynė be žemės, be vietos, kaip žmogus be kojų. Juk neplanuojame namų oro balione.
Valio! Priimtas visuotinis Žemės įstatymas. Kiekvienam žmogui priklauso hektaras žemės. Kai tik jis tampa savarankišku, kuria šeimą, o jei ne, pasilieka tėvų žemėje ir tęsia giminės tradicijas. Taip pat šeima laikoma motina su vaiku(-ais), tėvas su vaiku(-ais), savaisiais arba įvaikintais. Taip teka laikas, sukurdamas naujus džiaugsmus ir istorijas.
Širdyje gera ir ramu. Stebiu toliau. Regiu daug visokių pokyčių. Suartėja miestas su kaimu. Kinta gyvenimo būdas, bendravimo kultūra. Kaip paprasta. Miestų bei miestelių savivaldybės organizuoja šventes kaimo vietovėse, sodybose. Kviečiasi menininkus, dainininkus ir kitus liaudies tradicijų puoselėtojus. Vis daugiau miesto vaikų atostogauja kaimo sodybose. Jie padeda dirbti ir maitinasi „gyvu maistu“. O jų tėvai išeiginėmis dienomis atvyksta į svečius. Dainos, laužai, šokiai, pirtys. Džiaugsmas liejas iš visų. Tie, kurie nedrįsta keltis į sodybas, bendradarbiauja su kaime gyvenančiais žmonėmis. Nuomoja iš jų nedidelius 5-10 arų žemės plotelius, kurioje patys auginasi daržoves. Perka iš kaimiečių pieną, kiaušinius, vaisius. Pakyla kaimo dorovė ir prestižas. Tik į tvarkingus namus ateina miesto gyventojai. Natūralus pasirinkimas. Vėl atgyja vakaronės, gegužinės, talkos, sportinės varžybos - žaidimai. Svarbiausia nuoširdumas ir bendravimas, kurio pasiilgę žmonės. Žvilgsnis krypsta į laisvalaikio praleidimą. Individualumas, kūryba. Tikri muzikos, amatų, harmoningo gamtos komponavimo meistrai. Energijų valdymas. Kūno grožis ir žmogaus galimybės! Sportas. Oho! Skraidyklės, balionai, parasparniai, parašiutai, bokšteliai, nesvarumas... Žodžiu – oras. Halogramų kūrimas. Erdvinio vaizdo formavimas. Galima įeiti į paveikslą, dalyvauti pasakojime, stebėti, kas vyksta, išjausti. Labai mėgiami pasakotojai. Lauko teatras, kur galima pasipuošti kaip nori, pavaizduoti ką nori, grupėje arba individualiai. Daug jumoro. Labai populiarios mažos svetainės, arbatinės, ypač mieste kur renkamasi bendrauti viena ar kita tema. Lavinama iškalba, kūrybiškumas. Pristatomi kūrybiniai projektai ir darbai. Naujų, įdomių uždavinių sprendimai. Arba tiesiog TYLIMA. Švelnių spalvų, kvapų, grožio aplinkoje, geriant arbatą. Išryškėja asmenybės. Žmonės išgirsta savo vidaus balsą.
Iš knygynų dingo masė beverčių kūrinių, o iš prekybos vietų nereikalingų daiktų. Informacija visiems prieinama iš vidaus. Svarbi tik ta, kuri žadina jausmus. Veda į pakilimą, atveria gilesnius pojūčius, išgyvenimus ar žmogaus galimybes.
Versle keičiasi veiklos pobūdis. Prekybos centrai užleidžia vietą šeimos ir giminės veiklai. Svetainės, parduotuvės - arbatinės, čia pat poezija, pokalbiai. Pagaliau pasibaigė beprotiškas skubėjimas. Atrodo, kad visi esame namie. Meno užeiga. Viduje jauku. Meno kūriniai turi paskirtį. Paveikslai, rankdarbiai, papuošalai, raižiniai, indai, užtiesalai, siuvinėtos užuolaidos. Čia pat stalelis, krėslas, fotografijos, besišypsanti šeimininkė. Arbata ar pyragėlis.
Grožio salonas. Tikrai gražu. Kaip šventykloje. Vargonų muzika., smilkalai, poezija. Ekologiški produktai, arbatos, prieskoniai. Pokalbis, masažas, kirpimas ar manikiūras, jeigu reikia - psichologo pagalba. Čia pat galima nusifotografuoti arba įsiamžinti pas portretistą.
Pirčių kompleksas primena senovės Atėnus. Karštos ir šaltos vandens kaskados, garai, masažas, aromaterapija. Čia pat žalia veja, žydinčios gėlės, galima papietauti.
Rūbų parduotuvė, panaši situacija. Visur daugiaplaniškumas. Jokio skirstymo. Tai kas gera, patogu, smagu, malonu. Labai daug ekskursijų, kelionių, svečiavimosi, nes atvyksta žmonės iš kitų šalių. Lietuva vėl gyvuoja!
Tiek visko nauja ir įdomaus, kad pamiršau savo mylimą sūnų. O jis jau vaikinas. Jam jau 21-eri metai. Jis nuostabiausiai groja. Vaikšto į renginius, susirinkimus. Labai linksmas ir draugiškas. Savarankiškas. Mėgsta pasipuikuoti, „kibina“ merginas. Kuria linksmas daineles, kartais pašaipias. Nesijaudinu dėl jo, nes moterys ir merginos tapo pasitikinčios, pagarbios, taip pat tyros, doros, skaisčios. Tikros Moterys, mūsų Tėvynės Dukterys. Kuri sutiks su juo eiti, bus laiminga, nes sūnus tampa panašus į Tėvą. Toks pat paslaugus, nuoširdus, išradingas, švelnus bei atsakingas. Tokie dabar dauguma vyrų ir augantis jaunimas. Ryžtingas, drąsus, savarankiškas.
Matau save, apkabinusią mergaitę – dukterį, kuri atėjo į šią nuostabią Žemę, kai sūnui sukako dvylika.
Ačiū Tau, Kūrėjau, Meile, Sūnau. Ačiū, Tėvyne – Pramote, Saule. Ačiū Žmonėms ir Žemei. Ačiū Išmintingiesiems ir Laisviesiems, susijungusiems Erdvėje ir Laike, Kūryboje ir Taikoje. Ačiū Sau už galimybę išgyventi šias ateities akimirkas jau dabar, išvysti dalelę grožio ir šviesos, ką siunčiu kiekvienam Žemės Žmogui.
Rytuose jau aušta. Tirpsta ateities vaizdai ore. Pasitinku naują dieną Laiminga Žmona, Dukra, Motina, Moteris, Žmogus. Lietuva. Mes visi ją pasitinkame. Tikiu. Myliu. Esu.

Aldona



****************************************************


***

Pasiėmęs kelis laikraščius, Arvydas susirado savo vietą. Prie pat iliuminatoriaus – labai gerai. Jis retai skraidydavo lėktuvais, bet jam patiko žiūrėti į apačioj tingiai slenkančias žalias pievas, tamsius miškus ar margus pasėlių stačiakampius. Tik du kartus per tuos 23 metus, praleistus Airijoje, jis buvo parskridęs namo. Paskutinis kartas buvo gal prieš 14 metų...
Į gretimus krėslus klestelėjo du plikai nusiskutę galvas jaunuoliai rėksmingai raudonais rūbais. Arvydas piktai spragtelėjo saugos diržo sagtį ir, atsilošęs krėsle, užsimerkė.
Pažadino jį garsus juokas – jau spėję “apšilti” kaimynai reikalavo iš stiuardesės dar alaus. Pro iliuminatorių matėsi baltas debesų kilimas. Paprašęs stiuardesės kavos, Arvydas išsitraukė laikraščius. “Financial Times” net neatsivertęs įgrūdo atgal, o “Žaliojo krašto” pirmajame puslapyje didelėm raidėm puikavosi antraštė: ”Rytoj Runionyse prasideda didžioji kaimo bendruomenių seniūnų sueiga”. Runionyse? Ne Vilniuj ar Kaune, net ne Utenoj arba Užpaliuose? Jo gimtajame kaime? Arvydas dar kartą perskaitė pavadinimą... “Pagrindinis dienotvarkės klausimas – tolimesnė žemės reformos plėtra”. Žemiau fotografija, kurioje jo tėvas plačiu mostu kviečia visus užeiti vidun pro plačius raižiniais ir gėlėmis išpuoštus vartus. Nė kiek nepasikeitęs, įdegęs tėvo veidas švietė plačia šypsena. “Seimo narys Pranas Gimbutas...” Seimo narys?! Tėvas?! Taaaaaip, siurprizai prasideda...
Jau seniai buvo aišku, kad jis smarkiai atitrūkęs ne tik nuo to, kas dedasi Lietuvoje, bet ir jo gimtajame kaime. Pačioje pradžioje, kai tik jis išvažiavo ieškoti laimės į Airiją, ir sesuo, ir motina, o kartais ir tėvas siųsdavo laiškus, rūpinosi, kaip jam sekasi, ar gavo darbą, ar susirado, kur gyventi... Bet jau po metų susirašinėjimai tapo reti, namiškiai nusiramino, o motinos klausimai, ar neketinąs grįžti, jį ėmė nervinti. Kai po trejų metų jis pakvietė tėvus ir seserį į savo vestuves, namiškiai, lyg atgavę viltį, vėl sutartinai ėmė kviesti grįžti atgal, siūlėsi iškelti vestuves, padėti įsikurti savo sodyboj. Tada jis net klausyti nenorėjo. Juk kaip ir daugelis jaunų žmonių, jis bėgo iš nykaus kaimo į spindintį ir viliojantį miestą, o po to – dar toliau, už jūrų marių... Bėgo neatsigręždamas, nevilties genamas nuo vergiško darbo už menką atlyginimą, piktas ant valdžios ir ant savęs, kad gimė ne ten ir ne tuo laiku... Ir dar daugel metų jis nejautė jokio noro grįžti namo, jam buvo visai neįdomu, kas darosi Lietuvoje. Juk tokių, kaip jis, gyvenamajame Airijos miesto kvartale vis daugėjo, atsidarė lietuviškų produktų krautuvėlė, paskui kavinė. Paskambindavo tėvams per didžiąsias šventes, bet ir tie trumpi pokalbiai jau virto daugiau įpročiu nei poreikiu.
Užmiršęs kavą, Arvydas dar ilgai žiūrėjo į nuotrauką laikraštyje. Galiausiai atsivertė kitą puslapį. Verslo naujienos: UAB „Švenčionių vaistažolės“ dviem tiesioginiais sandoriais nupirko AB „Stumbro“ ir AB „Alitos“ kontrolinius akcijų paketus. Įmonės atstovė spaudai atsisakė pranešti sandorių sumas, tačiau atskleidė, kad šių įmonių gamybiniai pajėgumai bus panaudojami vaistažolių antpilams gaminti, nes iki šiol eksporto poreikiai buvo tenkinami tik 28 procentais...“. „McDonald's traukiasi iš Lietuvos. Firmos valdantysis direktorius Rytų Europai pranešė, kad nuspręsta uždaryti paskutinį McDonald's restoraną Vilniuje... “
Baltas debesų paklotas staiga perplyšo, ir apačioj pasirodė saulės nutvieksta jūra. Arvydas spėjo pamatyti geltonai žalią Kuršių Nerijos juostą, besidriekiančią raudonų Klaipėdos mūrų link. Tada jo dėmesį patraukė žaliai – geltonai - raudonai aprėminti žemės lopinėliai, kai kur grupelėmis po 10-20, o vietomis ir gerokai daugiau, jie ryškiai išsiskyrė geltonų ražienų ar tamsių arimų fone. Žiūrėdamas iš tokio aukščio, Arvydas nebuvo tikras, kad daugelio jų viduje mato mažus namelius. Ir tik kai lėktuvas ėmė leistis, jis nustebęs pamatė, kad ant kai kurių stogų auga žolė ir gėlės....

* * *

Iki autobuso išvykimo liko dar beveik valanda. Pamatęs kitoje stoties pusėje tarp žalių skvero medžių raudonuojančią McDonald's iškabą, Arvydas prisiminė laikraštį. “Tai tikrai uždarė ar ne?” Bet stiklinės durys buvo užrakintos. Viduje du darbininkai ardė prekystalį. “Nuo šiandien jau nebedirba”, - geraširdiškai pasakė pagyvenusi moteriškė. Šalia jos ant suoliuko sėdintis kokių 10 metų rudaplaukis berniukas padėjo į šalį knygą ir plačiai išsišiepęs mirktelėjo. - „Tai jau paskutinis, kitus uždarė gal prieš du metus. Retai čia kas beužeidavo, daugiausia atvykėliai“. Ant žolės, šalia didelio rožyno, žaidė dvi mergaitės vienodomis lininėmis suknelėmis. „Ten galit rasti tikrai skanių bandelių“, - berniukas parodė ranka. Kitame skvero gale, po dideliu kaštonu matėsi stiklinis paviljonas. „Ekologiški produktai. Šviežios bandelės“. Jo nenustebino vaisių ir daržovių gausa, prie kurios per daug metų jau spėjo priprasti. Kvapas buvo nuostabus – kažkoks nepakartojamas mišinys tikro laukų medaus, kadagių, kvapiųjų žolių ir dar kažko, ko jis niekaip negalėjo prisiminti. Praleidęs jaunuolį su dideliu popieriniu maišeliu, Arvydas priėjo arčiau ir pasisveikindamas linktelėjo pardavėjui, pusamžiui apkūniam vyriškiui. „Gal norėtumėt paragauti?“, - pardavėjas ištiesė didelę rausvą slyvą. Arvydas net pasitraukė susigūžęs pusę žingsnio atgal, prisiminęs, kaip mažajam Mikui teko kviesti greitąją, kai jį ištiko alerginis šokas, prakandus neplautą slyvą. „Nebijokit nebijokit“, - suskubo raminti jį pardavėjas, - „visas šias gėrybes žmonės augina savo sodybose be jokių trašų ir chemijos“. „Ačiū, ne“, - sumurmėjo Arvydas, pasisukdamas į kitą skyrių, kur akį traukė išdėliotos bandelės, varškės sūriai, uogienės ir medaus stiklainiai. Ir jau eidamas pro dėžę su geltonais obuoliais pamatė per vieną jų ropojančią boružę...
Jau sėdėdamas autobuse ir valgydamas bandeles, kurios tikrai tirpo burnoje, ypač tos išgirtos brangiausios – su gervuogėmis ir mėlynėmis, Arvydas mąstė apie keistenybes. Kažkada ir tokius kaip jis vietiniai airiai laikė keistuoliais – jau vien dėl to, kad jie prisipirkę alaus sėdėdavo su draugais namie, o ne kokioje aludėje. Bet čia keistumai buvo visai kitokie. Žinoma, McDonald's ir Airijoj gyvena ne geriausias dienas, bet kad visai uždarytų..? Juk tai galų gale prestižo reikalas. Bet, matyt, visai prarado viltį... O tėvas? Juk nė žodeliu neužsiminė apie seimą. Bet jis niekada ir nemėgo girtis...
Saulė jau pakilo aukštai, beveik kliudydama televizijos bokšto smaigalį. Ne, miestas neatrodė labai pasikeitęs. Tik medžiai didesni, o ir mažų medelių ir krūmų augo žymiai daugiau. Ypač kiemuose ir tarpuose tarp betono sienų atsirado daug žalumos. Ir beveik visuose balkonuose žydėjo gėlės. Ir kai autobusas sustojo prie sankryžos, Arvydas nustebęs žiūrėjo į kelis jaunuolius oranžiniais kelininkų kombinezonais – jie išiminėjo dvi eiles šaligatvio plytelių, bėrė ten juodžemį ir kažką sodino...

* * *

Durys girgžtelėjusios užsidarė, ir senas autobusas nuriedėjo tolyn tuščiu keliuku. “Negi ir šis su vandeniliniu varikliu?”, - šyptelėjo Arvydas. Trumpa baltų dūmų uodega ištirpo ore. Ir kvapo jokio. “Matyt”. Apsidairė ir staiga sustojo. Peizažas buvo kažkaip pasikeitęs, bet Arvydas niekaip negalėjo suprasti, kas būtent buvo ne taip. Ne, jis negalėjo apsirikti – tūkstančius kartų, grįždamas iš mokyklos, jis išlipdavo šitoj stotelėj. Ir dabar pareitų namo užsimerkęs – gal penkiasdešimt metrų atgal, per lieptelį, pro kapinaites ant kalniuko, kur jau matosi tarp keturių ąžuolų troba raudonu stogu. Arvydas dar kartą atsisuko atgal ir tada suprato. Dešinėje kelio pusėje, kur laukai plytėjo iki pat tolumoje snaudžiančio miestelio, viskas buvo kaip anksčiau. O va kairėje, gal koks šimtas metrų už upelio, laukai atsirėmė į ištisinę žalią sieną. Priėjęs arčiau pamatė gyvą tvorą iš beržų, klevų, liepų. Kai kur įsimaišę šermukšniai tiesė į saulę raudonas kekes, o apačioj erškėtrožės, atkišusios spyglius, saugojo savo sirpstančias uogas. Tos tvoros atrodė vis kitokios, kai kur tiesiog dvi eilės šachmatine tvarka susodintų eglaičių, o kai kur jos išplatėdavo ir virsdavo nedideliu miškeliu. Viename tokiame miškelyje Arvydas net pamatė berniuką su mažu krepšeliu, beveik pilnu grybų. Pro retesnę lapiją galėjai pamatyti nedidelius namukus, tyliai snaudžiančius saulės atokaitoje. Kai kur prie jų vedė dar jaunų liepų ar kaštonų alėjos. Bet niekur nesimatė traktorių, priekabų ar kokios kitos technikos. Net ūkiniai pastatai buvo ne visur. Dažnai namo nesimatė per plačias obelų ar kriaušių šakas, nusvirusias nuo vaisių. Tyliai dūzgė bitės, retkarčiais amteldavo šuo, trumpam pertraukdamas nerūpestingą vaikų klegesį...
Arvydas paspartino žingsnį. Nuo kalnelio atsivėręs vaizdas jį dar labiau nustebino. Keturi ąžuolai - milžinai dar aukščiau kėlė savo šakas į dangų. Bet jau ne virš bekraščių laukų, kaip kadaise. Kiek akis užmato driekėsi gyva, žaliom tvorom kvadratais sudalinta erdvė. O ties viduriu švietė baltų medžių didžiulis rąstinis namas, gal šiaudais, gal nendrėm dengtu stogu. „Tai štai koks tas naujasis lietuviškas kaimas...“

* * *

- Arvydas... Arvydas!, - šūktelėjo motina, pažvelgusi pro atvirą langą. Ji išpuolė pro duris, šluostydamasi rankas į gėlėtą prijuostę. - Arvydas parvažiavo, - dar kartą sumurmėjo ji, viena ranka nusibraukdama ašarą ir čiupdama jį į glėbį. - Na, ko stovi, užeik vidun.
Pabiro klausimai. Mama kaip ir visos mamos. Visai jau žila, bet vis tokia pat tvirta ir liekna.
Oi, ką aš čia – tu gi iš kelionės, alkanas ar ne? Tuoj arbatos užkaisiu.
– Gal padaryk kavos.
– Tai kad neturim kavos. Jau seniai jos negeriam, tik arbatas iš žolių visokių.
Arvydas pastebėjo dviem eilėm palubėje tvarkingai sukabintus visokių žolių ryšulėlius: čiobrelių, šalavijų, mėtų ir kitų jam visai nepažįstamų.
– Ai, užmiršau – Pranas vakar nupirko kavos, gi gal kas iš brangių svečių norės, -pliaukštelėjo rankom motina.
– O tai kur jis pats? - paklausė Arvydas, išsitraukdamas laikraštį. - Ar seniai jis seime?
– Nuo pavasario, nuo anų rinkimų. Dabar tai ten karštas metas – rytoj gi prasideda didžioji seniūnų sueiga. Ruošiasi puošiasi...
– Ir nuspręs, ką toliau daryti su žemės reforma? - jau su šypsenėle paklausė Arvydas. - O jei ir nuspręs, tai kas iš to?
– Būtų gerai, jei galutinai apsispręstų. Nuo to taip daug dabar priklauso. O kas iš to? Taigi juos jau vadina “mažuoju seimeliu” - ryt sueigoj bus beveik ketvirtadalis seimo narių.
– Ir priiminėja įstatymus, sėdėdami kaime? Ar vis dėlto kraustosi į Vilnių?
– Ne, į Vilnių nesikrausto. Nuvažiuoja ten kartą per savaitę, penktadieniais, kai vyksta įstatymų priėmimai, o visi svarstymai, net vyriausybės valanda vyksta kaip videosąšaukos. Tiesa, teko pasistatyti kompiuterius namie, bet tai vis tiek geriau, nei išsikraustyti iš sodybos. Taigi panašiai ir daugumos kontorų darbuotojai dirba namuose. Užtai kamščiai miestuose bent kiek sumažėjo. O tai ką – Airijoj ne taip?
– Panašiai...
– Klausyk, nori aš tavo mėgstamiausių bulvinių blynų iškepsiu? Aš kuriu ugnį, o tu gal gali nueiti bulvių parinkti?
– Kaip tai “parinkti”? Iš kur? - Arvydas žvilgtelėjo į savo baltas kelnes ir naujus sandalus.
– Ten už didžiosios kriaušės, pameni? Ten pamatysi paskleistus senus šiaudus, ties nudžiūvusiu bulvienojum juos praskleisi ir surinksi bulves. Va, paimk krepšį.
Arvydas paėmė krepšį, bet vis dar tebestovėjo, nesuprasdamas, kas vyksta.
– Na, ko taip žiūri? Seniai jau nesodinam bulvių į žemę. Padedi ant velėnos ir užmeti storai pernykščiais šiaudais – va ir viskas. O rudenį va taip susirenki, - juokėsi motina.
– O tai kaip vagojat?
– Nei vagoti, nei kaupti ar ravėti nereikia. Net ir kolorado vabalai nepuola. Na, eik jau. Pats savo akimis pamatysi – lengviau patikėti bus. Mes tai ir iš pradžių netikėjom. Čia mus naujieji kaimynai visokių gudrių dalykų primokė...
Pasikabinęs švarką ir nusimetęs sandalus, Arvydas išėjo kieman. Ir tą akimirką, kai žolė švelniai palietė jo basas pėdas, kažkas atsitiko. Pasaulis atgavo visas spalvas ir kvapus. Abipus vartelių išdidžiai iškėlę papurusias margaspalves galvas jurginai sutartinai linktelėjo. Ištiesęs ranką, Arvydas paglostė jau visai sudžiūvusius jazmino žiedlapius, ir jie, lyg to ir telaukę, be garso nusklendė žemyn. Perbraukė delnu per senosios alyvos lapus, paskui per išsirikiavusių palei trobos galą kardelių žiedus. Po senomis obelimis, sulinkusiomis nuo gausaus derliaus, stovėjo linksmomis spalvomis nudažyti aviliai. Dešiniau už jų matėsi jau pradėjusių balti linų plotelis ir palei jo kraštą išsirikiavusios aukštaūgės saulėgrąžos. Už pravirų šiltnamio durelių geltonavo saldieji pipirai. O toliau viskas buvo nauja. Labiausiai Arvydas nustebo, išvydęs tvenkinį. Minkštas dobilų kilimas leidosi iki pat vandens. Saulės nutviekstą lygų vandens paviršių margino baltų ir rausvų vandens lelijų ornamentai. Už tvenkinio prasidėjo jaunas sodas. Arvydas šyptelėjo, pamatęs ant vienos obelaitės tris raudonus obuolius ir... penkis agurkus. O ant kitos – kekę rojaus obuoliukų, pasiklydusią tarp pupelių ankščių. Sklypo gale iškėlę riešutų kekes augo lazdynai, nugara remdamiesi į dvigubai aukštesnį beržyną. Į kairę nuo jo gyvoji tvora jau buvo net ne žalia, o raudona – ištisinė gudobelių siena. O iki jos driekėsi margaspalvė pieva...
Nors didžioji kriaušė jau buvo visai tuščia, Arvydas ją apėjo plačiu lanku, stengdamasis neužminti nei vieno iš paskutiniųjų geltonų kriaušiukų, aplipusių širšėmis. Iš papilkėjusių šiaudų tikrai stiebėsi jau pageltę bulvienojai. Prasklaidęs šiaudus pamatė baltą švarią bulvę, po to šalia jos dar kelias. Minutę žiūrėjo, kaip užburtas, galiausiai gūžtelėjo pečiais, susirinko šitas ir dar iš poros kelmų bulves ir pasuko atgal. Kitoje kriaušės pusėje pamatė keistas lysves. Vienoje augo pomidorai kartu su česnakais ir krapais, kitoje – burokai su morkomis, svogūnais ir petražolėmis, trečioje – pupos su gelteklėmis ir kmynais. Ir dar kažkuo jos buvo neįprastos, tik Arvydas ne iškart suprato kuo. Kaip ir visam sklype, taip ir čia nesimatė nei lopinėlio plikos žemės – ji buvo arba apaugusi dobiliukais, arba apdėta nupjauta žole. Nusiskynė nedidelį ryškiai raudoną pomidorą, godžiai įkvėpė taip seniai užmirštą aromatą ir jau buvo beatsikandąs, bet... Įprotis pasirodė besąs stipresnis. Įmetęs pomidorą krepšin, Arvydas grįžo į trobą.
– Tu ką, pasiklydai vidury baltos dienos? - šyptelėjo motina. - Tavo kava atšalo. Antai ant lentynos šviežias medus.
Kol motina triūsė aplink pečių, Arvydas prie atviro lango tylomis gėrė kavą. Bet labiau nei kava mėgavosi medumi, tikru, ką tik iš avilio, kvepiančiu čiobreliais ir liepžiedžiais...
- Štai, tu gi juos taip mėgdavai, - motina padėjo garuojančią lėkštę. Arvydas tiesiog negalėjo sustoti – kaip vaikas...
– Pala, - padėjo šakutę, - o kur dingo tvartas? Ir daržinė? Ir traktoriuko nesimatė, anei padargų...
– Nebelaikom jau gyvulių, nebereikia mums... Jau senokai. Daržinė dar stovėjo kurį laiką, kol nepradėjo griūti. Dar kartais ir turistus priimdavom ant šieno pernakvoti. Kažkada netgi japonai trys buvo užklydę – va jiems tai buvo įspūdis visam gyvenimui. Ir traktoriui čia nebėra kas veikti. Nebeariam, nebedraskom žemelės.
– Tai kaži kaip sėjat?
– Tiesiai į dobilieną ir sėjam. Na ko vaipaisi? Bulves matei? Skanios? O juk net be mėšlo ir be jokių trąšų. O va – ko pomidoro nesuvalgei? Išsigandai? Niekuo nepurškiam jau seniausiai. Gali tiesiai nuo lysvės valgyti.
– Aha, ir nebereikia kasmet į dirvą įnešti tiek ten azoto trąšų, tiek – kalio ir fosforo, ar ne? Ir viskas auga, kaip ant mielių, - vėl neiškentė Arvydas.
– O tu vis tebegyveni tomis technikumo tiesomis? Na, ne tu pirmas, ne tu paskutinis. Mes ir patys pradžioj taip pat skeptiškai klausėmės tų pirmųjų entuziastų, kurie prisiskaitę visokių knygučių, tokius dalykus pasakojo. Bet užteko proto pabandyti patiems... O dar tais laikais dauguma dejuodavo – “Oi, technika brangi, trąšos brangios, chemikalai irgi brangūs...” Tai dabar nebereikia nei tos technikos, nei trąšų, nei chemikalų. Taigi pats buvai sode ir viską matei.
– Tai dabar kaip toj senoj graviūroj: “Sėjėjas plačiu mostu beria žemėn grūdą”, o po to: ”Pasipustę dalgius stojo greton pjovėjai”? Viskas, atgal į devynioliktą amžių? Nebereikia nei technikos, nei mokslo, nei pažangos?
– Neskubėk tu su ta pažanga. Kur ji tave atvedė? Ar tikrai esi laimingas tam savo betoniniam narve? - motina žiūrėjo tiesiai sūnui į akis. - Ir savo vaikams tokios laimės linki? “Žmogus nutiesė kelią į kosmosą!”. Gal trys tuzinai paskraidė raketomis, o šimtas milijonų dusdami sėdi ant asfalto ir žiūri į dangų. Kai nereikia dirbti... O mokslas turės įsiręžęs dirbti artimiausius penkiasdešimt metų, kad iškuoptų, ką jau pridirbo... Tavęs dar nebuvo, o aš tai gerai prisimenu vieną tokį mokslo stebuklą – išgirtąjį dustą. Jį bėrė ant kopūstų, ant obuolių, ant visko – mūsų išgelbėtojas nuo visų kenkėjų. Ir dabar dar manyje gal sauja to dusto tebėra, tik joks mokslas nebegali patarti, kaip jį iš ten iškrapštyti...
Ji paleido Arvydo ranką ir nusisuko.
- Nereikia, mam,- sumišęs pratarė Arvydas. - O Justė irgi čia kažkur netoliese?
Sesers nematė jau labai seniai. Netikėta liga jam sutrukdė atvažiuoti į jos vestuves. Prisiminė jos vestuvių nuotraukas, kur viskas vyko kažkokiame tuščiame lauke....
- Prisimeni senosios fermos griuvėsius? Ten dar už jų. Ten ir vestuves atšoko, žydinčioj pievoj, ten nuo nulio viską pradėjo. Pasistatė namuką iš presuotų šiaudų briketų, gražiai baltu ir raudonu moliu aptinkavo, jame ir visus vaikus pagimdė. Ir užaugo vaikai žydinčioj pievoj kartu su vyšniomis, obelimis, liepomis ir klevais. Ir kiekvienas pats savo rankelėmis pasėjo po gilę, ir auga dabar ir ten keturi ąžuolai. Patys savo rankom susikūrė rojaus kampelį, savo meilės erdvę... Rytoj nueisim pas juos – dabar ji tėvui padeda ruoštis. Arba šiandien vėliau.
- Ir ką – čia visi tokie?
- Visi tokie. Ir visi skirtingi. Juk noras kurti su metais nepraeina. Net viena senelių prieglauda pareikalavo, kad juos perkeltų į laukus, kur jie galėtų savo rankomis sodinti medžius, kad liktų Žemėje ženklas...
Laikrodis išmušė penkias.
– Tėvas turėtų grįžti vakarienės. Aš einu parnešiu pomidorų ir agurkų, o tu nuskink kelias paprikas ir tarp medžių žolėj paieškok kokią nelabai didelę cukiniją.
Grįžęs trobon Arvydas rado tėvą, besišluostantį rankas į platų lininį rankšluostį.
– O, kokių svečių sulaukėm! Sveikas sugrįžęs, sūnau, - sududėjo tėvas, sunkia ranka pliaukšėdamas Arvydui per nugarą. - Ar ilgam?
– Dar ir pats nežinau.
– Na, kol viską apžiūrėsi – daug reiks laiko. Matai, kaip viskas pasikeitė? Bet juk vis tiek jauti, kad grįžai į SAVO namus, ar ne? - tėvas įdėmiai žvelgė sūnui į akis.
– Taip.
– Tai gerai. Ačiū, mieloji, - tėvas pakštelėjo žmonai į skruostą, imdamas iš jos rankų puodelį garuojančios arbatos. - Turiu tik valandą laiko, dar liko visokių nebaigtų darbų. Rytoj prasideda didžioji bendruomenių seniūnų sueiga, pagaliau reikia išspręsti patį svarbiausią – žemės – klausimą. Iš lėktuvo gal matėsi, kad jau maždaug ketvirtadalis Lietuvos apsodinta rojaus sodais, - tėvas plačiai nusišypsojo ir lyžtelėjo medaus. - bet dar daug žemės tebėra didžiųjų žemvaldžių rankose, kurie kažkada jos pigiai prisipirko. Kai kurie su ja visai nieko nedaro, kiti vis dar aria ir sėja. Jų nelabai daug, taigi susitarti jiems nebuvo sunku. Užtai žemės kainos dabar taip užkeltos, kad jau labai mažai kas besiryžta imti paskolas ir pirkti hektarą ar du. Nors ir labai norisi kurti savo sodybą, savo namus.
– O tai kodėl jie vis dar aria, jei jūs apsieinat be plūgo?
– Pirmiausia, tai baisus dalykas – įprotis. Lengviausia nieko nekeisti. Be to, nustojus draskyti žemę, jos struktūra ir derlingumas ne iš karto atsistato, tam reikia laiko.Užtai gal du – tris metus derlius iš tikrųjų būna mažesnis, o jei turi tūkstantį hektarų, tai jau jaučiasi. Tie, kas pabandė – išsigando. Tuo labiau, kad jie vis tiek pjauna javus tais milžiniškais kombainais, net nepagalvodami, kad traiško savo svoriu pagrindinius “derlingumo kalvius” - sliekus... Ir dėl to žemei atsigauti reikia dar daugiau laiko. Bet šimto hektarų dalgiu nenupjausi...
– Na ir ką gi galit padaryti?
– Tai va, vieni siūlo įstatymais uždrausti sunkiąja technika draskyti, arti žemę ir nuodyti ją cheminėmis trąšomis.
– Nieko sau. Šimtus metų žmonės arė ir tręšė – ir nieko, viskas buvo gerai. O labiausiai tai apsidžiaugs “Achema” ir , kaip ten ji...?
– Taip, tiek metų leidom srutas ir kitokį brudą į upes ir ežerus – ir viskas buvo gerai, ar ne? Bet šitą jau uždraudė, ir niekas per daug nesipiktino. O kai nori uždrausti ir žemę nuodyti, tai tau labai keista? Beje “Achema” ir “Lifosa” bankrutavo jau gal prieš dešimt metų. Nuo tada ir prasidėjo didysis “naujųjų kaimiečių” įkurtuvių metas. Mat, kai tūkstančiai žmonių liko be darbo, tai ir vyriausybė rimtai ėmė svarstyti, ką su jais daryti. Daugelis iš jų buvo nebejauni žmonės, todėl nesiryžo taip lengvai pakelti sparnus ir važiuoti laimės ieškoti į svetimus kraštus. Bet čia jau ilga istorija, kaip viskas prasidėjo, - pjaudamas riekę juodos naminės duonos ir prisitraukdamas dubenį salotų, tarė tėvas. - Paprašysi mamos, ji tau papasakos, o tai aš liksiu nevalgęs...
– Na tai stovės pusė Lietuvos dirvonais.. Ir ką jūs jiems padarysit? - įsiterpė motina, sėsdamasi pagaliau prie stalo ir siekdama raudonšonio obuolio.
– Siūlysim smarkiai pakelti mokestį už nenaudojamą žemę. Nors tai ir ne pats geriausias būdas. Aišku, ir savivaldybė, ir vyriausybė turi teisę paimti kažkokį žemės plotą visuomenės reikmėms, ir netgi kelis kartus tai darė, norėdama paskatinti emigrantus grįžti gimtinėn. Negirdėjai? Dar, matyt, ne laikas buvo. Bet visada prasidėdavo nesibaigianti teismų karuselė, nes juk lygiai taip pat sėkmingai galima buvo paimti žemę kitoj apskrity...
– Ir išdalino nemokamai??
– Žinoma, kad ne. Nemokamai tik oras ir saulė... Tiesa, pirmieji entuziastai garsiai svajojo, kad valstybė jiems duos nemokamai po vieną hektarą žemės, kur jie galės kurti savo giminės sodybas. Juk valstybė – tai mes visi? Tai jei žemė valstybės – tai mūsų visų? O jei aš noriu pasiimti sau savo gabaliuką, tai kodėl turėčiau už jį mokėti? Logika juk geležinė? Ir tokioj Ukrainoj dalino jaunoms šeimoms net iki dviejų hektarų iš tikrųjų nemokamai. Net Estijos prezidentas tada panašiai siūlė... O Lietuvoj tos valstybinės žemės liko visai nedaug. Taigi nekantriausiems teko žemę pirkti. Tu valgyk, valgyk, - kumštelėjusi vyrą, motina atsisuko į Arvydą. - Gal tau dar kavos išvirti?
– Ne. O sueiga bus tame dideliame name?
– Matei nuo kalniuko? Vaikai dabar jį baigia puošti. Juk tai jų pasididžiavimas – Žinyčia. Mokyklėlė, - nespėjus tėvui prasižioti, paaiškino motina. - Nebevažinėja į miestelį.
– O mokytojai iš kur? Čia atvažiuoja?
– Yra ir savų. Bet vaikai daugiau mokosi iš mūsų, o mes – iš jų. Ko taip žiūri? - nusijuokė ji. - Ar žinai, kaip neleisti skruzdėlėms pavasarį sunešti amarus ant vaismedžių? Paklausk vaikų....
– Bet, jei nelis, sueiga bus prie didžiojo aukuro. Na, man metas, - tėvas atsistojo ir be žodžių padėkojo žmonai. - Kadangi svečiai pradeda rinktis jau šįvakar, tai nežinau, kada grįšiu, - šelmiškai mirktelėjęs pridūrė.
Jau atvėręs raižytus vartelius, spėjo mostelti ranka, stabdydamas lengvą bričkelę.
– Vidmantai, gal į Žinyčią važiuoji? Paimk ir mane.
– Gal ką padėti reikia? - Arvydas atsisuko į motiną.
– Tu gi svečias... - šyptelėjo ji. - Atnešk iš šulinio vandens ir ateik prie tvenkinio.
– Taigi kranas, mačiau, troboj... - nesuprato Arvydas.
– Rankas ir lėkštes plaunam po kranu, o maistui semiam kibiru. Taip skaniau...
Atsigulęs aukštielninkas ant žalio dobilų kilimo, Arvydas žiūrėjo į vakarėjantį dangų. Minčių verpetas pamažu nurimo, ištirpo. Turbūt visi pasaulio vaikai nors kartą gyvenime yra taip gulėję ir svajoj... O balti debesėliai nešė jų svajones tolyn. Ne, tada Arvydas jau nebesvajojo būti kosmonautu, tiesiog norėjo greičiau užaugti, apkeliauti visą platų pasaulį, susirasti savo laimę. Bet pasaulis pasirodė esąs pernelyg platus, o pasaka baigėsi nedideliame Airijos miestelyje. Kuklus butukas trečiame aukšte, apynaujis automobilis kieme, sąskaitėlė banke – ar tik tiek žmogui skirta šioje žemėje? Ar dėl to jis turi kasdien dirbti nuo ryto iki vakaro? Ir dar bijoti, kad gali tą darbą prarasti? Na taip, dar dėl jo didžiojo džiaugsmo – mylinčios žmonos ir dviejų sūnų. Bet dabar, kai jau ir jaunėlis išvažiavo į koledžą, bute pasidarė kažkaip tuščia ir liūdna. Ne dėl to, kad jam trūksta nerūpestingo klegesio ar įprasto “labanakčiuko”, bet dėl to, kad, sėdėdamas vieną vakarą prie netikro židinio, Arvydas suprato, kad jie niekada ten nebegrįš. Jie jau išėjo į platų pasaulį, bet niekada negalės savo vaikams pasakyti : “Štai čia mano gimtinė, mano gimtieji namai”.
Kažkur netoliese tyliai pravirko akordeonas. Melodija iš pradžių vinguriavo lengvai ir švelniai, bet po to pradėjo painiotis, kliuvinėti, galiausiai nutrūko... Ir vėl prasidėjo iš naujo.
– Jankauskų Kęstutis vis mokosi groti, - atsukusi veidą į vakaro saulę, motina vis dar užsimerkusi sėdėjo ant didelio akmens, sumerkusi pėdas į šiltą tvenkinio vandenį. - Užsispyręs vaikis.
– O senis Jankauskas nepradėjo gerti, kai suprato, kad nei jo kombaino, nei traktoriaus niekam nebereikia?
– Kurį laiką tikrai buvo pasimetęs. Atsigavo tik prisiminęs savo vaikystės meilę – molį. Mes niekada ir neįsivaizdavom, kiek jis fantazijos beturįs. Kad tu matytum, ką jis su tuo moliu išdarinėja! O Anelė tai ėmė gėles auginti.Viskas užsodinta. Ir tokių rožių nei geriausiuose Olandijos šiltnamiuose nerasi. Ne dėl to, kad kokios mandros būtų, atvirkščiai, pačios paprasčiausios, bet kaip kvepia.... Ir čia ji sau, dėl gražumo, ne pardavimui augina...
– O tai kiti kaip, iš ko gyvena? - Arvydas atsisėdo, parietė po savim kojas ir pasirąžė. - Jums tai iš “seimūno” algos lengva suktis.
– Ale ir tu jau prabilai, kaip būsimas naujakurys, - prajuko motina. - Šitas klausimas kažkada labai daug kam nedavė ramybės. Juk pinigų tai vis tiek reiks – susimokėti už benziną, elektrą, mobilius telefonus, galiausiai batus ar rūbą nusipirkti. O iš kur gi jų gauti, jei mesi darbus ir gyvensi savo sodyboj? Todėl vieni dar planavo kurį laiką važinėti į miestą dirbti, kiti tikėjosi su kompiuteriais ir darbais susikraustyti į savo meilės erdvę ir taip kurį laiką verstis. Bet dauguma vylėsi, kad vienam ar dviejuose hektaruose nesunkiai užaugins tiek puikių vaisių, uogų ir daržovių, kad savęs neskriausdami, galės dalį parduoti miestiečiams. Ir jau buvo pradėję projektuoti ir statyti nedidelius paviljonus prie savo gyvenviečių...
– O tai kažin kas važiuos trisdešimt ar penkiasdešimt kilometrų, kad galėtų nusipirkti obuolių ar morkų, tegu ir labai gerų? - truktelėjo pečiais Arvydas.
– Tai va, labai greitai tas ir pasimatė – pirmosios gyvenvietės išties kūrėsi toliau nuo didesnių miestų ir pagrindinių kelių, kur retai kas užklysdavo. O didieji prekybos centrai tai visai nenorėjo terliotis su smulkiais ūkiais. Tada ir atėjo pagalbon “Tatulos programa”, kuri jau anksčiau ėmėsi kurti ekologinių ir gamtą tausojančių ūkių tinklą Šiaurės Lietuvoje ir kuri padėdavo smulkiems ūkiams parduoti savo produkciją. Užtai po kelių metų, kai tokios produkcijos sodybose užaugindavo jau gana daug, “Tatulos” emblema jau mirgėjo ne tik mūsų, bet ir Europos parduotuvėse. Ir labai greit paaiškėjo, kad Europa gali suvalgyti žymiai daugiau, nei mes visi galim užauginti... O kur dar medus, grybai, vaistažolės, arbatos iš lauko žolių. O žiemą ką veikti kaime? Tai vyrai mokosi drožinėti, žiesti, kalviauti, moterys mezga, audžia, siuvinėja. Ne ne, mes su kinais nesiruošiam lenktyniauti, kas daugiau paprastų molinių puodukų padarys, - nusijuokė motina atsistodama.
– Bet statyboms jau iš pat pradžių reikia nemažai pinigų. Gi neauginsi visų tų gėrybių, gyvendamas palapinėje...
– Na, pirmiesiems buvo ir lengviau, ir sunkiau. Tie, kas turėjo kokį butuką mieste, jį įkeisdavo bankui ir už tuos pinigų galėjo ir žemės nusipirkti, ir namuką pasistatyti, ir dar pirmai pradžiai likdavo. Bet kai tokių atsirado daugiau, butų kainos ėmė kristi, o žemė – brangti. Sunkiau buvo jaunimui, kurie entuziazmo turėjo daug, o pinigų – visai mažai. Todėl dauguma statėsi namus iš medžio, molio ar šiaudų - nedidukus, bet jaukius ir šiltus.
– Bet dauguma tų miestiečių supratimo neturi, kaip bulvę pasodinti, - Arvydas užsikirto. - Na, su bulvėm tiek to. Bet jau kaip dalgį laikyti ar, tuo labiau, kaip medžius genėti bei skiepyti, tai jau tikrai...
– Norint visko galima išmokti. Bet juk daug kas pasikeitė. Kadaise kiek miestiečiai prakaito išliedavo savo šešių arų sodeliuose, o dabar be vargo susitvarko žymiai didesniuose plotuose. Ministerija, garsiai trimitavusi, kad maži ūkiai neperspektyvūs, kad tik dideliems specializuotiems ūkiams priklauso ateitis, seniai nutilo. O va dėl medelių – jų pjaustyti, žaloti nevalia, - motina apsisukusi nužvelgė savo jauną sodą.
Arvydas pašokęs nulėkė prie vieno, paskui prie kito medelio. - Jūs ką, nesiruošiat jų skiepyti?! Kam reikalingos tos laukinės obelys? Ką jūs su jom veiksit? Kur žadat dėti tuos aitrius obuoliukus?
– Tai jei tu visą laiką kartosi, kad tos laukinės obels vaisiai kartūs, rūgštūs, aitrūs, niekam netinkami – tai kam jai stengtis? O jei kasryt su meile priėjęs paglostytum, pasidžiaugtum, o anksti pavasarį jai pašnibždėtum, kad labai nori didelių raudonų, saldžių, o gal saldžiarūgščių obuolių – pamatytum, kaip ji dėl tavęs stengtųsi.... Ar dar prisimeni obelėlę, kurią auginai, savo rankomis sėklytę pasėjęs?
Arvydas apmirė.
– Bet gi ji taip niekada ir nederėjo, - tarė jis.
– Kol tu buvai čia. Po to Justė ją augino. Ji pražydo septynioliktą pavasarį.
Arvydas lėtai pasisuko ten, kur kažkada buvo dykvietė, o dabar, paskutinių saulės spindulių nutvieksti, sunkiai kėlė uogomis aplipusias šakas šaltalankiai. O arčiau jų augo aukšta, išlaki, pasidabinusi raudonų obuolių girliandomis gražuolė. Jo rankomis sodinta. Vis dar netikėdamas savo akimis, Arvydas priėjo visai arti, ištiesęs ranką palietė kamieną.
– Sveikas sugrįžęs namo, - tyliai sušnibždėjo vėjelis.

* * *

Arvydas pakirdo dar prieš aušrą. Pro atvirą langą liejosi ryto vėsa, sumišusi su paukščių giesmėm. Tyliai atsikėlęs, susirado rankinę, išėmė lėktuvo bilietą ir suglamžęs įmetė į dar šiltus krosnies pelenus. Išėjęs į priebutį stabtelėjo, kažkodėl prisiminęs tėvo žodžius, pasakytus jau prieš einant miegoti.
– O ką tu, tėvai,darysi, kai dalgio nebepakelsi? Kas rugius nukirs?
– A, čia dar negreit bus, - tėvas mostelėjo ranka.
– O vis gi?
– Kviesiu į talką kaimynų vaikį, - ir, pamatęs nebylų klausimą Arvydo veide, pridūrė, - o aš jam bičių šeimą padovanosiu, ir dar pamokinsiu, kaip su ja elgtis.
– O kitais metais? – neatlyžo Arvydas.
– Kitais metais pasikviesiu vaikį. Ir pamokysiu drožinėti.
– O dar kitais?
– Tai jau reiks kviestis talkon Justės Daugirdą. Arba tavo Mykoliuką, - šyptelėjo.
Basomis kojomis brisdamas per rasotą žolę, Arvydas nuėjo į sodą. Atsitūpęs panardino rankas į rasą, perbraukė šlapiais delnais skruostus ir kaktą, pasitrynė akis. Dar ir dar kartą. Atsistojęs ištiesė į šonus rankas ir giliai įkvėpė. Paukščių balsai suskambo ypač linksmai ir garsiai. Virš miško pasirodė saulės kraštas.
Išaušo nauja diena.

Andrius

*************************************************************
Aurimas
Pažįstamas
 
Pranešimai: 191
Užsiregistravo: Ant 2006 07 11, 15:09

Standartinė Aurimas Tre 2006 10 18, 9:32

Ir antroji vizijos dalis, kuri vadinasi "Ir aš noriu į šią ateitį!"

Inesa
PROJEKTAS “Giminės sodybų kūrimas”

Įvadas į projektą

Žinodami dabartinę situaciją kaime, žinome, kad tai yra pasekmė Lietuvai praradus nepriklausomybę, kai sovietmečiu buvusi santvarka sudarkė žmonių sąmonę bei atėmė laisvės pojūtį. Kalbėdami apie kaimą, kalbame apie gamtą. Kalbėdami apie gamtą, kalbame apie Dievą. O žmogus juk yra glaudžiai susijęs su gamta. Be gamtos nėra žmogaus. Mūsų kūnas yra iš to paties šaltinio, kaip ir gamta: tas pats fizinis planas, ta pati materiali energija. Tie patys procesai, kurie vyksta augale – medyje, gėlėje ar kitame – vyksta ir mūsų kūne. Tokia pati medžiagų apykaita, toks pat saulės energijos, deguonies pasisavinimas. Iš to – ir visa žmogaus sveikata. Bet ne kiekvienas suvokiame, kad nuo gamtos harmonijos priklauso žmogaus kūno, jame vykstančių procesų harmonija.
Kaimas, gamta, dvasinis paveldas - tai tautos stiprybė, gyvastis ir esmingoji būtis. Kaimas neatsiriboja nuo Gamtos - Dievo, bet stengiasi būti gyvybinga dalimi, neniekindamas ir nenaikindamas jokių jo apsireiškimų. Esant tokiam ryšiui žmogiškasis sąmoningumas neatskiriamai srūva kartu su tautiniu sąmoningumu.
Žmonės bėga iš kaimų, bet kaip tik kaime – gamtos prieglobsty ir yra žmonijos išsigelbėjimas, pabudimas. Visų pirma reikia keisti žmonių nusistovėjusį konservatyvų mąstymą, sužadinti juose troškimą veikti patiems, jie įpratę laukti kol jiems bus paduota ar pagelbėta. Juk visi mes esame kūrėjai ir savo mintimis, žodžiais, veiksmais kuriame savo gyvenimą. Kiekvieno iš mūsų gyvenimas yra mūsų pačių reikalas. Visų antra, reikia keisti gyvenimo būdą tiek kaimo gyventojams, tiek miesto. Daugelis kaime gyvenančių yra ūkininkai, užsiima gyvulininkyste ar augalininkyste ir gyvena lyg užburtame rate, nes rūpinasi ne savimi, o galvijais. Tai jų pragyvenimo šaltinis, o kartu ir gyvenimo būdas. Ne veltui sakoma: „Jei Tėvas – Dievas, tai ir mes, jo vaikai, dievai. O jei mes ūkininkai, tai kaip pavadinsim mūsų Tėvą?“ Kas ne ūkininkauja, tas gyvena iš socialinių pašalpų, tik retas kuris savo gyvenimą sieja su kūryba, užsiimdamas amatais, vaistažolių auginimu ar kita menine veikla. Žmogus laisvas tuomet, kai jis užsiima tuo, kas prie jo dūšios ir taip patenkindamas ne tik dvasinius, bet ir materialius poreikius, prioritetą skirdamas ne uždarbiui, o savęs realizavimui. M. K Čiurlionis ir kiti garsieji menininkai tyliam kaimo gyvenime ir jaukioje gimtojoje žemėje su jos laukais ir kloniais matė tobulą dieviško žaismo paveikslą, kurį perteikė savo kūriniuose. Kažkas yra pasakęs: „Žmogus gyvena tol, kol kuria“ ir tai yra tiesa. Žmonės, gyvendami technokratiniame pasaulyje ne kuria, o ardo tapdami biorobotais, taip atitoldami nuo savo prigimtinių galių, kurias mums davė Dievas. Gamyklos, mašinos ir visa kita technika šiuolaikinė teršia aplinką, orą kuriuo kvėpuojame, vandenį, kurį geriame. Taip užsiteršia ir pats žmogus, todėl jis serga.
Negalima sakyti, kad miesto žmonės gyvena geriau, juk jie taip pat jaučiasi nelaimingi, pilni rūpesčių, taip ir nerasdami išeities. Bet turi būti kitas kelias! Juk egzistuoja milijonus metų realus pasaulis šalia mūsų: šviečia saulė, pučia vėjas, teka upės, auga medžiai...Bet kaskart mes visa tai naikinam, o ji, gamta nežiūrint į tai tęsia savo gyvavimą.
Manau, kad kitas kelias yra. Tai idėjos aprašytos V. Megre knygose apie Sibiro heroję, kuri vaizdžiai pasakoja apie nuostabią galimybę sugrįžti prie žmogui natūralaus gyvenimo būdo. Todėl šis projektas atspindi matymą ir įsivaizdavimą apie gyvenvietės sukūrimą, kuriame kuriamos gyvos oazės - Giminės Sodybos. Remiantis jos idėjomis, aš pateiksiu būdus, koks gyvenimas galėtų būti kaimo vietovėse.
Projekto idėja
Kaimas – lyg upės vaga, kuria teka gyvastį teikiantis vanduo, lyg duburys, kurioje trykšta skaidriavandenis šaltinis, prie kurio parimus gaivinasi visa tauta, nes tas vanduo - tai šventumo pajauta, Tėvynės meilė, amžina šviesa ir išmintis. Kaimas maloningai dalijasi šiais dalykais, niekad jų nestokodamas, nieko mainais už tai nereikalaudamas. Tai toji terpė, kurioje galima sukurti harmoningą erdvę, namus, kuriuose gera, saugu gyventi. Susigrąžinti savąją gimtinę. Ta gimtinė, tai su meile, taisyklingai (panašiai, kaip dabar Feng Šui naudojami principai) sukurta sodyba. Ir anksčiau lietuviai tai puikiausiai žinojo. Tai yra namai fizine ir energine prasme, kuriuose gali saugiai augti šeima - sveika, graži, gera, su visomis teigiamomis savybėmis. Tai yra statiniai, vanduo, medžiai, sodas. Toje aplinkoje, toje sukurtoje erdvėje kaip tik ir formuojasi šeimos santykiai. Kaip kiekvienas Gamtos kūrinys turi savo vardą, vietą pasaulyje, ypatumus ir įpročius, taip sąmoningas žmogus jaučia bei brangina savo Tėviškę ir Tėvynę, godoja ir puoselėja protėvių papročius, tikėjimą bei kultūrą. Sodyba, kurioje gali natūraliomis sąlygomis gyventi šeima, turi būti žemės plotas, ne mažesnis, kaip vienas hektaras. Būtinai - sodas, o jei vaikai lieka tėviškėje, jie antrą sodą turi sodinti. Ką reiškia sodinti sodą? Tai yra gyvybės tąsa. Tai yra be galo svarbu, nes žmogus, pasodinęs sodą, vaismedžius, jais besirūpindamas, labai ilgai gyvena. Jis su gamta bendrauja, gauna iš Visatos energijos...Todėl svarbus dėmesys skiriamas elgsenai su žeme. Būtina žmonėms perteikti mūsų protėvių žinias apie giminės sodybų svarbumą. Nes šiandien mūsų gyvenime nėra nieko svarbiau, negu grąžinti Žemei pirmapradį žydėjimą, klestėjimą. Todėl hektaras giminės žemės simbolizuoja kažką neišmatuojamai reikšminga, ne vien tik žemės planetos gabalėlį.

Projekto tikslas: Parodyti visuomenei dvasinį kelią, kuriuo galima atstatyti ryšį su gamta, o vadinasi ir su pačiu Dievu, taip pagerinant žmonių gyvenimo kokybę.
Projektas tinka žmonėms, norintiems kurti giminės sodybą, t.y. miestiečiams turintiems žemę arba ne, o taip pat tiems, kas gyvena kaimuose ir nori atkurti savo sodybą, atsižvelgiant į pateiktus principus.

Koks gi ryšys tarp hektaro žemės ir žmogaus dvasinio tapsmo?
Tokios sąvokos, kaip meilė, dvasingumas, būtinai privalo turėti materialų įkūnijimą. Hektaras žemės, tai ne šiaip hektaras žemės. Tai erdvė, per kurią žmonės bus susiję su kosmosu. Į šią erdvę, vadinasi, ir į juos, reaguos visos planetos, kiek tik jų yra Visatoje.
Pasižiūrėkite, kas vyksta pagal gamtos dėsnius: paprasta gėlė - ramunė - ir ta neatsiejamai susijusi su kosmosu, su planetomis, su Saule. Gėlė išskleidžia žiedą, kai pateka Saulė, ir suskleidžia, kai Saulė nusileidžia. Gėlė ir Saulė - tai harmoninga vienovė. Trilijonai kilometrų ir šviesmečių jų ryšiui ne kliūtis. Jos drauge - didžioji Saulė ir mažutė Žemės gėlė. Jos žino, kad tiktai laikydamosi drauge kuria Visatoje didžią harmoniją. Tačiau ne tik į Saulę reaguoja kiekviena Žemės žolelė. Reaguoja ir į kitas planetas, reaguoja į žmogų, į jo jausmų energiją. Dažnai galima pamatyti tokį fenomeną: gėlės nuvysta, kai jų šeimininkas išvažiuoja. Žodžiu, visi augalai reaguoja į žmogų. Jie gali žmogų mylėti, o gali jo ir nemylėti, vadinasi, meilę ar nemeilę pranešti savo planetoms.
Ir štai dabar įsivaizduokite, kad jūs turite kažkiek erdvės - hektarą žemės. Ne šiaip hektarą, kuriame pasodinate bulves su tikslu jas parduoti, o hektarą žemės, kur pradėjote kurti, jau turėdami tam tikrą sąmoningumo lygį, tam tikrą dvasingumo lygį. Jūsų teritorijoje - daugybė augalų, tačiau juos pasodino ne samdyti žmonės, o būtent jūs. Kiekvienas augalas, kiekviena žolelė žvelgia į jus meilingai, ir štai šitie augalai, gyvos esybės, surenka jums visas geriausias Visatos energijas. Surenka ir atiduoda jums. Augalai minta ne tik žemės energija. Juk žinote, kad yra tokių augalų, kurie gali augti ir be dirvos.
Prieš penkis tūkstančius metų Senovės Egipte gyveno žyniai, daugelio religijų sukūrėjai. Jie išmanė daug slaptų mokslų, pas juos patarimo ir pinigų ateidavo faraonas. Tačiau kiekvienas iš aukštųjų žynių turėjo savo hektarą žemės, kuriame neleido dirbti vergams. Šitie itin turtingi žmonės, daugybės mokslų išmanytojai, žinojo hektaro žemės slaptį. Egipte, ant senovinių šventyklų sienų buvo parašyta: „Neimk maisto iš savo vergo". Tai vienas pavyzdys.
Antras pavyzdys. Senovės Romoje senatoriai išleido įsaką: jeigu vergas moka dirbti žemę ir žemės jam yra duota, tai tą vergą galima parduoti kitam šeimininkui tik drauge su visa žeme, kad prie ten augančių augalų neitų pašaliniai. O kodėl Romos senatoriai kai kuriems vergams duodavo žemės? Ir dar pinigų, kad jie ten pasistatytų namą? Dėl vienos vienintelės priežasties - kad galėtų iš jų pasiimti 10 procentų derliaus, užauginto rūpestingai, su meile ir tos meilės prisotinto. Tik iš tokių produktų gali būti naudos.
Egipto žyniai ir Senovės Romos senatoriai žinojo, koks maistas žmogui naudingas. Produktai, kuriuos mes dabar valgome, maistui visiškai netinka: tai negyvas maistas. Tarp tos uogos, kurią nusiskinate nuo krūmo ir tuoj pat suvalgote, ir tos uogos, kuri parduodama parduotuvėje, yra didžiulis skirtumas. Ir ne tik tai svarbu, kad parduotuvėje uoga jau apvytusi. Svarbu, kad joje nėra energijos. Ji nėra penas žmogaus sielai.
Taigi, jei neturite savo hektaro žemės, tai niekur nerasite deramo jums maisto. Galite pasiimti pinigų ir nusipirkti kokių nors daržovių. Tačiau šios daržovės augo ne jums. Jos augo apskritai ne žmogui. Jos augo, kad būtų gauta pinigų. Nėra ligų, kurių negalėtų išgydyti Meilės erdvė, ta erdvė, kurią patys sukūrėte savo rankomis ir siela.
Žmonės - tai Dievo vaikai. Augalijos ir gyvūnijos pasaulis, oras ir mus supanti erdvė irgi yra Dievo kūrinija. O visa tai drauge yra ne kas kita, kaip Dievo dvasios įkūnijimas. Jisai sukūrė nuostabų pasaulį ir atidavė jį savo vaikams. Imkite ir naudokitės! Tačiau norint naudotis, reikia šį pasaulį suprasti. Suprasti, kas yra mėnulis ir kas yra žolelė, kuri vadinasi kraujažolė.
Ir kas gi yra hektaras žemės? Ar tai vieta, kur žmogus turi prakaitu pelnyti sau duoną? Ne! Tai vieta, kur žmogus apskritai neprivalo dirbti! Tai vieta, per kurią žmogus privalo valdyti pasaulį.
Ar galima nūdienos žmonėms atverti kelią į kosmosą? Dar negalima. Todėl, kad ten atsiras ginklų, ten atsiras bjaurasties, ten prasidės tokie pat karai kaip Žemėje. Tačiau juk žmogus sukurtas tam, kad įsisavintų kitus pasaulius. Ir tai įvyks tik tada, kai žmogus supras ir įsisavins Žemę. Žmogui būtina suvokti, kur slypi tikrasis pasaulio grožis.

Giminės sodybos erdvės kūrimo principai (naujai besikuriantiems):

1. Pirmiausia giminės sodybų kūrimas prasideda nuo savo suvokimo kėlimo. Tada kiekvienas norintis turi įsigyti apie vieną hektarą žemės, kuriame galėtų kurti rojaus sodą bei išmintingai viską apsodinti. T.y. kurti dvasiniams tikslams.
§ Apsitverti savo sklypą. Geriausia pasodinti įvairių rūšių medžius, tokius kaip klevai, ąžuolai, kaštonai bei klevai, o tarp jų įsėt tankius krūmus. Tokia gyvatvorė bus ilgalaikė, bei ošianti. Tėviškės sklype būtinai turi būti pasodintas giminės medis ir numirusį žmogų reikia laidoti ne kapinėse, o tame, savo rankomis sukurtame sodybos sklypelyje.
§ Tris ketvirčius ar pusę sklypo apsodinti miškeliu;
§ Pasodinti sodą iš vaismedžių
§ Daržui nedideliam vietą numatyti ir jame iškasti tvenkinuką vieno ar poros arų ploto;
§ Tarp miško medžių pasodinti aviečių ir serbentų, o pakrašty – ir žemuogių;
§ Vėliau, tris kelminius avilius bitelėms pastatyti po šakotais medžiais;
§ Įrengt pavėnę nuošaly;
§ Pastatyti namą medinį, rąstinį ar iš šiaudų.
2. Kadangi prieš užgimdamas didžia dalim formuojasi žmogus, tai auklėjimas turi sietis su Visata. Todėl svarbiausius punktus tris, pirmąsias tris būties plotmes tėvai privalo savo vaikui kuriamam pateikti:
§ Gimimo plotmė. Ji remiasi tėvų mintimis apie būsimą vaikelį, kuris į šį pasaulį turi ateiti ne kaip kūniškų smagybių pasekmė;
§ Žmogiška plotmė. Kai meilės apsuptyje apie būsimą naują gyvybę, įvyksta lytinis aktas;
§ Erdvės plotmė. Nauja gyvybė turėtų gimti, toje pačioje vietoje, kurioje pradėtas ir išnešiotas.
3. Teisingas augalų sodinimas bei sąveika tarp jų. Pagal šiuos principus sklypą įkūrusi šeima
gali užtikrinti gyvenimą be vargo ir savo vaikams, ir vaikaičiams. Tai giminės sodyba - vieta, kur gims ir augs jūsų palikuoniai, minės geru žodžiu sodybos įkūrėją, giminės pradininką.

Ar tinka šie principai kaimo žmonėms?
Ūkininkai nesijaučia laimingi, nes kuo didesnį derlių stengias gaut, rūpi kaip pelningiau parduot. Jie apie pinigus daugiau galvoja nei apie žemę. Ir patys netiki, kad galima laimingam būti savo gimtajame lizde.
Tarkime, kaimo žmonės žemės turi. Tai gal tiek daug, kad nepajėgia ja pasirūpint, o gal netinkamai ja naudojasi? Namas taip pat pastatytas, daržas užveistas, tvora yra. Tačiau neišmanytai pastatytas namas reikalauja remonto, didelių kuro sąnaudų. O kaip visa kita apsodinta, užauginta ar įrengta? Atkreipkite dėmesį kaip elgiasi gamta. Niekas miške nebarsto trąšų, nesaugo augalų nuo ligų, kenkėjų, o derlius užauga. Nedidelis, tačiau skanus. Lietuvoje apie 30% gyventojų užsiima žemės ūkiu. Ko tikisi žemdirbiai, kaip verčiasi? Šiais laikais žemdirbio gyvenimas nėra lengvas. Jis tikisi, kad bus palankios gamtos sąlygos: pakankamai ir laiku palis, vasara bus šilta ir saulėta, o šalnos nepakenks derliui, nesutrukdys darbams. Pavyks parduoti žemės gėrybes ir bus galima laiku atsiskaityti už išsimokėtinai pirktą žemės ūkio techniką. Dar liūdniau, jei mintys būna pesimistiškos. Šiais laikais nusipirkti daržovių ar vaisių nėra sunku. Turguje, parduotuvėje pasiūla didelė, o kaina žema. Tai ar verta ūkininkauti: sodinti, prižiūrėti, apdoroti derlių, sandėliuoti? Tikrai neverta. Darbo daug, produktų kokybė abejotina ir pelnas nedidelis. Ko gi trūksta produktų kokybei? Spręskite patys: sėklos prieš sėją beicuojamos (apvelkamos beico sluoksniu, kuris yra labai nuodingas žmogui); prieš sėją į žemę beriamos kalio, azoto, fosforo arba kompleksinės trąšos. Vėliau laukas purškiamas herbicidais nuo piktžolių, insekticidais - nuo kenkėjų, fungicidais - nuo ligų. Iki derliaus nuėmimo šių pesticidų turėtų nelikti, tačiau visada lieka jų cheminio skilimo produktai, kurie kaupiasi tuose pačiuose augaluose, dirvožemyje, ore. Šių produktų niekas neieško ir netyrinėja jų poveikio sveikatai. Kaip manote, kokią įtaką tai turi kokybei? Ar žemdirbiai visa tai suvokia? Ar tikrai nėra kito kelio?
Kas pasikeistų, jei žemdirbys puikiai suprastų koks reikšmingas ir visų vertinamas jo darbas. Suprastų, kad jo tikslas ne pelno siekti, bet, pirmiausia, užtikrinti, kad žmonių naudojami maisto produktai būtų jėgų ir sveikatos šaltiniu. Žmonės, dirbantys žemės ūkio srityje, stengtųsi to siekti, nes jaustų atsakomybę už savo gaminamus - auginamus produktus, o svarbiausia, kad šis darbas būtų atliekamas su malonumu, teiktų kūrybinio džiaugsmo, būtų jų šeimos gyvenimo būdas. Atsakykite sau, ar ne puikus būtų toks žmogaus požiūris į darbą, atsakomybę, į patį gyvenimą?
Jau šiuo metu pasaulyje egzistuoja žemdirbystės sistemos. Visų pirma, tai – permakultūra, kuri reiškia sąžiningą elgimąsi su Žeme, kada panaudoti gamtiniai resursai atsistato. Dirbant kartu su Gamta sumažėja darbo sąnaudos, o mūsų planetai Žemei nepadaroma jokios žalos. Taigi, Žemę reikia ne dirbti, o mylėti.
O vaikai? Vaikų kaimo žmonės taip pat turi, gal ne vieną ir ne du. Bet ne kiekyje esmė, o kaip jie buvo užauginti.
Taigi, galima sakyti, kad kaimo gyventojams nebuvo atėjusi į galvą mintis sukurt giminės sodybas, jas apjungiant į gyvenvietes. Nėra žinių kaip tinkamai išnešioti, gimdyti bei užauginti vaikus. Kaip teisingai išauginti uogas, augalus, vaisius ir daržoves.

Projekto įgyvendinimo veiksmai (konsultantų iniciatyva):

Žmonės patys nepabus, reikia postūmio suvokti kiekvienam giminės sodybos kūrimo svarbą.
· Reikalingas paskaitų, kursų ar seminarų įvairiuose kaimų bei miestų vietovėse organizavimas.
· Turi būti sukurtos sąlygos žemės sklypo gavimui kiekvienai norinčiai šeimai.
· Būtinas bendro pobūdžio giminės sodybų ir gyvenviečių projektų planavimas pritaikant konkrečioms vietovėms. Reikia susirasti, kokie vaistingi žolynai ir apskritai kokie vaistingi augalai auga būtent toje vietovėje, ir išstudijuoti jų gydomąsias savybes. Būtina konkrečiai žinoti, kokios daržovės ir vaisiai gali natūraliomis sąlygomis augti. Reikia itin smulkiai ir nuodugniai konkretizuoti savo giminės sodybų ir gyvenviečių darbinius projektus.
· Būtina į valstybės vystymosi programos kūrimą įtraukti mokslininkus, suprantančius viso vyksmo esmę. Tokia programa privalo būti visapusiška, joje per giminės sodybų kūrimą turi būti išspręstos našlaičių, skurdžiai gyvenančių šeimų problemos, taigi toje programoje per kiekvienos šeimos gerovę bus sukurta visos valstybės gerovė. Tegu kiekvienas žmogus padaro šia linkme viską, ką gali, ir tiek, kiek tik sugeba.



(gyventojų iniciatyva):
1. Pradiniai veiksmai:
§ Suburti kaimynų bendruomenę, kuri siektų bendro tikslo. Tam tikslui pasiekti reikia: detaliai apgalvoti ir sukurti gyvenvietės projektą, kad visi klausimai būtų išspręsti prieš žemės gavimą ir būsimieji kaimynai vienodai matytų gyvenvietę.
§ Būtina, kad kiekviena šeima sukurtų savo giminės sodybos detalų ir apgalvotą planą.
§ Įgyvendinus anksčiau aprašytus veiksmus, sekantis veiksmas būtų kaimynų bendruomenės bendros gyvenvietės vizijos sukūrimas.
2. Tolesni veiksmai: Norint įkurti giminės sodybą, reikia pradėti štai nuo ko:
§ Imtis regione organizuoti iniciatyvinę grupę, kad pagal veikiančius įstatymus vėliau jai būtų galima suteigti juridinį statusą. Būtina nors laikinai arba bandomajam laikotarpiui išrinkti savo įgaliotą atstovą - pirmininką, kuris atstovaus (paduos pareiškimą gauti žemei, reikalui esant sušauks susirinkimą ir t.t.). Pirmininku geriausia pasirinkti bendruomenės lyderį.
§ Kreiptis į vietos administraciją, tiesiogiai į savo regiono administracijos viršininką, ir pateikti jam oficialų pareiškimą dėl žemės ploto suteikimo. Ploto dydis priklausys nuo to, kiek susirinks norinčių gauti jame žemės sklypus, ir nuo regiono galimybių. Būtina turėti omeny, kad būsimojoje gyvenvietėje dauguma šeimų gyvens visą laiką, vadinasi, ten turi būti pradinė mokykla, medicinos punktas, klubas, kurio statyba kiekvienam žmogui atsieis tuo pigiau, kuo žmonių bus daugiau. Mažos gyvenvietės neįstengs sukurti būtinos infrastruktūros.
§ Gavus žemės, galima kreiptis į specialistus: kaimo plėtros konsultantus, žemėtvarkininkus, architektus ir statybininkus, kad sudarytų gyvenvietės projektą. Tai svarbu, nes reikia žinoti, kokiame sklypo gylyje yra vanduo, t.y. kokio gilumo turi būti gręžiniai, kad vandens turėtų kiekvienas namas, kokiame gylyje turi būti pradėtas namo fundamentas, ar bus galima kiekviename sklype iškasti nedidelį tvenkinį. Bendras gyvenvietės išplanavimas svarbus ir norint išrinkti vietą būsimajai mokyklai, vietą bendram poilsiui, privažiavimo keliams ir t.t.
§ Užbaigus gyvenvietės projektą (jį kurti gali ne tik specialistai, bet ir būsimieji gyventojai), jūs turėsite detalų brėžinį, bendrą vaizdą, kuriame bus paženklinti visi paskiri ne mažiau kaip vieno hektaro sklypai. Naudojimasis sklypu būtinai turi būti įteisintas, patvirtintas atitinkamu juridiniu dokumentu, ir būtinai kiekvienas sklypas turi juridiškai priklausyti jo savininkui. Iniciatyvinės naujų gyvenviečių organizavimo grupės regionuose gali daug pasiekti, jei užsitikrins vietinės administracijos paramą. Taip ir įvyks, jeigu administracija pamatys, jog naujųjų gyvenviečių įkūrimas - regionui didelis pliusas. Tad reikia tuos pliusus parodyti jau šiandien. O jų yra, ir jie tikrai reikšmingi. Galima suorganizuoti projekto aptarimą vietos spaudoje, tegu specialistai-ekologai, ekonomistai, sociologai pasako savo nuomonę apie tai, kokią konkrečią įtaką šis projektas turės regionui.

Būsimos ekogyvenvietės įvaizdis

Ši projekto dalis aprašo gyvenvietės sukūrimo įvaizdį. Čia pateikiamas būsimas įsikūrusių žmonių gyvenvietės aprašymas. Šiose gyvenvietėse įsikūrusios bendruomenės yra geranoriškos, bendraujančios, pasiruošusios pasidalinti savo patirtimi. Gyventojai gyvena harmonijoje su gamta, kuri yra išmintinga, nuostabi mokytoja visam gyvajam pasauliui. Bendravimas su tokiais kaimynais praturtina žmogaus dvasią. Vaikai čia laimingi ir sveiki, nes sukurta jiems meilės erdvė pagal tris būties plotmes. Pagrindinį vaidmenį vaikų auklėjime atlieka gamta, kuri savo augmenijoj ir augalijoj turi visos Visatos informacijos. Įkurtame amfiteatre - visuomeniniame centre, vyksta susirinkimai, kuriuose tiek vaikai, tiek suaugusieji pasikeičia informacija, pasimoko vieni iš kitų. Ten sprendžiamos įvairios užduotys, rengiami žaidimai. Daugelis gyventojų visapusiškai išprūsę, o bestatydami savo namus, įsilieja visa savo esybe ir tuomet pastatytas namas yra atskiras unikalus meno kūrinys.
Žmonės užsiima įvairiais amatais ir verslais, tame tarpe vaistažolių augimu, natūralių sulčių spaudimu, žvakių liejimu, juvelyrika, bitininkyste ir t.t. Daugelis miesto žmonių naudojasi tų gyventojų paslaugomis, kurie sugeba prideramai užauginti ir saugoti žemės ūkio produktus savo skonių pranokstančius stambių ūkių produkciją bei kitomis paslaugomis. Kad miesto gyventojai galėtų maitintis kokybiškais ir skaniais produktais, nustatytu laiku atvažinėja mašina, kuri iš anksto paruoštą produkciją veža į miestą. Sodybose gaminamas natūralus vynas, antpilai, užpiltinės iš įvairių uogų, kepama duona. Siekiama, kad viskas, kuo naudojamasi (rūbai, baldai ir t.t.), būtų pagaminta pačių žmonių iš natūralių medžiagų. Kaimo vietovėse rengiamos įvairios šventės, kada visa bendruomenė susirinkusi progumėlėje žaidžia žaidimus, šoka bei dainuoja. Švenčių tiek daug, kad visas gyvenimas ima atrodyti kaip viena didelė šventė. Taip pat šiose naujo tipo gyvenvietėse, kuriose vyrauja išmintis ir supratimas, sprendimai priimami bendruomenės susirinkimuose, kuriuose dalyvauja tiek maži, tiek dideli.
Kada bus įkurta ne viena tokia gyvenvietė, o pasklis po Lietuvos regionus, bus rengiami netoliese esančių gyvenviečių susitikimai, kur bus keičiamasi patirtimi, informacija, sprendžiami daugelis svarbių klausimų, o naujai įsikūrusiems bus padedama ir konsultuojama.





Projekto nauda
Kokia nauda bus mūsų kaimui, o kartu ir valstybei, jei bus realizuotas šis projektas?
Pagerės ekologinė padėtis.
Žmonės, gavę žemės ir kuriantys joje giminės sodybą, pirmiausiai pradeda sodinti medžius, krūmus, atskirai ir žaliai gyvatvorei, uogakrūmius, vaismedžių. Tokio tipo gyvenvietės kartu su bendraminčiais kuriasi Sukiniuose, Vaškonyse ir kituose Lietuvos kampeliuose.
Bus atstatytas žemės derlingumas.
Žmonės, gavę žemės ne trumpalaikei nuomai, o naudojimuisi iki gyvos galvos, iškart stengiasi atstatyti dirvožemio derlingumą. Ir tai daro ne tik tręšdami jį organinėmis trąšomis, bet ir natūralesniu būdu - pirmaisiais metais pasėdami dirvožemį gerinančius augalus.
Išsispręs šalies gyventojų aprūpinimas aukštos kokybės maisto produktais.
Hektaras leidžia sukurti tobulesnę ekonomiką. Teisingai ją organizuojant, darbo sąnaudos vienam kvadratiniam žemės metrui sumažėja apie trisdešimt kartų. Žinoma, ne išsyk: jei teisingai vykdyti programą nuo pat pradžių. Tokiu būdu, pristatytosios programos realizavimas visiškai aprūpins šalį absoliučiai visais būtinais maisto produktais.
Dabar apie maisto produktų kokybę. Juk žmogus, auginantis žemės ūkio produkciją, kuria minta jo šeima, nepribers į dirvožemį nuodingų chemikalų, cheminių trąšų, neaugins mutavusių produktų. Ši bjaurastis patenka į mūsų šalį ir žmonių būna perkama grynai dėl to, kad maisto produktų nepakanka. Esant pakankamam jų kiekiui, išsyk bus renkamasi pagal kokybę, kai kaimo žmonės pradės realizuoti savo produkciją.
Demografinė padėtis pasikeis į gerąją pusę. Kaimas taps sveikesnis ir jaunesnis.
Kaip žinome, demografinė padėtis kaime katastrofiška. Materialią paramą gimdyvėms padidinti, aišku, yra būtina, tačiau materiali parama irgi nieko nepakeičia iš esmės. Daugybės tūkstančių metų istorija parodo, kad moterys liaujasi gimdžiusios visada, kai nemato savo vaikams aiškios ateities. Pirmiausia būtinai reikia tiksliai ir aiškiai numatyti, kaip toliau vystysis tiek visa visuomenė, tiek ir atskiros šeimos kaip tos visuomenės ląstelės. Be to, ar reikia įrodinėti, kad nėščia moteris, kuri maitinasi ekologiškai švariais produktais ir geria tyrą vandenį, kvėpuoja tyru oru, susilauks sveikų vaikų, kur kas sveikesnių negu dabartiniai.

Turbūt kyla klausimas kaip bedarbių šeima gali pasidaryti turtinga, gavusi nuosavybėn vieną hektarą žemės? Ir kodėl gi tada nieko nedaro šiandien patys kaimiečiai, kai turi žemės, tačiau badauja. Prie šio fenomeno galima pridurti dar kelis klausimus: kodėl milijonai žmonių sako, kad žemės sklypeliai, t.y. sodai, turintys keturis ar penkis arus, materialiniu atžvilgiu yra didelė paspirtis, iš esmės pagerinanti jų maistą, o kaimuose žmonės, turintys po 15-52 arus, sako: „Mes badaujame, skurstame"? Kodėl? Ar nepriklauso mūsų gerovė ir nuo suvokimo lygio? Dauguma kaimo gyventojų mano, kad gerai gyventi galima tik miestuose, taigi jaunimas iš kaimų išeina. Tikriausiai dėl tokio reiškinio kalta ir mūsų propaganda, skelbta dar gana neseniai. Tik prisiminkite entuziastingus straipsnius šeštojo ar septintojo dešimtmečio spaudoje: kas ten herojai? Šachtininkai, medkirčiai, staklininkai, lakūnai, jūreiviai...Retkarčiais maloningai būdavo prisimenami ir kolūkiečiai, tačiau žmogus, sutelkęs dėmesį savo sklypo žemei, buvo vaizduojamas kaip neigiamas tipas. Netgi buvo stengtasi ir kaimo vietovėj statyti miestietiškus namus, šitaip iš žmonių atimant jų sodybas, verčiant juos dirbti tik vadinamąją bendrąją žemę.
Apie šių dienų kaimo kaip apie visos šalies gyventojų didžiumos neišbrendamą skurdą nuolatos kalba ir politikai, ir žiniasklaida. Kalbama tiek daug, kad susidaro kažkokia didžiulė įtaiga, jog tie, kurie gyvena kaime, gali tik skursti. Beveik neduodama pavyzdžių, rodančių, jog tavo gerovė daug kuo priklauso nuo tavęs paties. Į klausimą, ar galima gyventi neskurstant, kai turi savo gabalėlį žemės, aš atsakysiu: galima!

Šiame projekte įdėta nemažai teorinės medžiagos, kad būtų lengviau suvokti praktinius principus. Čia akcentuojamas žmonių prarastas ryšys su gamta, dėl ko šiuo metu visuomenė ir kenčia. Išdėstytų principų suvokimas, leidžia pasiekti tokią grandinę: žmogus (šeima) besikeisdamas, atkuria savo erdvę, sukurdamas giminės sodybą (nuolatinę gyvenamąją vietą, kurią perteikia savo palikuoniams), o iš giminės sodybų susikuria gimininga gyvenvietė. Tokios gyvenvietės pasklisdamos po visą Lietuvą, pakeis dabartinę situaciją kaime.
Tačiau kiekvienas žmogus turi pasirinkimą: gyventi technokratiniame (materialiame pasaulyje), ar gyventi gamtoje dvasiškai tobulėjant. Trumpai tariant, bet kurios kaimo vietovės atgimimas arba žmonių gyvenimo kokybė gali prasidėti tik nuo dvasinio pakilimo.


************************************************************


Neringa


Geros valios laikraštis

Lietuvoje pasirodo geros valios laikraštis, kurio pavyzdžiu paseka visa Lietuvos žiniasklaida. Šio laikraščio tikslas - kiekvieną dieną pateikti informaciją apie Lietuvoje ir pasaulyje vykstančius gerus įvykius, vertus pagarbos žmonių darbus. Kiekvieną rytą troleibusuose, autobusuose, gatvėse, kavinėse, darbovietėse, turgeliuose ir skvereliuose žmonės skuba atsiversti šį geros valios laikraštį, kad pasisemtų geros nuotaikos visai dienai, kad juos įkvėptų ir uždegtų geri pavyzdžiai, pagreitintų mintį, paskatintų kurti. Laikraštyje rašoma tik pozityviai, siekiant atskleisti giluminę žmonijos egzistavimo Žemėje prasmę. Jame nėra akcentuojami negatyvūs įvykiai (skandalai, katastrofos, nusikaltimai). Tokiu būdu žmonių energija ir kurianti minties galia nukreipiama teigiama kuriančia linkme. O linkmė labai paprasta ir aiški: grąžinti dvasingumą, meilę Žemei, atkurti ekologinę gamtos pusiausvyrą, žmogaus ir gamtos harmoniją, sustiprinti šeimas, skirti didesnį dėmesį vaikams, pripažįstant jų prigimtinę išmintį, gerumą, sąmoningumą, skatinti kartų bendravimą giminėje, stiprinti tautinę savimonę, suvokti gyvąją lietuvių tautos dvasią, pažinti ją dainose, raštuose, simboliuose, buities ir gyvenimo tradicijose, šventėse, atgaivinti giminės sodybas ir harmoningą gyvenimo būdą, propaguoti sveiką gyvenseną ir natūralias žmogaus dvasios ir kūno galimybes, burti gerų ketinimų verslininkus, besivadovaujančius suvokimu: “verslas ir ekonomika tarnauja žmonijai” (t.y. kiekviena prekė ir paslauga turi būti skirta žmogaus bei gamtos labui, tausojanti išteklius, palaikanti dvasingą žmogaus gyvenimo būdą), kalbėti apie visos žmonijos labui skirtus gerus darbus.


Įvairios akcijos

Vykdomos akcijos “Transformuoju”, kurių tikslas - tabako ir alkoholio pramonę nukreipti žmonių sveikatos gerinimui. Iš šių įmonių surenkami mokesčiai tiesiogiai skiriami tabako ir alkoholio prevencijai, alkoholikų ir rūkalių reabilitacijai, sveikatingumo programų vystymui, sveikų alternatyvų alkoholiui ar tabakui paieškai. Taip pat organizuojamos kosmetikos atsisakymo akcijos “Nesidažau – investuoju į sveikatą”. Dalyvaujančios akcijoje moterys nebenaudoja kosmetikos, o pinigus skiria sveikatingumo programoms, pavyzdžiui, mankštų organizavimui.


***********************************************************

Aurimas

Prisimenu…

Prisimenu, kaip prieš dvidešimt metų ruošėme medžiagą savaitraščio “Atgimimas” skelbtam konkursui “Padovanok Lietuvai viziją”. Tuomet Vilniaus klubui “Gyvieji namai” tebuvo ketveri. Dabar, kai šiame klube renkasi žinomi visuomenės veikėjai, menininkai, pedagogai ir filosofai, įdomu prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo. O pasirodo visai paprasta - žmones, kurie ateidavo į klubą nuo pat pradžių, vienijo svajonė - kurti gražesnį pasaulį sau ir kitiems. Tą svajonę, kuri šiandien jau didžiąja dalimi tapo realybe, tuomet apjungė 1996-taisiais pasirodžiusi Vladimiro Megre knyga apie Sibiro taigoje gyvenančią Anastasiją. Netrukus po pirmosios pasirodė ir dar aštuonios. Dėl knygose pateikiamų tiek praeities, tiek ateities įvaizdžių stiprumo ir dėl ypatingos teksto struktūros, artimos pirmapradei indoeuropiečių prokalbei, ši knygų serija sukėlė didelį atgarsį skaitytojų širdyse. Kiekvienoje šalyje, kuriose tik pasirodydavo knygos, kaip grybai po lietaus ėmė dygti “anastasininkų” sukurtos interneto svetainės. Judėjimas prasidėjo “iš apačios”. Panašiai situacija susiklostė ir Lietuvoje. Pirma pasirodė knygos rusiškai, po to - lietuviškas vertimas. Tada atsirado interneto svetainė http://anastasija.lt Netrukus, 2002-ųjų vasarį įsikūrė Kauno klubas “Skambantys kedrai”. Vėliau, tų pačių metų rugsėjo mėnesį dviejų studentų ir vienos moksleivės iniciatyvos dėka atsirado Vilniaus klubas “Gyvieji namai”. Kadangi apie jo susitikimus buvo skelbiama internete, greitai bute nebeužteko vietos visiems norintiems ateiti, tad teko ieškotis didesnių patalpų.
Į klubą ateidavo tie, kuriems buvo artimi knygose išdėstyti vaizdiniai. Tai buvo žmonės, kuriuos jungė nuojauta, kad visa tai yra tikra. Ir netgi dar daugiau – šie žmonės patikėjo, kad savo mintims, savais darbais jie gali sau, o tuo pačiu ir savo artimiesiems, sukurti darnų pasaulį. Į klubą atėjusieji žmonės greitai pajuto bendros minties galią ir netrukus ėmė kurti pirmąsias ekologines gyvenvietes. Tuomet Lietuvoje apie jas dar daugelis nieko nežinojo, o ir tie, kurie sužinodavo, dažnai skeptiškai vertindavo šį eksperimentą. Tačiau gyvenviečių kūrėjai buvo atkaklūs ir savo darbais bei žydinčiais sodais įrodė, kad ši mintis tikra. Pirmosios gyvenvietės kūrėsi pamažu, nors ir lėtai, tačiau užtikrintai Lietuvoje vėl pradėti sodinti sodai, kiekvienas gyvenvietės kūrėjas bent trečdalį savo vieno – trijų hektarų sklypo paskirdavo miškui, kraštovaizdį papuošė tvenkiniai, iš pradžių kukliai, po to kiek drąsiau ėmė vienas po kito dygti ekologiški namukai iš rąstų, plaušamolio, šiaudų ir molio. Netrukus sodybose pasigirdo pirmieji vaikų krykštavimai. Atvažiavusieji paviešėti matė – čia kuriama kažkas gražaus, mielo širdžiai. Kadangi technokratinis pasaulis vis labiau įsuko žmoniją, sparčiai daugėjo tokių, kurie ieškojo išeičių iš užburto vartotojiškosios visuomenės “dirbk, pirk, mirk” modelio. Vis daugiau įvykių rodė, kad žmogus tol nebus laisvas, kol neišsilaisvins nuo priklausomybės pinigams bei technokratinei sistemai. Daugėjo ir ekonomistų, intelektualų, kurie suprato, kad kapitalizmas - tai sistema, kurios dėka tam tikri asmenys įgyja galią valdyti tiek pasaulio šalių politines sistemas, tiek visą pasaulinę ekonomiką. O siekiant egoistinių tikslų, gamtos naikinimas rizikingai artėjo prie pasaulinės katastrofos.
Tačiau pasaulis pasikeitė greičiau, nei buvo tikėtasi. Nepaisant kai kurių bandymų iškraipyti informaciją per žiniasklaidą, greitai apie gyvenviečių kūrimą, kaip modelį, leidžiantį iš esmės spręsti pasaulines problemas, buvo žinoma visame pasaulyje. Daugelyje šalių tokios gyvenvietės tapo visuomenes pokyčius generuojančiais “institutais”. Naujai sodybose besikuriantys žmonės sudarė optimistiškai nusiteikusį, gyvenimo būdą keisti apsisprendusį ir visuomenės problemoms neabejingą gyventojų branduolį. Prie judėjimo prisijungė visų amžiaus grupių piliečiai, o bendra svajonė ištirpdė barjerus tarp kartų. Greitai žiniasklaida prisipildė informacijos apie tokį pasaulyje vykstantį procesą ir tai tapo visuotinio aptarimo objektu. Geometrinės progresijos greičiu daugėjo naujo tipo gyvenviečių Lietuvoje ir už jos ribų. Procesą palengvino tai, kad panaudodami naujausias technologijas daugelis žmonių savo darbus galėjo atlikti neišvažiuodami iš sodybų. Padėjo ir tai, kad šią idėją palaikė daugelis visuomenės sluoksnių – kiekvienas ieškojo būdų, kaip realizuoti savąją svajonę, kaip kartu su mylimu žmogumi sukurti giminės sodybą. Jausdami, kad kuria iš gamtos spalvų, daugiau laiko praleisdami gamtoje, žmonės vėl pajuto dieviškos kūrybos džiaugsmą. Polėkio pagautos aktyviausiai sodybas kūrė jaunos šeimos. Dažnai jauniesiems padėdavo jų tėvai. Ilgainiui vis daugėjo ir vyresnių šeimų, apsisprendusių keisti savo gyvenimo būdą ir prisijungusių prie gyvenviečių kūrimo.
Atėjo laikas. Pasaulis buvo išgelbėtas. Jį išgelbėjo tie, kurie tikėjo ir stengėsi. Džiaugiuosi, kad jų buvo daug. Dėkoju Dievui, už tokį nuostabų pasaulį, už galimybę rinktis, už galimybę jausti, už galimybę kurti. Dėkoju Dievui, kad esu!


************************************************************

Dalia

Vilties parkas

Lietuvoje didelio palaikymo susilaukė projektas „Vilties parkas“. Sudarytos sąlygos kiekvienam nepagydoma liga sergančiam žmogui pasodinti savo vilties medį, puoselėti ir prižiūrėti, su juo kalbėtis, lankyti jį. Kas turėjo daugiau jėgų ir noro, galėjo sodinti visą vilties sodą, kurti gyvą gamtos paveikslą. Šiame projekte dalyvavo savanoriai, kurie padėdavo silpniau besijaučiantiems, pasirūpindavo sodinukų atvežimu. Po kiek laiko pagyvėdavo žmonių veidai, akyse įsižiebdavo kūrybinė ugnelė. Jie nebesijausdavo lėtai merdėjantys, naujai atrasdavo gyvenimo prasmę. Vis dažniau pasitaikydavo stebuklingų išgijimų. Apie „Vilties parkus“ rašė straipsnius, kūrė filmus. Bet svarbiau yra žinojimas, kad galbūt kažkas ir po šimto metų grožėsis, glausis ar sėdės po medžiu, kurį sodino tavo rankos. Net ir tie žmonės, kurie išeidavo, išeidavo su ramybe širdyje.
Kitas projektas - „Žydinti ramybė“ – skirtas depresija sergantiems žmonėms. Jiems suteikta galimybė pagyventi mažuose jaukiuose nameliuose. Aplink kiekvieną tų namelių paskirtas žemės lopinėlis, kur kiekvienas gyventojas galėjo įnešti dalelę savo gyvos kūrybos: sodinti įvairius medelius, krūmelius, gėlynus, kurti įvairias kompozicijas iš akmenėlių ir pan. Vieni galėjo tiesiog iš lėto vaikštinėti ir grožėtis, kiti - sodinti ir prižiūrėti augalėlius. Kiekvienas čia galėjo tiesiog būti, niekur neskubėti, įsiklausyti į save, priartėti prie gamtos. Rytais visi kartu galėjo daryti mankštelę. Pagrindiniame namelyje buvo galima pasiklausyti raminančios muzikos, dalyvauti meno terapijos užsiėmimuose. Vakarais norintys susirinkdavo prie laužo jaukiai pasibūti. Čia taip pat dirbo savanoriai, kurie parūpina įvairių sėklų ir sodinukų, į juos visada buvo galima kreiptis, išsipasakoti. Žmonės palengva išmoko gyventi darnoje ir, sugrįžę į savo įprastą aplinką, išliekdavo jautrūs sau, kitiems žmonėms, gamtai. Pradėjus vykdyti šį projektą, Lietuvoje sumažėjo savižudybių skaičius.

*************************************************************

Lina

Lietuva – žydintis sodas

Televizija ir radijas daro stiprią įtaką žmonėms. Jų pagalba žmonės suburiami įvairiems geriems darbams, ypač stengiantis Lietuvą paversti žydinčiu sodu.

Prieš 20m. Lietuvos televizijai buvo pasiūlytas nuostabus projektas, kurio ji ėmėsi labai entuziastingai. Buvo pasiūlyta įjungti visą Lietuvą į bendrą kūrybą – paversti ją žaliuojančia ir žydinčia oaze.
Televizija paskelbė konkursą vaikams ir jaunimui sukurti savo miestų, gyvenviečių apželdinimo ir sutvarkymo projektus, kuriuos įgyvendinti padės nuolatinės masinės talkos. Konkursų laimėtojams buvo siūlomos pažintinės kelionės po pasaulį. Kam, jei ne vaikams gyventi ateities Lietuvoje? Lai jie ir sukuria tokią Lietuvą, kokioje norėtų gyventi .
Taip prasidėjo tai, kas netrukus įgavo pagreitį ir išsirutuliojo į nuostabų dalyką, besitęsiantį iki šiol... Mokyklose ir universitetuose kasmet vyksta konkursai, kuriuose vaikai ir jaunimas kuria ir įgyvendina projektus, kaip nuostabiau apželdinti, sutvarkyti, papuošti savo miestą ar kaimą, kad jame būtų gera gyventi. Vaikai pasirenka konkrečias miesto vietas, jas fotografuoja, braižo jų planus, piešia piešinius - vaizduoja jas jau sutvarkytas, apsodintas medžiais ir gėlėmis.
Bendradarbiaujama su televizija. Geriausi projektai pristatomi per laidas, žinias. Laidų vedėjai, organizatoriai prisideda prie jų darbo, surasdami rėmėjus, firmas, verslininkus ar šiaip žmones, norinčius prisidėti. Sprendžiama, kaip vaikų projektus įgyvendinti.
Pavasarį skelbiamos masinių talkų dienos. Visi renkasi į talkas, vykstančias jų vietovėje. Sodininkai, ūkininkai, kaimų gyventojai suveža į talkas augalus, kurių savo sodybose turi labai daug.
Talkų metų žmonės dalinasi patirtimi, augalais, keičiasi ekologiškų sodybų produkcija, vyksta šventė. Daug liaudiškų dainų, šokiai.
Kadangi tokios talkos vyksta kasmet ir yra žmonių mėgstamos (panašus reiškinys kaip dainų šventė Pabaltijo šalyse), per 20m. Lietuva tapo neatpažįstamai pasikeitusi. Vaikai savo kiemus taip išdailino ir išpuošė, kad teliko tik tobulinti tai, ką per tą laiką sukūrė. Miestų gyvenamieji rajonai tapo apsupti pušimis, kiemuose daug krūmų, gėlių Raganės, vynuogės vejasi balkonais. Rožių krūmai. „Gyvos“ tvorelės. Pavėsinės.
Aurimas
Pažįstamas
 
Pranešimai: 191
Užsiregistravo: Ant 2006 07 11, 15:09

Standartinė Aurimas Pen 2006 12 22, 14:55

Sveiki!

Savaitraštis "Atgimimas" jau paskelbė konkurso "Padovanok Lietuvai viziją" laureatus :) Apie tai galima paskaityti - http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/a...php?id=11584078

Taip pat Rolandas visiems prašė persiųsti vieną rašinį, kuris taip pat dalyvavo vizijų konkurse :) Jį galima perskaityti paspaudus nuorodą - http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/articl...php?id=11590121
Aurimas
Pažįstamas
 
Pranešimai: 191
Užsiregistravo: Ant 2006 07 11, 15:09

Standartinė ** Ket 2007 08 02, 13:19

Geros idėjos pasaulį stumia į priekį! Galbūt Lietuvai ir trūksta kaip tik Jūsų vizijos?

Savaitrastis "Atgimimas" skelbia antra konkursa "Padovanok Lietuvai savo vizija". Gal si karta vel verta sudalyvauti?

http://atgimimas.lt/news_comments.php?id=1185347163

Laimis Zmuida

Šis laiškas paimtas iš meileserdve@yahoogroups.com konferencijos.
Perskaityti visus laiškus arba prisijungti prie konferencijos galite čia:
http://groups.yahoo.com/group/Meileserdve

Viziją galima siųsti iki gruodžio 1 d.
**
Taryba
 
Pranešimai: 355
Užsiregistravo: Ant 2006 06 13, 18:34

Re: Lietuvos vizija

Standartinė povilas46 Pen 2012 06 22, 14:51

Įdomi vizija. :)
povilas46
 
Pranešimai: 1
Užsiregistravo: Pen 2012 06 22, 14:49


Grįžti į Šviežia!

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

cron