Visai įdomus straipsnis.. Beje, jame rašoma apie prausimąsi rasa ir galvos plovimą miltais arba duonos raugu..
Įdedu visą, nes pagal nuorodą neatsidaro..
http://www.skrastas.lt/?rub=1143711027& ... 1146660045
Kosmetika prieš šimtą metų Papilėje
2002 m. Rugsėjo 27 d.
Vytautas RUŠKYS
Prieš šimtą metų gyvenusių Papilės krašto moterų įvaizdis sudomino etnologijos ir folkloristikos mokslų daktarę, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoją Astą Venskienę. Vasarą mokslininkė lankė papilėniškes senoles, prašydama prisiminti, kaip jų mamos, močiutės paryškindavo savo veido bruožus, šukuodavo, plaudavo plaukus.
Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Etnologijos ir folkloristikos katedros dėstytoja Asta Venskienė: "Papilės krašte prieš šimtą metų buvo gražus tos moters veidas, kuri buvo sveika - tai didžiausia jo priežiūros sėkmės paslaptis".
Disertacija apie liaudies kosmetiką
A.Venskienė beveik prieš dešimt metų nusprendė pasidomėti, ar senovėje lietuvės naudojosi kosmetika, ir ryžosi ta tema parašyti disertaciją. Oponentai siūlė tam negaišti laiko, teigė, jog lietuvės "savo veidui nieko nedarydavo".
Paaiškėjo, kad senovėje būta liaudies kosmetikos, ir A.Venskienė apgynė disertaciją. Jos autorė džiaugiasi nustačiusi, kad "lietuvės turėjo savo būdų pasigražinti, o ne vien tiktai dirbo, dirbo, dirbo".
Ar mokslininkė išbandė senovės kosmetikos priemones? "Ne, nes mano veido oda labai jautri, nedrįsau eksperimentuoti tuo, prie ko nepripratusi", - sakė A.Venskienė.
Vasarą etnologijos ir folkloristikos mokslų daktarė A.Venskienė lankė papilėniškius, apie šio krašto liaudies kosmetiką rengdama mokslinį straipsnį monografijai "Papilė".
Pelenai plaukams trinkti
"Iš seno lietuvaitėms atrodė gražu nešioti ilgus plaukus. O tokius prižiūrėti buvo sunku, kai dar neturėta higienos priemonių, kokios naudojamos šiandien.
Plaukai gražūs, kai juos plauni. Prieš šimtmetį Papilės krašte tam naudoti dažniausiai miltai arba duonos raugas. Tai užpylus karštu vandeniu ir parauginus, vėliau nupiltas skystis puikiai išplaudavo plaukus, juos pastiprindavo vitaminais. Plauta ir apynių spurgų, dilgėlių, ajerų šaknų nuoviru.
Plaukams trinkti naudotas pelenų šarmas. Tinkamiausia būdavo sudeginti beržus, alksnius ar kitus lapuočius medžius.
Šioms dienoms artimesnė plaukų plovimo priemonė buvo muilas. Jis pirktas retokai, muilo žmonės dažniau pasidarydavo", - "Šiaulių kraštui" pasakojo A.Venskienė.
Nesigrožėta įdegusiu veidu
Papilės krašto moterys labai retai arba itin saikingai vartojo dekoratyviosios kosmetikos. Antai daug kur Lietuvoje prieš šimtmetį moterims buvo įprasta burokėliais paraudoninti skruostus, o Papilėje mažai kas prisimena, kad taip daryta. Čia veidukui paspalvinti beveik nenaudoti ir vadinamieji tampomi popierėliai.
Išeitų, kad papilėniškės nekreipė didelio dėmesio savo išvaizdai, nesigražindavo veido taip, kaip įprasta šiuolaikinėms moterims. Prieš šimtą metų šio krašto moterys pirmiausia žiūrėjo, kad veido oda būtų sveika, nesutrūkinėjusi. Tam pakakdavo veidą patepti saldžiarūgšte grietinėle, praustis išrūgomis. Labai vertinta, kad po tokios priežiūros išlieka baltas veidas, kadangi įdegęs saulėje nebuvo gražu.
Tačiau nesidžiaugta ir išblyškusiu veidu - vadinasi, merginai kažkas negerai. Jei žmogus sveikas, šiek tiek turėdavo raudonuoti skruosteliai.
A.Venskienė svarstė: "Įtariu, kad sirguliuojančios merginos maskuodavosi. Tačiau ne tokiu mastu, kaip šiandien daroma. Prieš šimtą metų papilėniškės savo veidą patepdavo tiek, kad niekas nepastebėtų, neįtartų, kad tai daryta.
Nors ir keista, papilėniškės nemėgo pudros, kurią panaudojus galima pasiekti grožio etaloną - juk veidas tampa baltas. Tačiau veidas nepripažintas gražiu, kosmetikai panaudojus nenatūralias priemones".
Praustasi rasa
Etnologijoje žinomas moterų paprotys nusiprausti rasa. Kelios papilėniškės mokslų daktarei pasakojo, kad praustis taip mokė jų motinos. "Tačiau vaikai neišlaikė tokio įpročio, kadangi aplinkiniai tai vertino kreivai. Girdėjau tik pasakojimą apie vieną moterį, gyvenusią mūsų laikais, kuri nepaisė šio požiūrio ir net senatvėje kasryt prausėsi rasa.
Tai buvo našlaitė, gyvenusi pas svetimus žmones. Ji kiekvieną rytą saulei dar netekėjus išbėgdavo į kiemą ir nuo vešlesnių žolynų saujomis semdavo rasą, ja trindavo veidą. Tikėta, kad tada veidas bus baltas, skaistus. Apie našlaitę man pasakojusi papilėniškė tvirtino, kad našlaitės veidelis taip ir atrodė, jis neįdegdavo nė saulėje. Galbūt iš pavydo kaimynės šią merginą laikė nepilno proto.
Vadinasi, senovės paprotys jau prieš šimtą metų išsigimė, nustojo funkcionuoti".
Išlaikyta ir pamiršta
A.Venskienė kalbėjosi ir su 70-80 metų papilėniškėmis, kurios savo veidą, plaukus prižiūri, kaip ir jaunystėje. Jos tebesiprausia pieno išrūgomis. Senolės plaukus patrumpina tik stojus jaunam mėnuliui arba per pilnatį - esą tada jie geriau auga, būna storesni.
Senolės mokslininkei pasakojo, kad Papilėje gyveno žolininkių, iš augalų gaminusių veido tepalą. Tačiau jį seniai naudojusios papilėniškės nebepamena, kokios naudos patirta, nežino, iš kokių augalų tas tepalas darytas.
Senosios papilėniškės viešniai negailėjo patarimų: "Jei nori, kad tavo plaukai būtų šviesūs, plauk ramunėlių nuoviru. Dings pleiskanos, jei plaukus plausi išrūgomis".
Nemažai senolių, paprašytos prisiminti, kaip jaunystėje rūpinosi savo išvaizda, atsakydavo: "Tai visokie niekai". Jos tai užmiršusios, kadangi nelaikė svarbiu užsiėmimu.
Vytautas RUŠKYS