Aš visada prisimindama praeitį žiūriu į tą pusę, kur yra daugiau erdvės ir dažnai susimilinu kai manęs kas paklausia lengvo klausimo, o aš apie kažką svajoju. Iš viso, manau, nemandagu yra pilstyt pusę valandos, kai galima keliais sakiniais atsakyti, todėl ir į gan paprastus klausimus, susijusius su savo gyvenimu dažnai neatsakau iš karto. Vadinasi, nuolat meluoju?
Žmonės, kurie nenaudoja tokių intarpu kalboje kaip nu, mm, hmmm, ai, oi, tipo, tai, nu, tai bet gal ir etc., arba daugiau kalbės pro aplinkui ir netiksliai, arba patylės. Neįpratusiam žmogui gali pasirodyti, kad jie meluoja. Iš akių nusukinėjimo arba galvos nulenkimo nemanau, kad galima ką nors pasakyt. Gal žmogaus tokia bendravimo maniera, jis drovisi, ką nors pamiršo, jam ką nors skauda, gal jis nerimauja arba paprasčiausiai neskiria pašnekovui tiek dėmesio, kad į jį pažiūrėtų - maža kas.
Manau, kad tokius ženklus taikyt visiems nepažįstamiems žmonėms yra labai stereotipiška.